Šiąnakt gal parskris gandrai?..

Šisbeitauskas

Kelias dienas gyvename tikru, šiltu pavasariu: smagu visiems, nes galime po truputį labiau atsisegti striukę, įlįsti į kiek lengvesnį drabužį ir padėti į spintą tą, kuris per žiemą tikrai buvo atsibodęs. Saulėkaitoje norisi visai nusimesti drabužius, bet taip daryti gal nereikėtų, nes, medikų teigimu, tokie orai yra labai klastingi ir gali ne vieną iš mūsų paguldyti į lovą.
Ketvirtadienio pavakarę žiūriu ir atsistebėti negaliu: grupė jaunuolių lyg niekur nieko traukia su vasariškais marškinėliais. Net nejauku pasidarė, nes vilkėjau striuke. Dėkui Dievui, žieminį apdarą jau numečiau, nors iš tiesų nelengva pereiti nuo žiemiško rūbo prie pavasarinio.
Nežinau, ar tie jaunuoliai nori pademonstruoti, kokie jie yra užsigrūdinę, ar tiesiog mesti iššūkį mums visiems: pažiūrėkit, kaip mes galim. Belieka tik spėlioti, kaip tie plikšiai jausis už poros valandų, kai oras atvės.
Šilta ne tik gatvėje, bet ir autobusuose. Gal ne visuose, bet trečiadienį važiuodami namo senu geltonu vengrišku kledaru „Ikarus“, negalėjom atsistebėti iš po kėdžių sklindančiu karščiu: taip ir likom nesupratę, kodėl, kai lauke plius dešimt, autobusą dar reikia šildyti? Juk tai kainuoja nemažus pinigus. Žiemą, esant minusinei temperatūrai, autobusų vairuotojai neskuba jungti šildymo, nes taip galima sutaupyti vieną kitą litrą kuro.
O mano kolegė tą vakarą į namus vežėsi tortą, tad turėjo laikyti iškėlusi kuo atokiau nuo tos kaitros, kad nepradėtų tirpti papuošimai. Taigi, patyrėme karštą kelionę į namus.
Senamiestyje vėl prasidėjo medžių pjovimo vajus. Pirmasis pranašas apie tai buvo ant aukų atsiradę žali brūkšniai. Šį kartą niekas kaspinų ant tų medžių nerišo, žvakelių nedegiojo. Matyt, mažeikiškiai prie tos medžių egzekucijos jau priprato, o gal pavargo nuo beprasmio šūkaliojimo: kas numatyta planuose, tas ir padaroma. Ketvirtadienį medžiai virto Mindaugo gatvėje, penktadienį pjovėjų pjūklai įkyriai zyzė V. Burbos gatvėje. Nupjauti galima greitai, o laukti, kol jų vietoje sulapos kiti, dideli ir gražūs, reikės ne vienerius metus. „Griauti – ne statyti“, – šitokią situaciją apibūdintų rusakalbiai.
Griauti kažkaip jau lyg ir užsifiksavę lietuvių smegenyse: pažiūrėkit – parkeliuose įrengiami suoliukai, statomos žaidimų aikštelės, autobusų stotelės, bet vis atsiranda tokių, kuriems, kaip sakoma, ne laiku paniežti nagai ir norisi tai, kas gera ir gražu, kažkaip suniokoti, sugadinti, sulaužyti, sudaužyti ar sudeginti. Viena daugiaaukščiame gyvenanti moteris pasakojo apie savojo namo liftą. Jis – vienas seniausių mieste, tad nereikia norėti, kad būtų gražus, blizgantis ir itin tvarkingas. Per tuos daugybę metų jis seniai prarado šias savybes. Liftininkai stengiasi sudėti naujus mygtukus, patvarkyti, paremontuoti liftą. Bet kas iš to: praėjus kiek laiko, visa tai ištraukoma, suardoma, apdeginama. O kas visa tai daro? Aišku, tie patys liftu besinaudojantys žmonės.
„Gerai, aš taip nedarau, tu taip nedarai, mano kaimynas taip nedaro, ir vis dėlto atsiranda tokių, kurie taip daro. Bet kaip juos reikia nutverti?“ – piktinosi pažįstama. Ne kartą rado liftą net prišlapintą. Kildama į viršų su kažkokia moterimi įspėjo ją, kad yra prišlapinta, ir pasakė, kad tam myžaltaškiui užpakalį išspardytų. IR KĄ JŪS MANOT? Lifto bendrakeleivė, nutaisiusi ramią veido išraišką, pasamprotavo, kad galbūt žmogui buvo taip blogai, jog jis neiškentėjęs ir prileidęs liftą. Tada jau mano pažįstama, karšto temperamento moteris, panoro išspardyti užpakalį lifto bendrakeleivei. Gaila, kad lifte vietos nedaug, tad nelabai kojų pakilnosi. Bet atsiranda tokių, kurie, oi, kaip pakilnoja: apspardo duris ir net mygtukų pultelį.
Kažkada kažkas rašė apie laiptinės istorijas: nepatikliai į jas žiūrėjau, kol pats savo kailiu neįsitikinau, kad tokių iš tiesų gali būti. Jau daug metų mūsų laiptinėje niekas nerūko. Dabar jau reikėtų būtojo laiko veiksmažodžio, nes neseniai atsirado kažkokia ateivė – turiu galvoje neseniai parsikrausčiusią merginą, kuri lyg niekur nieko atsitūpusi prie lango peša dūmą. Net indą nuorūkoms pasidėjo.
Seniai laiptinėje yra prilipdyti lapai su išrašais iš Tabako kontrolės įstatymo, juose įspėjama, kad rūkyti viešose vietose negalima. Bet mūsų rūkalei tai nė motais. Kažkas iš kaimynų neapsikentęs dar aiškesnius lapus su įspėjimu, kad mūsų laiptinėje nerūkoma, iškabino. Jokios reakcijos, priešingai, kitą rytą tie užrašai dingo. Aš ir galvoju: kuris iš mūsų greičiausiai neteks kantrybės ir rūkalę įspės ar pabars, bet kol kas tokių nėra – kas žino, kokio sulauksi atsako, o pyktis su kaimynais taip nesinori… Be tikriausiai reikės.
Tokie jau mes, lietuviai, esame: kol kas neužlips ant sprando, neprispaus, kad negalėtume kvėpuoti, tol ir tylėsime…
Dar viena lietuvių savybė: jei ką duoda veltui, reikia ar nereikia, – imk. O gal prisireiks. Neseniai teko dalyvauti konferencijoje, kurios svečias atvežė nemokamų vadovėlių ir paprašė, kad jų po vieną pasiimtų tie, kurių mokyklose dėstomas tas dalykas. Keista pasirodė pamačius, kad vadovėlius ima ir Savivaldybės darbuotojai, ir tie, kuriems, tikrai žinau, jų nereikia. Bet jei duoda, kodėl nepaėmus?
O rytoj jau ir Blovieščiai – gandrų sugrįžimo šventė: vėl tie gražuoliai darys viražus padangėse, vėl kleketuos snapais, perės ir augins vaikus… Nepamirškit ir jūs, pirmą kartą šiemet pamatę gandrą, perversti kūlio. Ir dar nepamirškit šiąnakt savo laikrodžių pasukti valanda į priekį.
Taigi, su tikru pavasariu!
sisbeitauskas@santarve.lt