Krašto tradicijų puoselėtojų klubo nariai iš popieriaus mokėsi karpyti užuolaidėles.
Globaliame pasaulyje lieka vis mažiau laiko ir vietos papročių, tradicijų, amatų saugojimui, bendravimui. Tačiau visas šias vertybes, kiek įmanoma, bandantys gaivinti ir puoselėti entuziastai sako jaučiantys, kad nors ir pamažu, tačiau visuomenė pradeda vertinti tikrus – rankų darbo gaminius, ima norėti prisiliesti prie senųjų amatų.
Susibūrė tradicijų puoselėtojai
Naršant socialiniuose tinkluose, už akių užkliuvo prie popieriaus karpinių palinkusių, susikaupusių mažeikiškių nuotraukos.
Tai Mažeikiuose beveik dvejus metus veikiančio Krašto tradicijų puoselėtojų klubo nariai.
Klubo atstovė – Mažeikių kultūros centro etnografė Jolanta Kaleckienė „Santarvei“ sakė, kad šio klubo, vienijančio etninės kultūros entuziastus, branduolį sudaro folkloro ansamblių „Alksna“ ir „Alksniokā“ nariai, tautodailininkai.
Kartais į užsiėmimus ateina ir pavienių mažeikiškių.
Mokėsi austi juostas
Steigti klubą buvo nutarta siekiant išsaugoti ir ateities kartoms perduoti ne tik nematerialųjį kultūros paveldą – dainas, pasakojamąją tautosaką, šokius, bet ir tautodailės tradicijas.
„Mums, kaip folkloristams, yra aktualu juostų audimas. Mažeikiuose tokio dalyko iki šiol nebuvo, tad sugalvojome patys kažką pasidaryti naudodami audimo skieteliu techniką. Susiradome mokytoją, kuri žinojo kaip, ką reikia daryti. Pagal muziejinį pavyzdį pasidarėme skietelį ir bandėme austi“, – pasakojo J. Kaleckienė.
Klubo nariai nusiaudė įvairių juostų, juostelių. O pasimokyti šios audimo technikos buvo atėję ir vieno vaikų dienos centro lankytojai.
Užsiima įvairiomis veiklomis
Klubo nariai – ir suaugusieji, ir vaikai, pernai buvo nuvykę pas keramikę iš Žiogaičių Iloną Jonušienę. Keletą kartų jie yra buvę Šilalėje organizuojamoje žemaitiškoje vakaronėje.
„Pradėjome sakyti, kad darome tokį dalyką, kuriuo užsiima ne taip ir daug žmonių – audžiame su skieteliu. Šilalėje mūsų pradėjo prašyti, kad atsivežtume priemonių, parodytume šią techniką. Kai kitąkart nuvažiavom į Šilalę, audėm ir, kas norėjo, kam buvo įdomu, tas išbandė, pasimokė“, – prisiminė pašnekovė.
Neseniai klubiečiai ir tautodailei prijaučiantys mažeikiškiai iš popieriaus karpė užuolaidėles.
Jiems kuo galėdama padėjo mažeikiškė tautodailininkė, pedagogė Nijolė Daučiūnaitė.
Šie tradicinių amatų užsiėmimai yra vykdomi pagal Mažeikių rajono savivaldybės finansuojamą projektą „Krašto tradicijos ir amatai“.
Ateina tie, kam tai artima
Krašto tradicijų puoselėtojų klube mažeikiškiai susitinka antradieniais Mažeikių kultūros centre. Informaciją apie būsimus užsiėmimus J. Kaleckienė paskelbia savo paskyroje „Facebooke“ ir prašo visų, kam tai aktualu, pasidalyti su kitais.
„Kas susižino ir ateina, tuos mes ir priimame. O šiaip juk kiekvienas žmogus atsirenka, kas jam patinka. Yra žmonių, kuriems tie tradiciniai dalykai ne prie širdies. Mes savo ruožtu stengiamės vaikus ir jaunimą sudominti, supažindinti su viena ar kita technika ar amatu, bet tai nėra taip paprasta. Vyresni žmonės neretai sako, kad vieną ar kitą dalyką seniau yra bandę, tad lieka priminti“, – kalbėjo J. Kaleckienė.
Dešimt metų – su šiaudiniais sodais
Židikų kultūros centro etnografinių renginių organizatorė Irina Klemenienė jau dešimtmetį riša šiaudinius sodus, o apie metus užsiima audimu.
Akimirka iš pikeliškio Danieliaus Gedučio vedamos žvakių liejimo edukacijos.
