Plinkšių dvaras bus tik privati teritorija?

Dabartinė Plinkšių dvaro savininkė – bendrovė „Lelijų dvaras“ – pasiryžusi jį prikelti naujam gyvenimui. Parengti projektai, su kurių sprendiniais buvo supažindinta visuomenė.
Po jų pristatymo plinkšiškiai sunerimo, kad nebegalės patekti į šalia Plinkšių dvaro esantį parką, nes šeimininkai visą jiems priklausančią teritoriją, įskaitant ir parką, yra aptvėrę segmentine tvora. Plinkšių gyventojai mano, kad tai nėra teisinga, dėl to kenčia ir vietinis verslas.
Nelikus galimybės pasivaikščioti po parką, sumažėjo žmonių, atvykstančių į Plinkšes ir norinčių pasigėrėti tenykšte gamta, istorinėmis vietomis.

Plinkšių dvaro savininkai teigia, jog vadovaujasi galiojančiais įstatymais ir nemato jokių galimybių atverti parko lankytojams – bent jau kol vyksta dvaro tvarkymo darbai.

Kilo klausimų

Liepos pabaigoje Mažeikių rajono savivaldybės administracija pritarė Plinkšių dvaro sodybos rūmų kapitalinio remonto Plinkšėse projektiniams pasiūlymams. Juos parengė bendrovė „Architekto studija“. Visuomenei sprendinius pristatė projekto vadovas Algirdas Žebrauskas.
Nors ir negausiai susirinkę Plinkšių kaimo gyventojai pateikė projektuotojui nemažai klausimų: ar Plinkšių dvaras išliks prieinamas visuomenei; kiek ilgai truks tvarkybos darbai; kodėl aptverta visa dvaro teritorija ir nebegalima pasivaikščioti po parką.

Jie pastebėjo: gal būtų galima vis dėlto rasti išeitį ir palikti parką atvirą gyventojams, kol vyksta renovacija.
Ne į visus klausimus A. Žebrauskas galėjo atsakyti. Architektas teigė, kad jo darbas šiuo metu yra susijęs tik su paties dvaro rekonstrukcija.
Dvaro savininkų ar bendrovės „Lelijų dvaras“ atstovų susitikime nebuvo.

Atkurs tokį, koks buvo

A. Žebrauskas į pristatymą susirinkusius žmones supažindino, kas numatoma daryti pačiame Plinkšių dvare, su pastato išore.
Pasak projekto vadovo, statinio stogas yra avarinės būklės, todėl nuspręsta pirmiausia gelbėti jį. Per dešimtmečius keičiantis šeimininkams, buvo pridaryta nemažai žalos, daug kas sunaikinta.
A. Žebrauskas pasidžiaugė, kad vis dėlto yra nemažai likę įvairių fragmentų, padėsiančių atkurti Plinkšių dvarą taip, kaip jis atrodė pastačius ir valdant grafui Pliateriui.

Pasak architekto, dabartinė statinių paskirtis iš kultūros statinio keičiama į gyvenamąją – vieno buto pastatą. Dvare planuoja gyventi patys savininkai. Tačiau, pasak A. Žebrausko, jie žada glaudžiai bendradarbiauti su vietiniais gyventojais – numato skirti patalpas įvairiems renginiams, koncertams organizuoti, čia bus laukiami lankytojai su kvietimais.

Laikysis reikalavimų

Pristatytas gyventojams projektas – tai tik centrinių Plinkšių dvaro rūmų kapitalinio remonto ir rūmų prieigų sutvarkymo darbai, kurie apima ir numatomų rekonstruoti abiejų oficinų teritoriją. Taip pat projektuojama bendra automobilių stovėjimo aikštelė.
Kiti žemės sklypo aplinkotvarkos darbai: parko, tvenkinių, kitų pastatų, esančių sklype, projektavimo darbai, bus atliekami pagal atskirus projektus – tam sudaryta Plinkšių dvaro sodybos tvarkybos ir atkūrimo darbų programa.

