Jau nemažai metų praėjo nuo žurnalistikos studijų, tačiau kiekvienąsyk, kai artėja Valstybės atkūrimo šventė, prisimenu mūsų dėstytoją doc. Andrių Vaišnį. Jo autoritetas ir gebėjimas priversti studentus daryti daugiau, nei jie patys norėtų, leido ir daugiau sužinoti, ir giliau pajusti nemažai svarbių mūsų valstybės tarpukario istorijos momentų. Kokiu būdu? Labai paprastai. A. Vaišnys manė, kad reikia ne išmokti, o suprasti, prisiliesti. Laikraščio pavadinimas – lengvai išmokstamas, bet, parodykite, mielieji, kad juos skaitėte… Dalykas daugeliui studentų buvo nelengvas – Lietuvos spaudos istorija. O per šią istoriją išlieka ir atsikleidžia plati panorama.
Prisimenu dienas, praleistas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, ir galimybę prisiliesti prie laikraščių, žurnalų, kuriems buvo beveik šimtas ar šiek tiek mažiau metų. Dideli lobiai sukaupti tame pastate.
Gal kitiems tai pasirodys keista, bet, paėmus į rankas senosios spaudos komplektą, pirmiausia apimdavo nerealumo jausmas. Tiems keliems ar keliolikai, keliasdešimčiai popieriaus lapų buvo pavesta tapti istorija. O tu pats – tarsi svečias iš ateities, kuris jau žino, kas nutiks po dienos, kitos. O štai žmonės, į rankas paėmę ką tik išleistą laikraštį ar žurnalą, gyveno savo įprastą gyvenimą, užsiėmė įprastais darbais. Nors nenumaldomai artėjo, pavyzdžiui, 1940-ųjų birželis…
Antrasis ir trečiasis praėjusio amžiaus dešimtmetis – kupini energijos ir gyvybės. Suprantu, kad viskas atrodo gražiau ten, kur mūsų nėra ar nebuvo, bet jei paimsime į rankas A. Smetonos raštus ir įsiskaitysime (ypač į jų pradžią), įsitikinsime, kaip negalvodama, kas ką sugeba, nesidalydama laurų, inteligentija puolė kurti lietuviško pamato. Tai ir lietuviški vadovėliai, ir grožinė literatūra, ir drama, muzika, dailė… Ir ekonomika, ir politika. Jei įdomūs bus politinių oponentų, teatralų, literatų, kitų visuomenės veikėjų ginčai, perskaitysime, kokie jie atviri, neretai įžūlūs ir įžeidžiantys, bet gal dėl to atrodo nuoširdūs…
Ir pamažu iš to bendro didelio šurmulio: žinučių, pasisakymų, komentarų, viešų kalbų ir diskusijų bei ginčų – suvoki, kokia atsakomybė ir koks tikėjimas tuomet valdė ir vedė žmones. Šiandieniniam informacijos vartotojui kai kas gali atrodyti ir utopiška, bet daugelis tikslų ir pokyčių atsiskleis kaip ką tik atkurtos valstybės valingo judėjimo kryptis. Iš ten į šią dieną.
