Vaida ZIGMANTIENĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Dar tik pati tikrojo pavasario pradžia… Vos sušilus, naktimis žemę apglėbia tiršta migla, kurią ryte vos vos suplėšo saulutė, maloniai pasveikindama žemę ir mus visus. Dar tik pirmieji parskridusių paukščių pasisveikinimai. Dar aplinkui pilka, šlapia ir rudas pernykštės žolės kilimas. Rąžosi, išleisdama paskutinį žiemos įšalą, užsimiegojusi žemė… Akis bado šiukšlės. Jos tarytum tyčia, erzindamos mane, verčiasi iš žemės. Taip ir norisi nusukti akis ar užsimerkti: nematyti jų, tarsi savo ir ne savo padarytų nuodėmių…
Diena kita, ir medžių pumpurai paskleis savo žalumą ir kvapus. Tačiau medikų nuomone, toks gamtos perversmas kai kurių kategorijų ligoniams atneša papildomų bėdų: paūmėja širdies, kraujagyslių bei psichikos ligos, ypač padaugėja depresinių susirgimų.
Vos ne kas savaitę išgirstu: savo noru pasitraukė iš gyvenimo… Vien Mažeikiuose per pastarąsias dešimt savaičių savo noru mus paliko penki žmonės. Kraupu. Kūnu bėgioja šiurpulys. Kas pastūmėja žmogų imtis tokio sprendimo: užgautos ambicijos, išdavę draugai, artimo žmogaus netektis, skolos, nepriteklius? Galima vardinti daugybę priežasčių, sukeliančių mums didžiulį neigiamą emocinį šoką, kurio pasekmes jaučiame kiekvienas skirtingai. Kodėl mes, lietuviai, esame vieni iš savižudžių tautų?
Kai atsitinka tragedija, visur pradeda šmėžuoti psichologinės pagalbos telefonų numeriai. Pagaunu save: šulinys uždengiamas tada, kai jau post factum? Vėl topteli: kažin kiek iš mūsų, ištikus sunkiai psichologinei krizei, išdrįsta ar prisiverčia pasinaudoti šia telefono linija?
Vis dar esu įsitikinusi, kad Lietuvoje, ypač mažame miestelyje, kaip kad pas mus, dar daug kas nesutvarkyta ir nepadaryta psichologinės pagalbos srityje. Be šeimos gydytojo siuntimo psichologo pagalba kainuoja, o norint patekti pas šios srities specialistą, eilės tokios, kad belaukiant gali praeiti noras dalintis savo slapčiausiu pasauliu… Daugelis žmonių išvis nepripažįsta tokių daktarų kaip psichologas ar psichiatras. Jų manymu, tai tik eilinė žmonių mulkinimo priemonė.
Kiti argumentuoja, kad kreiptis pas tokį gydytoją yra tolygu diskreditacijai arba visiškam pasitraukimui iš normalaus gyvenimo. Treti – tiesiog vaidina stiprius ir negali parodyti kitiems, kad yra tik žmonės, taip pat galintys kada nors palūžti.
Mes negalime ir nenorime kreiptis į jokį sielos daktarą… Sunegalavus kuriai nors kūno daliai pagalbos ieškome pas specialistus, bet jeigu sunegaluoja dvasia? Psichiatrai, psichologai – tabu. Ir kuo toliau nuo jų, nes būsime tiesiog „nurašyti“ (visa ta žodžio prasme). Tuomet ir suprantama, kodėl didėja alkoholikų, įvairių kitų priklausomybių turinčių žmonių gretos. Ir tų, kurie vis dažniau išdrįsta suvesti savo sąskaitas su gyvenimu, skausmą ir savo neišspręstas problemas palikdami artimiesiems.
Mano mintys šiandien tokios, kaip aprašytoji lietuviško pavasario pradžia. Tačiau slogutis, pilkuma ir nerimas trunka tik akimirką: pašvietus saulei, jis kaip mat išsidraiko. Saulė man – šviesios mintys, geros naujienos ir itin artimų žmonių veidai.
Esu iš tų žmonių, kuriems nereikia būrio draugų, o savaitgaliais mieliau renkuosi ne draugiją, bet ramų savo namų kampelį. Man būtina pabūti su savimi, kad tvarkingai sudėliočiau per savaitę išsibarsčiusias mintis, nors trumpam sugrįžčiau į savo natūralų „aš“ (Juk ne paslaptis, kad beveik kiekvienas esame su kaukėmis ar atliekame atitinkamus vaidmenis.)
Keli skambučiai artimiems žmonėms bet kuriuo paros metu, nuotaikingi prisiminimai iš mano kolegių gyvenimiško repertuaro, knygos, muzika, filmai bei paprasti buities darbai – viskas, ko man reikia, kad pabėgčiau nuo rūpesčių. Suprantu, kad to mažai, bet manau, jeigu tik yra galimybė, mes renkamės tai, kas mums iš tikro miela ir nereikalauja didelių investicijų. Gink Dieve, nenoriu savęs sureikšminti, tik noriu pasidalinti mažu laimės receptu (čia tiems, kurie nėra įsimylėję, nes įsimylėjusiam žmogui jokių patarimų nereikia) Ir būtinai padėkoti savo artimiems žmonėms, savo kolegoms už tai, kad mane priima tokią, kokia esu… Už tai, kad jie nešioja po saulę!
Prašau visų: dalinkite po saulę, jeigu tik galite… Gal jūsų saulė palies to, kuriam dabar labai labai sunku, slapčiausią sielos kertelę ir padarys stebuklą.
Ir vertėtų nepamiršti: jei kartais ko nors ir neįstengiame padaryti mes patys – palikime tai specialistams. Niekada ne vėlu į juos kreiptis, kad tik išsaugotume dar vieną gyvenimą…
Labai teisingas poziuris…
Sutinku.
Negalima su jum nesutikti. Nuotaika priklauso nuo pačio žmogaus sveikatos ir požiūrio į aplinką, bet mus supanti aplinka daugelių atvejų sukelia neigiamą emociją, nusivylimą. Manau, kad tai gali keisti mažėjantis abejingumas kitam žmogui ir tolerancija.
Gaila išėjusiųjų savo noru. Bet nesuprantu jų. Nepateisinu ir pykstu, kad pasirenka kvailą problemos neišsprendimo būdą. Lieka artimieji su didžiuliu skausmu ir su neišspręstom problemom.
O į klausimą, kodėl bijome dvasios specialistų, atsakyti paprasta: arba tokių specialistų nėra (nes reikia būti tikru SPECIALISTU), arba nenorima, kad kapstytųsi po „dūšią“. Dar kitas dalykas -ne tik sunku rasti profesionalios pagalbos, bet ir mūsų uždarumas, ano laikmečio kompleksai ir baimė, kad apie problemas bus išpliurpta.