Ričardas Grušas: „Su muzika susidraugavau labai anksti“

Po koncerto Šteinfurto apskrityje, Banjo mieste, pirmojoje Europoje koncertų salėje. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Santarvė“ tęsia pažintį su Mažeikių krašto kultūros premijos laureatais. Kasmet skiriama premija – viena iš priemonių skatinti žmones, savo veikla prisidedančius prie krašto kultūros garsinimo ir plėtotės.
Ilgamečiam Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos direktoriui ir mišraus choro „Draugystė“ vadovui Ričardui Grušui krašto kultūros premija buvo įteikta 2003 metais.

– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąlygas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
– Buvo 1950 metų lapkričio 9 diena, kada mane tėvai lagamine, nusipirkę Rygos turguje, vadinamuosiuose Šaruose, parsivežė į Pakempinių kaimą… Tokią mano atsiradimo šeimoje istoriją dar mažam papasakojo tėtis. Ją ir dabar su šypsena prisimenu ir žinau, kad mane ne gandras atnešė.
Mama buvo Pakempinių pradinės mokyklos mokytoja, o kartu ir vedėja. Mokyklos pastate mūsų šeima ir gyveno. Čia ir prabėgo ankstyvoji vaikystė kartu su metais vyresniu broliu Antanu ir sesutėm Aleksandra ir Raimonda.
Prisimenu, mama su mokinių tėvais statydavo spektaklius, o tėtis, kuris dirbo įvairius valdiškus darbus, bet visą gyvenimą buvo muzikantas, po spektaklių su draugais grodavo šokiams. Be tėtės smuiko ir kitų pučiamųjų instrumentų, brolio „reikalavimu“, mūsų namuose atsirado akordeonas. Man dar nebuvo ketverių, kai sunkvežimiu persikraustėme į Konteikių pradinę mokyklą, nes mamą perkėlė čia dirbti mokytoja ir mokyklos vedėja. Praėjo gal metai, kai, mamai kepant duoną, sprogo kaminas ir nuo jo užsidegė bei visiškai sudegė ir mokykla, ir mūsų namai.
Naujas patalpas mokyklai ir butą mūsų šeimai valdžia skyrė netoli buvusiame dvare, dideliame dviaukščiame name, kuriame gyveno dvylika šeimų. Tėvas pradėjo dirbti Menčių akmenų skaldymo ceche, o parėjęs po darbo mokė mus groti įvairiais styginiais instrumentais.
Taip susikūrė mūsų šeimos kapela, kurioje tėtis grojo smuiku, brolis – balalaika, aš – mandolina, o sesuo – gitara. Visada atsirasdavo, kas pamuštų būgną. Savaitgalio vakarais susėsdavome ant mokyklos laiptų ir grodavome, o susirinkę suaugusieji ir jaunimas šokdavo mokyklos kieme.
Tėtis buvo geras muzikantas ir labai reiklus, bet mes niekada nesame jam dėl to priekaištavę. Baigęs antrą klasę, vasarą praleidau mamos sesers šeimoje Pievėnuose. Kaip tik tą vasarą mamą vėl perkėlė dirbti į Mažeikių rajono Bukončių pradinę mokyklą. Neatsisveikinau net su savo draugais.
Mokykla buvo didelis, gražus, dviejų galų namas. Joje lankiau jau trečią klasę, po pionierių sueigų, pasikeisdami su broliu, grodavome mokinių šokiams. Su tėčiu esame koncertavę Ukrinuose, Akmenėje, Židikuose. Tėtis dažnai išvažiuodavo groti su mažeikiškiais muzikantais laidotuvių, vestuvių ar šventinių paradų. Mama mokykloje statydavo spektaklius. Penktą–aštuntą klases lankiau Ukrinų aštuonmetėje mokykloje. Malonu prisiminti, kad mano muzikos mokytojai buvo puikūs muzikantai Robertas Paulauskas ir Vytautas Olberkis, kuris atvažiuodavo iš Židikų. Su choru ir šokiais dalyvaudavome Mažeikių dainų šventėse, Ukrinų ir Bugenių dainų ir sporto šventėse. Mokyklos direktorius Jonas Lenkevičius grojo smuiku ir mandolina, šeštadieniais su akordeonistu Jonu Petrauskiu grojo šokiams kultūros namuose. Buvau labai pamalonintas, kai jis pakvietė groti kartu su jais mušamaisiais ir dar sumokėdavo po du rublius. Už juos buvo galima nupirkti 10 duonos kepalų.
