Perfrazuota mintis: nesistenk išgelbėti pasaulio, tai nerealu, geriau padaryk vieną mažą, bet gerą darbą.
Kai žiūriu į Advento vainiką, jau ne pirmą kartą įsikuriantį mūsų kaimynystėje – V. Burbos skverelyje (kaip pamažu, lyg savaime, šis nedidelis jaukus žemės kvadratėlis įgijo vardą), galvoju apie Kristą Kinčienę, iki šio rudens vadovavusią klubui, vėliau – NVO „Mano namai“.
Prisimenu įvairiaspalvius gėlių ir žolių kilimus, kurie per Žolinę nusidriekdavo palei Kultūros centrą, bažnyčią ir Naftininkų gatvę, pirmuosius bandymus sutelkti žmones parodai Senamiesčio parke, per šalčius skverelyje dirbusias moteris, kad gruodžio pradžioje įsižiebtų pirmoji Advento žvakė… Visa tai galima pavadinti būtent tais nedideliais, bet gerais darbais, kurių niekas iš pradžių neskatino, nefinansavo, nevadino projektais, gal net ir ačiū ne kiekvienas pasakydavo. Veikiau pagalvodavo: jei nori, tegul daro, kad tik pinigų neprašo…
Prisimenu Kristos rankas, kai ji trumpam užbėgdavo į redakciją, papuošusi pušų šakomis ar karklo vytelėmis mūsų gėlių vazonus – tuščius, laukiančius vasaros… Net puodeliui arbatos ar kavos neturėdavo laiko, skubėjo toliau. Su glėbiu per vasarą, rudenį surinktų gamtos gėrybių, kurios virsdavo puokštėmis, kompozicijomis ar jų fragmentais. Dovana.
Ne sau, ne dėl savęs, ne dėl garbės, tiesiog taip – kad būtų jaukiau, gražiau, šilčiau. Nors kažkam.
Laikas bėgo ir jau skaičiuojame sukaktis, svarstome, kiek įstaigų, organizacijų, žmonių įsijungė į Kristos ir „Mano namų“ pradėtus darbus. Rašome apie susiformavusias bendruomenines tradicijas.
O juk gerai, kad moterys iš „Mano namų“ laikėsi savojo kurso ir viso to nepametė, – dabar galvoju. – Gerai, kad ne dėl viešo įvertinimo stengėsi, o dėl mūsų visų. Kad patikėtume, jog gali būti ir taip – tyliai, ramiai, nuosekliai. Lyg sau, kad pačiam būtų geriau ir šviesiau. Daugiau prasmės ir gerojo laiko – kuriant, dirbant, bendraujant.
Labai pasidžiaugiau, kad tie maži, geri darbai turi sekėjų, kad yra pamaina, kurios Krista vis dar nepalieka. Ir vėl gruodis, ir vėl susikaupimo metas, ir vėl pirmoji Vilties žvakė… Težiba su ja ir mažytė dėkingumo ugnelė žmonėms, kurie parodė, kad maži geri darbai, vienąsyk prasidėję, gali išaugti į didesnius, gal ir nekeičiančius pasaulio iš esmės, bet jį sušildančius.