A. Žebrauskas teigė: tvarkant Plinkšių dvarą numatoma išsaugoti statinio istorines vertybes pagal specialiųjų architektūrinių, saugomų teritorijų tvarkymo ir apsaugos bei paveldosaugos reikalavimus.
Į pristatymą susirinkusius žmones architektas patikino: šių rūmų ir kitų statinių tvarkyba yra griežtai reglamentuojama Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų. Jų bus laikomasi.

Susiduria su sunkumais

Svarstyme dalyvavo bendrovės „Plinijus“ direktorius Alfredas Žutautas. Jam priklauso netoli Plinkšių dvaro esantis viešbutis ir kavinė.

Verslininkas klausimus pateikė raštu dar prieš viešą svarstymą. Jis klausė, ar yra numatyta galimybė po projekto įgyvendinimo susipažinti su šiuo istoriniu objektu, jį lankyti, koks bus jo prieinamumas.
A. Žutautas taip pat atkreipė dėmesį, kad, apjuosus Plinkšių dvaro parką tvora, nebėra galimybės tiesiai per jį patekti prie Plinkšių ežero ar pasivaikščioti po parką, aplankyti grafo Pliaterio kapą. „Plinijaus“ direktoriaus teigimu, Plinkšėse trūksta pėsčiųjų takų, todėl, apribojus judėjimą per parką, situacija dar pablogėja ir dėl to kenčia vietinis verslas.

Neaišku, kiek tai truks

Susitikime dalyvavusios Plinkšių kaimo moterys pritarė A. Žutautui, sakydamos, jog ir vietiniai gyventojai pastebėjo, kad mažiau atvyksta žmonių, norinčių čia pailsėti. Anksčiau, ypač karantino metu, kaime buvo jaučiamas pagyvėjimas. Plinkšiškiai sulaukdavo nemažai svečių iš Mažeikių ir aplinkinių kaimų bei miestelių.

Dabar, kai aplink parką išdygo tvora, tokio lankytojų srauto jau nebėra.
„Suprantame, kad savininkai turi teisę apsitverti savo valdas, bet gal vis tik būtų galima susitarti, kad tam tikromis valandomis atsivertų vartai į parką? Galima apverti tik renovuojamus pastatus, kaip įprastai daroma. Bijome, kad mes, vyresnio amžiaus kaimo gyventojai, taip ir nebeįžengsime į parką, kur daug mūsų jaunystės prisiminimų… Turbūt visi suprantame, kad dvaro renovacija truks ne vienus metus“, – kalbėjo viena iš į renginį atėjusių plinkšiškių.
Susirinkusieji sutartinai išreiškė norą susitikti su dabartiniu Plinkšių dvaro savininku.

Susitikimo nebuvo

A. Žebrauskas nesiryžo prognozuoti, kada bus užbaigti dvaro renovacijos darbai, tačiau pažadėjo perduoti gyventojų norą savininkui.
Architektas sutiko su mintimi, kad, Plinkšių kaimo bendruomenei pabendravus su savininku, liktų mažiau neaiškumų.

Pamėginti suorganizuoti tokį susitikimą pažadėjo ir Plinkšių seniūnaitis Edvardas Maneikis. Jis „Santarvei“ sakė pakalbėsiąs su savininku dėl susitikimo, kai tik su juo susisieks.
Paklaustas, ar dažnai jie bendraujantys, E. Maneikis atsakė neigiamai. Dėl šios priežasties jis ir negalintis pasakyti, kada toks susitikimas galėtų įvykti.
Praėjus beveik mėnesiui po gyventojų išsakyto pageidavimo, susitikimas su Plinkšių dvaro savininku vis dar nėra įvykęs.

Reglamentuotas lankymas

Svarstant Plinkšių dvaro restauracijos projektinius siūlymus, A. Žebrauskas ne kartą akcentavo: ir įgyvendinus projektus, sutvarkius Plinkšių dvaro pastatus, jų aplinką, gyventojai negalės bet kada ateiti į dvarą ar parką, vaikščioti, kur nori ir kada nori, nes tai esanti privati nuosavybė.
„Peržiūrėjus nuosavybės dokumentus, matyti, kad parke esantys takai nėra servitutiniai. Todėl lankymasis parke ir dvare bus galimas tik su savininku leidimu, pagal iš anksto nustatytą tvarką. Ši tvarka bus nustatyta pasirašant sutartį po visų darbų – tarp savininko ir Kultūros paveldo departamento“, – akcentavo A. Žebrauskas.

