Jau 15 metų Sedoje gyvena turkas Mehmetas Yap. Jis gerai susišneka su lietuviais, bet… tik žemaitiškai.
Gimęs Turkijoje, ilgai gyvenęs Vokietijoje kurdų kilmės vyriškis ten susipažino su lietuve iš Sedos. Dabar jo šeimos namai – mūsų krašte.
Su Mehmetu kalbantis apie vadinamuosius tarpkultūrinius dalykus, jis pripažino, kad labiausiai žmogaus gyvenimo būdą lemia jo charakteris, o ne tautybė.
Štai kokie Mehmeto prisiminimai, pasvarstymai, įžvalgos.
APIE KELIĄ Į LIETUVĄ
Mano šeima į Vokietiją persikraustė, kai man buvo šešeri metai. Sapnuoju vokiškai, vadinasi, vokiečių kalba lyg ir gimtoji, bet ji yra priaugtoji.
Aš esu kurdas. Kurdų kalba panašiai kaip žemaičių. Gali kalbėti bendrine turkų kalba, gali ir savo, kurdų, kalba. Mama kalba ir kurdų, ir turkų kalba.
Mano gimtinėje daug kalnų, ilgos sausros, žemė akmeninga ir nederli. Aš kilęs iš kaimo, iš daugiavaikės šeimos. Vertėmės sunkiai, todėl tėvai pasirinko gyvenimą emigracijoje.
Kas vasarą nuvažiuoju į savo gimtinę. Sunkiai pripratau, kad lietuviai nevertina savo purios, derlingos žemės. Pas mus, kur tik galim įkirsti, visi žemės lopinėliai yra įdirbami ir apsodinti daržovėmis. Kalnų upeliai sraunūs, vandeningesni neišdžiūva ir per sausrą, tai ten viskas laistoma. Prisiauginame ir arbūzų, ir vynuogių, ir daržovių.
Žmonės pas mus labai darbštūs, draugiški, bendraujantys. Turkijoje į vestuves sueina iki 600 žmonių. Tolimiausi giminės vis tiek yra giminaičiai. Daug šokam, daug valgom, daug dovanojam…
Mano žmona Aldona nenorėjo turkiškų vestuvių, niekaip neprikalbinau. Sakė: užteks ir lietuviškų. Tada beveik nemokėjau lietuviškai, tai į klausimus atsakinėjau nelabai žinodamas, ko klausia. Pasitikėjau žmona.
Vokiečiai santūresni ir už lietuvius. Jie – tvarkos žmonės. Dabar Vokietijoje daug imigrantų, kurie vietinių nėra labai mėgstami. Bet didelę juodo darbo dalį, pripažinkim, nudirba būtent atvykėliai.
Jeigu nebūčiau Vokietijoje sutikęs Aldonos, kuri atvažiavo užsidirbti pinigų, nieko apie Lietuvą ir nebūčiau žinojęs. Ji mane parsivežė į savo tėviškę.
Pasistatėme Sedoje namą, auginame dvi dukras. Jos lanko gimnaziją.
APIE ADAPTACIJĄ, HIGIENĄ IR DARBO VERTĘ
Atvažiavus į svetimą kraštą, pirmiausia turi mokytis kalbos. Visai kitas bendravimas atsiranda. Kadangi Sedoje visi su manim kalbėjo žemaitiškai, tai aš taip ir išmokau.
Patinka man Sedoje, patinka Mažeikiuose. Lietuvoje gyventi gera. Nereikia kelti konfliktų – ir visi bus draugiški. Visi priprato, kad aš visada juokauju, jog kas dvi savaites einu į kirpyklą. Nepatinka apsileidę, neprisižiūrintys savęs. Žmogus turi kvepėti švara – tiek jaunas, tiek senas.
Pragyvenimas, aišku, geresnis Vokietijoje, bet jeigu mūsų imigrantai, dirbantys Vokietijoje, tiek dirbtų Lietuvoje, pragyventų ir čia. Ten jie aria keliuose darbuose, po 12–14 valandų per parą!
Lietuvoje pasamdyti žmogų nėra lengva. Visi klausia, kiek mokėsi, dar neparodę, koks iš jo darbininkas.
Norėjome Salantuose atidaryti kirpyklą, įrengėme patalpas, bet, neradę kirpėjo ar kirpėjos, turėjome jas parduoti. Mažeikiuose turime Tiggolino pramogų ir laisvalaikio parką. Nėra paprasta rasti žmogų, tikrai norintį dirbti.
O šiaip pasakyčiau, kad žmonės visur yra žmonės. Labiau charakteris apsprendžia žmogaus gyvenimo būdą, o ne tautybė.
APIE SKIRTINGĄ POŽIŪRĮ Į… GYVŪNUS
Turkijoje katinų ir šunų gatvėse – pilna. Valdiškai pastatomos šėryklos, pastoginės, nuperkami indai. Kažkas panašaus į nakvynės namus. O žmonės neša maistą. Beglobiai katinai ar šunys atvežami ir iš kaimiškų teritorijų. Visi vieni prie kitų pripratę: šunys neloja ir nepuola praeivių, katinai ir šiaip taikūs padarėliai. Yra savanorių, kurie ateina tų vietų išvalyti, sutvarkyti. Taip yra įprasta, tad tvarkos, matyt, niekas nesiruošia keisti.
Vokietijoje jokių šėryklų nemačiau. Ten gyvūnai jau seniai čipuojami, žmonės griežtai baudžiami už gyvūnų nepriežiūrą. Vokietis žmogus atsakingas, drausmingas, stengiasi laikytis nustatytos tvarkos ir taip išvengti bausmių. Šunys ten labai mylimi, socializuoti. Vaikšto sau su šeimininkais, dažnai ir be pavadėlio, nes visada prie kojos. Jokio lojimo, staugimo. Katinai dažniausiai – kambariniai.
Sedoje, ko gero, ir Mažeikiuose, gal ir bendrai Lietuvoje, beglobių gyvūnų daug. Problema nėra sprendžiama nei taikant baudas už nepriežiūrą, už nečipavimą, už išmetimą iš mašinos šalikelėje…
Gyvename netoli senojo Mažeikių kelio, tad pirmieji katinai atsirado, kai lauke buvo padėtas ėdalas mūsų katinams. Tada mes savus ėmėm šerti atskirai, pradėjom riboti savųjų išleidimą į kiemą, o svetimiems perkam maistą ir reguliariai jo padedam. Stengiamės svetimų katinų neglostyti, nesijaukinti jų.
Neseniai priklydo baltas, iki šiol nematytas katinėlis. Išsigandęs, išalkęs. Labai pykstu ant žmonių, kurie neturi širdies. Juk jeigu nemyli, tai ir neimk auginti katino ar šuns. Negaliu mušti, negaliu išvaryti benamio padaro. Maistui pinigų užtekčiau, bet katinų fermos irgi nenoriu.
Labai tikiuosi, kad Savivaldybės Viešosios tvarkos skyrius ką nors atsiųs ir mūsų katinus išveš sterilizuoti. Tų katinų yra dar keliose Sedos vietose.
Gyvūnų prieglaudos perpildytos, šersim ir toliau, svarbu, kad jie nesidaugintų. Juk nuo naujai pamestų benamių gyvūnų jų skaičius vis tiek didės.
Manau, kad problemą spręsti reikėtų seniūnijos lygmeniu, bet, matyt, nėra parėdymo iš aukštesnių instancijų.
Genoveita GRICIENĖ