Sodų rišimas pašnekovės gyvenime atsirado tada, kai jos sūnus stojo į universitetą. Apsilankiusi universitete, vienoje auditorijoje ji pamatė sukabintus sodus. Grįžusi namo, pasirankiojusi šiaudų, I. Klemenienė ėmė mėginti juos rišti. Tuomet moteris internetu nesinaudojo ir informacijos apie tai, kaip gimsta sodai, neturėjo. Iš pradžių buvę visko – šiaudeliai trūkinėdavo, lūžinėdavo ir darbas nueidavo perniek. Supykusi ant savęs dėl to, kad nesiseka, ji keletui metų metė šį užsiėmimą. Paskui vėl to ėmėsi. Laikui bėgant šį reikalą moteris perprato, ėmė sektis.
„Priežastį, kodėl ir kuo jie mane „užkabino“, sugalvojau visai neseniai. Šiaudinių sodų rišimas yra dzūkiška tradicija. Mano tėvelis yra dzūkas, tai gal su genais persidavė tas noras juos rišti“, – samprotavo moteris.
Reikia stebėti gamtą
I. Klemenienė pastebėjo, kad sodams rišti labiausiai tinka rugių šiaudai. Jų tarpubambliai yra toli vienas nuo kito, todėl šiaudus galima sukarpyti ilgesniais gabaliukais.
Labai svarbu „nutaikyti“ laiką, kada reikia pjauti šiaudus – grūdai dar neturi būti subrendę.
Jeigu pynėjas nori pasiruošti žalesnio atspalvio šiaudų, renka juos anksčiau, jeigu auksinės spalvos, – vėliau. Be to, labai reikia stebėti gamtą.
„Pavyzdžiui, ši vasara buvo sausa ir, atrodo, jau galima pjauti. Pjoviau pjoviau, o paskui užlijo. Kai užlijo, stiebai pajuodavo, tapo nebe tokie kokybiški. Žodžiu, jei nesuspėsi šiaudų prisipjauti pačiu tinkamiausiu laiku, gali būti, kad tais metais neturėsi iš ko sodų rišti“, – paaiškino pašnekovė.
Ji įsitikinusi: norint, kad senieji amatai išliktų, pirmiausia reikia jais pačiam domėtis, gilintis, o tada tas žinias ir įgūdžius bandyti perduoti kitiems.
Žvakių liejimas prasidėjo savaime
Aktyvus pikeliškis Danielius Gedutis drauge su žmona į Pikelius atvykstančioms keliautojų grupėms praveda ekskursijas, papasakoja apie miestelio istoriją. Be to, pakviečia dalyvauti žvakių liejimo edukacinėje programoje.
Senais laikais žvakės žmonėms būdavo labai reikalingas, svarbus daiktas. Jos naudotos ir buityje, ir svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis – per vestuves, krikštynas, laidotuves.
Pašnekovas vaikystėje matydavęs, kaip jo mama šeimos reikmėms žvakes liedavo. O juodu su žmona žvakes pradėjo lieti savaime – kol anūkai buvo maži, norėdavosi jiems parodyti kažką įdomaus, pasiūlyti įvairių tradicinių užsiėmimų. Pavyzdžiui, margučių dažymą, žvakių liejimą.
Gamins firmines žvakutes
Pradėję žvakes lieti namuose drauge su anūkais, Gedučiai pamatė, kad ir Pikelius aplankantieji svečiai visai mielai išbando šį užsiėmimą.
Nulieti „partiją“ vaškinių žvakių užtrunka apie pusantros valandos. Žiemą šis procesas trumpesnis – esant vėsesniam orui vaškas greičiau stingsta.
„Įsigijom įrangos ir pravedame edukaciją, jei kas paprašo. Dabar jau turime formeles Pikelių Vytauto Didžiojo paminklo ir koplytstulpio maro aukoms atminti žvakėms lieti. Bus galima gaminti tokių formų žvakeles – Pikeliai turės savitų suvenyrų. Kas norės, galės įsigyti, per renginius ar šventes bus galima dovanoti žmonėms prisiminimui“, – pasakojo D. Gedutis.
„Patogu“, bet be dvasios
Pašnekovo nuomone, žvakių liejimas šiuo metu yra primirštas amatas, kurį entuziastai visoje Lietuvoje bando gaivinti.
„Dabar juk lengviausia nueiti į parduotuvę ir nusipirkti „patogią“ žvakę, kurios knato nereikia karpyti, kurios vaškas nevarva, nebėga, kuri pati save „suvalgo“. O štai natūrali vaškinė žvakė – kitokia. Dabar viskas patogu, bet be dvasios“, – mintimis pasidalijo pikeliškis D. Gedutis.
Tačiau jis pastebi, kad daug matę, visko prisipirkę žmonės pradeda atsigręžti į tikrąsias vertybes, ima labiau vertinti ne daiktus, o įgytą patirtį.
„Atrodytų, kas čia ta rankų darbo žvakelė – menkniekiukas. Tačiau ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų veidų matosi, kad jie lieka patenkinti žvakių liejimo procesu“, – sakė pašnekovas.
Algirdo VILKO ir Rimos SKRODENYTĖS nuotr.