Taip ir tęsėsi mano muzikavimas bei dalyvavimas kultūriniame gyvenime. Pats išmokau groti akordeonu. Jaunystė prabėgo mokantis Židikų vidurinėje mokykloje. Muzikos mokytojas tuoj įtraukė beveik visą mūsų klasę dainuoti mišriame chore, vaikinų ir mišriame ansambliuose, o puiki šokių mokytoja Aldona Gaubienė pakvietė šokti pramoginių ir liaudies šokių kolektyvuose. Su bendraklasiais paruošėme muzikinę koncertinę programą su dainomis, akustinės instrumentinės grupės numeriais, poetų eilėmis, intermedijomis. Važiuodavome koncertuoti į kolūkių kultūros namus. Kaip yra pasakęs muzikos mokytojas Vytautas Olberkis: „Per savo pedagoginį darbą turėjau tik dvi tokias muzikantiškas klases, bet jūs buvote pirmieji!“
Mes turėjome puikų auklėtoją Anicetą Ragulį, kuris pasitikėjo mumis ir davė visišką laisvę kūrybai. Gal dėl to ir iš direktoriaus jokių priekaištų dėl koncertų, grojimų šokiams nesame gavę.
Iki šių dienų kas penkerius metus 14-tos laidos abiturientai, baigę mokyklą 1968-aisiais, suvažiuojame susitikti, padainuoti, prisiminti savo nuostabios jaunystės dienų, savo mokytojų.
– Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Iki 8-tos klasės baigimo didžiausia mano svajonė buvo mokytis jūreivystės mokykloje ir tapti šturmanu, o vėliau – laivo kapitonu. Perskaičiau visas knygas, kurias buvo galima gauti Ukrinų bibliotekoje. Su klasės draugu Petru nusprendėme važiuoti mokytis į Kaliningrado jūreivystės mokyklą, bet kai sužinojome, kad visus egzaminus reikės laikyti rusų kalba, nebenuvažiavome.
Mokymasis Židikų vidurinėje mokykloje, aktyvus dalyvavimas mokyklos ir Ukrinų kultūros namų meno saviveikloje, kur mano draugė, vėliau ir būsima žmona Janina, dirbo meno vadove, bei jos brolio, Vilniaus valstybinės konservatorijos chorinio dirigavimo katedros studento Jono Vaišvilos, teisingo nukreipimo dėka, 1968 metų vasarą abu įstojome į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto muzikos fakultetą – studijuoti muzikos mokytojo specialybės.

Rugsėjo 1-osios šventė Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykloje, 2014 m. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Suvažiavę iš atokiausių Lietuvos kampelių bei didžiųjų miestų, studijavome pas žymius Lietuvos pedagogus. Niekada nepamiršiu fortepijono užsiėmimų pas aukštaitį doc. Vytautą Gaidamavičių, solfedžio, harmonijos ir instrumentuotės – pas žemaitį Vytautą Jurgutį, dirigavimo – pas Antaną Ilčiuką, solinio dainavimo – pas operos solistą Joną Urvelį, grojimo klarnetu užsiėmimų pas operos ir baleto teatro klarnetininką V. Kavaliauską, mišraus choro vadovą prof. Antaną Jozėną ir kitus.
Sugrąžinus Nepriklausomybę, mūsų institutas tapo Vilniaus edukologijos universitetu, kol pagaliau 2018 metais dabartinių žemažiūrių, anot Jono Avyžiaus, politikų pastangomis, pagrindinė Lietuvos pedagogų kalvė buvo uždaryta. Baisu!
Bet grįžtu į praeitį. Malonus netikėtumas buvo, kai sužinojome, jog valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas bus mūsų žemietis, kompozitorius Vytautas Klova. Paskyrimą, mūsų su žmona prašymu, gavome į Kelmės vaikų muzikos mokyklą. Čia prabėgo aštuoneri labai įdomūs pirmieji pedagoginio darbo metai, karinė tarnyba Pabaltijo štabo pučiamųjų orkestre Rygoje, dukros Ingos ir sūnaus Gedimino gimimas… Ir šešeri metai darbo su kultūros centro mišriu choru. Klarnetu grojau kultūros centro pučiamųjų orkestre ir kaimo kapeloje.
– Krašto kultūros premija – daugelio metų Jūsų darbo įvertinimas. Kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai jos buvo verti?
– Į šitą klausimą turėčiau atsakyti ne aš. Manau, svarbiausi darbai susiję su muzikos mokykla. Tuometinių rajono vadovų didelio dėmesio vaikų meniniam ugdymui dėka, mūsų mokykloje, be muzikos ir dainavimo skyrių, buvo atidaryti dailės, choreografijos ir teatro skyriai, o vėliau – dar trys skyriai rajone: Sedoje, Židikuose ir Laižuvoje. Mokykla tuo metu buvo vienintelė respublikoje, po vienu stogu „talpinanti“ keturias meno šakas: muziką, dailę, šokį ir teatrą.
