Yra tokia daugeliui lietuvių žinoma patarlė: savame krašte pranašu nebūsi.
Panašu, kad ši liaudies išmintis pasitvirtina ir kalbant apie Mažeikių rajone, Ruzguose įsikūrusias organizacijas „Būk su manimi“ ir „Dirbinyčia“. Apie šių nevyriausybinių organizacijų aktyvią veiklą tvarumo srityje daugiau žino ir ją vertina ne vietiniai, o toliau nuo mūsų rajono esančių miestų gyventojai, politikai.
Šių organizacijų vadovės dalyvavo Prezidento Gitano Nausėdos inicijuotame projekte „Lietuvos galia“, pakviestos į prezidentūrą, su kitais projekto dalyviais dalijosi informacija apie savo veiklą.
Kita vartotojiškumo pusė
Pokalbiai su „Būk su manimi“ vadove Jolita Butkiene ir „Dirbinyčios“ vadove Almante Karpiene visada būna ilgi, intensyvūs ir įdomūs.
Šių tvarumo srityje veikiančių Mažeikių rajono organizacijų įkūrėjos – praktikės. Jos drauge su būreliu savanorių kasdien mato, kokias kiekiais ir kokiu greičiu visuomenė atsikrato savo nebereikalingų, nebenorimų, nebenaudojamų daiktų ir drabužių. Pašnekovės tikina: susimąstyti, pakeisti požiūrį ir nustoti švaistyti išteklius reikia dabar, o ne rytoj, ne po metų, ne kada nors.
Savo veikla mažeikiškės stengiasi parodyti visuomenei kitą vartotojiškumo pusę. Ne tą, kai džiaugiamės iš parduotuvės parsinešę naują drabužį. O kitą – kur vos kelis kartus dėvėtas drabužis nukeliauja į tekstilės konteinerius, išmetami drabužiai, daiktai, kuriuos, truputį pasistengus, dar būtų galima dėvėti, naudoti ne vienus metus.
Pastaruoju metu dažnai girdime žodį „tvarumas“, tačiau ar gerai žinome, kas jis yra. Tvarumo sąvoka pirmą kartą pavartota 1987 m. Jungtinių Tautų organizacijos ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“, kurioje išskirtas tvaraus vystymosi strategijos siekis – harmonijos palaikymas tarp žmonių, gamtos bei visuomenės tarpusavio santykių. Tvarumas apibrėžiamas kaip daugialypis įsipareigojimas pasiekti geresnę visų žmonių̨ gyvenimo kokybę. Ekonominis vystymasis, socialinė plėtra ir aplinkos apsauga yra tarpusavyje susiję bei vienas kitą papildantys tvaraus vystymosi komponentai.
Dalyvavo Prezidento iniciatyvoje
Ir „Dirbinyčios“, ir „Būk su manimi“ atstovėms pirmasis šių metų pusmetis buvo intensyvus naujų žinių, įgūdžių, pažinčių prasme. Jos įsitikinusios: kiekvienas sužinotas naujas dalykas gali būti pritaikytas kasdienėje organizacijų veikloje. Todėl ir stengiasi pildyti paraiškas, tapti vienos ar kitos iniciatyvos dalyvėmis ir taip „sugerti“ kiek įmanoma daugiau naujovių, informacijos.
Metus mažeikiškės pradėjo nuo dalyvavimo Prezidento Gitano Nausėdos inicijuotame projekte „Lietuvos galia“. Pakviestos į prezidentūrą Jolita ir Almantė su kitais projekto dalyviais dalijosi informacija apie savo veiklą Mažeikių rajone ir sėmėsi idėjų iš kitų dalyvių.
„Mažeikių rajone ir šiaip Telšių apskrityje tvarumo tema dar yra nauja. Sakyčiau, mes esame pionieriai. O visur kitur tas požiūris apie švaresnį, tvaresnį gyvenimą jau yra norma, tai labai propaguojama“, – pokalbį pradėjo J. Butkienė.
Laimėjo teisinių paslaugų paketą
Abiejų organizacijų – „Dirbinyčios“ ir „Būk su manimi“ – atstovės dalyvavo „Poveikio akademijoje“ – 3 mėnesius trukusioje programoje. Šios programos dalyviams buvo priskirti mentoriai: teisininkai, užsienio rinkose dirbantys specialistai. Jie su programos dalyviais dalijosi patirtimi apie tai, kaip reikia komunikuoti, kokius teisinius aspektus žinoti plėtojant socialinius verslus, bandant prasiskinti kelią į užsienio rinkas.