Galimybių nėra

„Santarvei“ tai patvirtino ir bendrovės „Lelijų dvaras“ vadovas Marius Aleksynas. Pasak jo, viskas bus daroma vadovaujantis galiojančiais įstatymais ir teisės aktais. Pašnekovas neatmetė galimybės susitikti su Plinkšių bendruomene, bet neįvardijo, kada tai galėtų įvykti. Pasak jo, bendravimas vyksta ir dabar per Plinkšių seniūnaitį ir Sedos seniūnę.

O dėl galimybės žmonėms patekti į Plinkšių dvaro parką, kol vyksta renovacijos darbai, M. Aleksynas teigė: tokios galimybės nėra.
„Nėra galimybių vaikščioti, nes čia yra statybvietė. Mes negalime būti atsakingi už žmogų, kuris ten gali nugriūti ar kas nors ant jo užgrius, ir žmogus susižalos. Šių priemonių ėmėmės saugodami tiek save, tiek kitus žmones“, – „Santarvei“ tvirtino M. Aleksynas.

Jis taip pat neįvardijo, kiek laiko gali užtrukti Plinkšių dvaro renovacijos darbai. Pasak jo, daug triūso ir lėšų pareikalaus tai, kas per dešimtmečius, keičiantis savininkams, buvo nuniokota ir sugadinta.
„Anksčiau nebuvo skiriama tiek daug dėmesio paveldosaugai. Buvo tiesiog griaunama, keičiama, net neužfiksuojant to, kas buvo“, – kalbėjo M. Aleksynas.
Dėl tokio vyravusio požiūrio dabar tenka investuoti daug lėšų ir pastangų į istorinių paminklų atstatymą.

Renave tvoros neprireikė

Siekiant išsaugoti istoriją ir atkurti tai, kas buvo, jau atnaujintas Renavo dvaras ir jo aplinka. Tvarkybos darbai čia vyko ne vienus metus, tačiau šio dvaro teritorija liko atvira visuomenei. Būdavo aptveriamas tik restauruojamas objektas.
Tokia taktika, pasak Renavo sodybos vadovo Deivido Makavičiaus, pasiteisino.
„Žmones kaip tik sudomino vykdomi darbai, jie atvažiuodavo, žiūrėdavo, kad ir iš tolo, kaip viskas vyksta. Lankydavosi net po kelis kartus, periodiškai, kad matytų kaip keičiasi dvaras“, – pasakojo D. Makavičius.
Jis abejoja, ar tikslinga visą teritoriją aptverti tvora ir palikti gyventojus be galimybės pasivaikščioti po parką.

„Jei šeimininkai baiminasi piktadarių ar vagysčių, tai nuo jų jokia tvora neapsaugos. Tvoros atsiradimas priešiškai nuteikia ir gyventojus. Jie jaučiais nuskriausti“, – kalbėjo D. Makavičius.
Pasak Renavo dvaro sodybos vadovo, jau dabar kalbama, kad už tvoros apsigyvens ponai, o plinkšiškiai, kaip kokie vargšai baudžiauninkai, liks už tvoros…

Bendrystė geriau nei priešprieša

D. Makavičius tvirtino iš savo patirties galintis pasakyti, kad viešumas, galimybė kuo glaudžiau bendradarbiauti su vietos bendruomene išeina tik į gera.
„Šalia gyvenantys žmonės tampa tarsi savotiškais ambasadoriais. Renaviškiai, pavyzdžiui, daug kalba apie mūsų dvarą, viešina su juo susijusią informaciją per socialinius tinklus. Taip mūsų dvaras, drąsiai galiu sakyti, tapo visų mylimas ir lankomas. Vietiniai ir pasaugo, ir praneša, jei kas ne taip. Tai geriau veikia nei kokia stebėjimo kamera. Visada bendrystė yra geriau nei priešprieša“, – įsitikinęs Renavo dvaro sodybos vadovas.