Be to, mūsų mokykloje vykdavo regioniniai ir respublikiniai konkursai, festivaliai, praktiniai žymiausių atlikėjų metodiniai seminarai, reguliarūs profesionaliosios muzikos koncertai, kanklių vasaros stovyklos, mokinių meninių kolektyvų išvykos į Lenkiją, Italiją, Vokietiją ir kitur.
Kaip vieną iš labai man brangių veiklų išskirčiau darbą su kultūros centro mišriu choru „Draugystė“. Jis buvo ir tebėra gausiausias ir vienas pajėgiausių mišrių mėgėjų chorų ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Turime daug draugų Lietuvoje ir Latvijoje, sėkmingai pasirodome tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose, garsiausiose katedrose. Mūsų choro iniciatyva gimė Konrado Kavecko sakralinės muzikos festivaliai „O sacrum convivium“. Taip pat giedojome šv. Mišiose Vatikane, kurias aukojo Popiežius Jonas Paulius II. Du kartus buvome pakviesti surengti sakralinės muzikos koncertų Vilniaus arkikatedroje. Tai buvo pastebėta ir, manau, kad tai nulėmė Krašto kultūros premijos skyrimą.
– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Esu Mažeikių kultūros centro mišraus choro „Draugystė“ meno vadovas. COVID-19 pandemija ir karantinas pristabdė mūsų tiesioginę veiklą, bet džiaugiuosi, kad Lietuvos valstybės atkūrimo dienos virtualiame minėjime skambėjo mūsų choro atliekamas vienas įdomiausių pastarųjų metų kūrinių – Lino Adomaičio „Vandenynai“, kad galėjome pasirodyti ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos paminėjimo virtualiame šventiniame reportaže-koncerte AŠ ČIA – GYVA.
Su choro taryba aptarėme būsimo sezono veiklą. Birželio 6 dieną giedosime šv. Mišiose ir sakralinės muzikos koncerte Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje, pažymint poeto Vytauto Mačernio 100-ąsias gimimo metines. Liepos 6-ąją pasirodysime Valstybės dienos minėjime-koncerte ir kartu su mažeikiškiais giedosime Tautišką giesmę. Kartu su meno vadovu Džeraldu Bidva paruošėme XV Tarptautinio meno festivalio ,,Mažeikiai 2021“ programą. Ruošiame paraišką Lietuvos kultūros tarybai, kad gautume finansinę paramą. Groju klarnetu Antano Erlickio vadovaujamoje Tirkšlių kaimo kapeloje.
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniame gyvenime? Jei galėtumėte, ką pakeistumėt ar sukurtumėt pirmiausia?
– Karantinas ir COVID-19 pandemija, uždarydami visas duris kultūrai, menui, darbui, paliko nedidelį langą, pro kurį veržte veržiasi profesionali kūrybinė mintis, virtualiu būdu pristatoma per įvairias informacines platformas.
Čia noriu pažymėti kultūros centro naujojo direktoriaus Remigijaus Jokubausko ir darbuotojų kokybiškai kuriamus naujus virtualius svarbiausių Lietuvos istorinių datų paminėjimus, meninių reportažų pristatymus miesto ir rajono gyventojams.
Nustebino tradicinė, bet labai originaliai pateikta Dailės mokyklos virtuali paroda Mažeikių muziejaus languose. Vaikštai po parką, o jautiesi, tarsi parodoje būtum. Įdomu ir suaugusiems, ir vaikams, kurie savo nuolatiniu muzikavimu Senamiesčio parko instrumentais labai sušildo visą erdvę… Galimybių yra.
Pasižiūrėkime per šį paliktą langelį ir žvilgtelėkime, kokie stebuklai gimė ant Ventos upės ledo. Čia lenktynėms ruošėsi iš sniego sukonstruotos lenktyninės mašinos, kitur upės viduryje švietė ant ledo išdažyta mūsų Trispalvė, o kiek sniego senių apsilankė mūsų mieste, parkuose ir miesteliuose.
Kūrybos laisvė – kurk ką nori ir kur nori, bet tavo kūryba turi skleisti grožį ir gėrį bei puošti mūsų gyvenamą aplinką. Atsigavo šeiminė kūryba, bendravimas, artimesnis vaikų ir tėvų ryšys. Šiandien norisi padėkoti geriems ir išmintingiems dėdėms, kurie padovanojo miesto vaikams ir tėvams penkių kalvų virtinę pačiame mieste ir tvenkinius. Čia žiemą yra vaikų rojus, o vasarą – malonus mažeikiškių poilsio ir sveikatingumo takas, kuriam reikėtų naujos, sausos dangos.
Jei tikrai galėčiau ką pakeisti, tai pirmiausia išprašyčiau koronavirusą iš mūsų Žemės visiems laikams. Ir paprašyčiau, kad mūsų širdyse neužgestų įsižiebusi kūrybinė ugnis. Tada prasidėtų nauja šviesos era. Galvoju, anksčiau ar vėliau taip ir bus, bet turime visi tuo labai tikėti.
Antra, ką padaryčiau, – jei tik galėčiau, paruoščiau investicinį projektą Kultūros centro scenos įrangai, apšvietimui, įgarsinimui ir tam, kad orkestrinė duobė būtų pertvarkyta. Ir tai įgyvendinčiau artimiausiu metu, nes mums, Tarptautinio meno festivalio organizatoriams, yra nepatogu atsakyti, kad negalime pakviesti operų, operečių, baletų su orkestrais atlikėjų, nes negalime įgyvendinti jų reikalavimų. Nieko nenoriu įžeisti, bet tai reikia padaryti! Ir dar – jei galėčiau, užbaigčiau Vytauto Klovos muzikos mokyklos vidaus patalpų renovaciją.

Koncerte „Džiazuojančios Kalėdos“. Nuotr. iš asmeninio archyvo

– Kaip manote, ar mūsų dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės suderinami, ar visai skirtingi dalykai?
– Mano nuomone, didžioji dalis mūsų jaunimo yra labai kūrybinga, darbšti ir smalsi. Jie ne tik dalyvauja įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose projektuose, bet ir laimi juos, yra aktyvūs šių projektų dalyviai pasauliniu mastu. Natūralu, kad dalis jaunų žmonių nėra labai aktyvūs, bet jie randa save neformaliose veiklose ir yra laimingi. Yra labai maža dalis tų, kurie dar nerado savęs, jie labiau matomi, kartais agresyvesni, daugiau prikalba visokių melagienų, nes taip jiems suteikiama galimybė pasireikšti. Bet manau, jie išaugs, subręs, gal net verslininkais ar bankininkais taps ir mes duosime jiems rankas.
Mane džiugina, kad vis daugiau tėvų kartu su vaikais: paaugliais bei jaunuoliais matomi mūsų Tarptautinio meno festivalio koncertuose. O ar daug matome mokytojų, su savo klasės vaikais atėjusių į koncertus?
Kiek mes vaikams duodame nuo mažens, tiek jie mums atsilygina vėliau. Ir svarbiausia, kad užbaigę mokslus ir sukūrę šeimas jie savo vaikams ieško teisingų takelių į jų užimtumą, pomėgių ugdymą. Galime pasidžiaugti, kad dar turime septynias neformaliojo ugdymo įstaigas.
– Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kūrybinę tapatybę? Kas gali tai paskatinti, padėti?
– Manau, kad jau nuo mažų dienų tėvai pamato savo vaikų prigimtinius polinkius, gabumus. Suvokia, kaip svarbu jiems sudaryti sąlygas juos vystyti, padėti, domėtis, skatinti, tikėti.
Labai svarbus yra pradinių klasių mokytojų gebėjimas pažinti vaiko pomėgius, bendrauti su tėvais, išsakyti savo mintis, pastebėjimus ir kartu nukreipti į neformaliojo ugdymo mokyklas, būrelius. Toliau šie tėvų ryšiai su pedagogais plečiasi, mokytojų vaikų gyvenime daugėja… Seniai žinoma tiesa: kai tėvai, mokytojas ir vaikas gyvena ir mokosi teigiamoje kūrybinėje aplinkoje, rezultatas bus teigiamas. Bet, jei bent vienoje grandyje vaikas pajus pažeminimą, nesupratimą, nepalaikymą, ši idilė sugrius. Juk ir mes, suaugę, pagarbiai prisimename reiklius, kūrybingus ir gerus savo mokytojus.
Reikia pripažinti, kad mokytojo vaidmuo yra bene svarbiausias, jei vaikas juo tiki. Tai didžiulė atsakomybė, nes, anot saksofonisto Petro Vyšniausko, nuo pedagogo priklauso vaiko ateitis. Noriu visiems palinkėti gyventi sugrįžusio pavasario ir gyvenimo be suvaržymų viltimi!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*