D. Makavičius užsiminė ir apie Mažeikių rajono dvarų bendrystę, bendrą veiklą. Apie ją buvo kalbėta ir pagalvota ne kartą. Tuo labiau, kad ir dabar jis sulaukiantis lankytojų pageidavimo apsidairyti ir Plinkšių dvare.
„Dabar sakome, kad Plinkšių dvaras ir visas parkas yra aptvertas. Todėl pamatyti iš arti nieko nepavyks. Ateityje gal ir bus tokia galimybė… Minčių yra, jei pavyktų susitarti, apjungti keturis dvarus – Dautarų, Plinkšių, Pavirvytės ir Renavo – į bendrą maršrutą. Tai būtų lyg turistinis paketas, kur žmonės ne tik galėtų pakeliauti, susipažinti su istorinėmis vietomis, bet ir rastų vietą nakvynei ar poilsiui“, – mintimis dalijosi D. Makavičius.

Rūmus pastatė grafas Pliateris

Pasak Renavo dvaro sodybos vadovo, kiekvienas dvaras yra savitas ir turi savą istoriją, kuri tikrai sudomintų ne vieną keliaujantį žmogų.
„Santarvė“ taip pat ne kartą rašė apie rajone esančius dvarus, taip pat – ir apie Plinkšių dvarą. Plinkšių dvaro paveldėtoju ir statytoju laikomas F. Broel-Pliaterio sūnus, grafas Konstantinas Broel-Pliateris, gimęs 1847 m. Šateikiuose. Būdamas 23 metų, jis vedė ir atsikraustė į Plinkšes.
Grafui valdant, prasidėjo dvaro rūmų statyba, buvo iškasti tvenkiniai. Manoma, kad rūmų statybai vadovavo Rosenbankas, vokietis iš Liepojos.
K. Broel-Pliateris turėjo dvi dukras – Olgą ir Nastę, jo sūnus mirė būdamas dvejų metų. Pats dvarininkas mirė 1899-aisiais, būdamas 52 metų.

1902 m. dvaro plane pažymėta, kad Plinkšių dvaras priklauso paveldėtojai Olgai Konstantinovnai Kašovskai, grafo dukrai. Tačiau nuo 1918 m. jame tvarkėsi įgaliotinis, nes Kašovskiai gyveno Lenkijoje.
Po O. Kašovskos mirties dvaras atiteko jos šešiametei dukrai Marijai Iljinskaitei-Kašauskaitei. Kadangi vaikas dvaro valdyti negalėjo, jame ir toliau šeimininkavo įgaliotinis, kuris taip pat buvo ir vienas iš mergaitės globėjų. Antroji Marijos globėja buvo jos motinos giminaitė Sofija Broel-Pliaterienė.

Keliavo iš rankų į rankas

1925 m. Žemės ūkio valdybos nutarimu, Plinkšių dvaro žemės buvo nusavintos. Po beveik dešimtmečio, 1934 m., dvare buvo įsteigta Žemės ūkio mokykla, veikusi ir per Antrąjį pasaulinį karą.
Vėliau dvaro rūmų pastate buvo įkurtas žemės ūkio technikumas, kuris 1975 m. sujungtas su Plinkšių tarybiniu ūkiu.

1966–1967 m. rūmai buvo restauruoti. Technikumas uždarytas 1977 m., rūmai pritaikyti kultūros namams. Nuo 1981 m., tuometinės šalies valdžios nutarimu, dvaro rūmai, oficinos, arklidė, ledainė, ūkinis pastatas ir parkas buvo perduoti Mažeikių naftos perdirbimo įmonei.
Po daugiau nei dvidešimties metų, 2004-aisiais, tuometė akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ dvaro pastatus pardavė bendrovei „Šiaulių Baltija“, o ji tais pačiais metais pastatų kompleksą perdavė įmonei „Linos namai“.
Jau dvejus metus Plinkšių dvaras priklauso bendrovei „Lelijų dvaras“.
Autorės nuotr.