„Poveikio akademijos“ iniciatoriai dalyviams skyrė prizus. Mažeikiškės laimėjo 3 vietą ir buvo apdovanotos 1 tūkst. eurų vertės teisinių paslaugų paketu.
Kita veikla, kurioje dalyvavo mažeikiškės, – Vilniaus universiteto organizuota „Socialinių inovatorių akademijos“ pavasario sesija.
„Kiek sutinkame įvairių lektorių, specialistų, jie pripažįsta, kad mūsų gaminiai iš kartą jau naudotų audinių, siūlų yra skirti užsienio rinkai. Aišku, perka ir lietuviai prijuostes, pirkinių maišelius, tačiau dauguma kitokių gaminių: užklotų, pagalvių, sėdmaišių – labiau skirta užsienio rinkai. Lietuvių požiūris toks, kad geriau jau pirks pigesnius naujus, negu pasiūtus iš antrinių žaliavų. Tai mes čia susiduriame su praraja: negalime parduoti savo gaminių, nors jie yra kokybiški“, – problemą, su kuria susiduriama, įvardijo pašnekovės.
Didžiuosiuose miestuose daugiau palaikymo
„Dirbinyčios“ vadovė A. Karpienė pastebi: kai išvažiuoji iš regiono, pamatai kiek kitokį gyvenimą ir kur kas platesnį požiūrį į įvairius dalykus.
Gegužės pradžioje Seime vykusiame socialinio verslo ir inovacijų forume „Galiu’23“ mažeikiškėms buvo ir šiek tiek nedrąsu, bet kartu ir jauku.
„Tą mūsų, mažų nevyriausybinių organizacijų, gamtai ir visuomenei daromą poveikį politikai, įvairių asociacijų ir organizacijų atstovai stebi kaip natūralų vyksmą. Jie drąsina: plėskitės, darykite tai, ką pradėję, eikite pirmyn. Jei klausia ir ką nors sako, tai tiesiai. O ne per aplinkui, ne su užuominomis ar replikomis. Kai tau tiesiai sako, tai tu tiesiai ir supranti, nejauti baimės, kad va – dabar pasakysiu ir susimausiu.
O pas mus rajone dažnu atveju yra kalbama apie konkurenciją ir daroma, kad mums būtų sunkiau „važiuoti“ pirmyn, nėra palaikymo “, – pasakojo A. Karpienė.
Kita vertus, „Dirbinyčia“, „Būk su manimi“ glaudžiai bendradarbiauja su Mažeikių apylinkės seniūnija ir jos seniūnu Mantu Badaukiu, Bugenių seniūnaitijos seniūnaičiu Dovydu Baubliu. Organizacijos sulaukia jų pagalbos ir paramos.
Socialinis verslas ir įmonė – ne tas pats
Pašnekovės pastebi vieną blogybę: Lietuvos visuomenei vis dar sudėtinga suvokti, kas yra socialinė įmonė ir socialinis verslas.
„Tai du skirtingi dalykai. Seime vykusio forumo metu politikai pripažino, kad socialiniam verslui buvo padaryta didžiulė žala. Tuomet, kai prieš daugiau nei du dešimtmečius pradėjo veikti pirmosios socialinės įmonės, pradėta galvoti, kad socialinis verslas dirba su benamiais, kad privalo duoti viską veltui, kad turi pačios save išlaikyti ir negali prašyti pagalbos ir negali savo paslaugų parduoti“, – apie visuomenės klaidingus įsitikinimus ir tarpusavyje painiojamus dalykus kalbėjo „Dirbinyčios“ vadovė.
Todėl abiejų socialinių verslų –„Dirbinyčios“ bei „Būk su manimi“ – įkūrėjos, savanoriai neretai išgirsta jiems primetamų dalykų: „Jūs turite, jūs privalote mus duoti veltui“ arba „Jūs esate labdaros teikėjai.“ Nors anaiptol taip nėra.
Viešoji įstaiga, mažoji bendrija, netgi uždaroji akcinė bendrovė gali būti socialinis verslas. Bet pirmiausia jis privalo daryti poveikį. O poveikio sričių yra labai daug. Mažeikiškės pasirinko veikti tekstilės antrinio panaudojimo, o bendresne prasme – gamtosauginėje srityje. Toliau iš jos „išplaukia“ ir visos kitos veiklos: žmonių – ilgalaikių bedarbių, nepasitikinčių savo jėgomis įveiklinimas per savanorystę. Šviečiamoji veikla, pagalba gyventojams surandant, sutvarkant, sutaisant jiems reikalingus daiktus. Taip pat ir pilietiškumo, bendrystės skatinimas.
Dalyvius vaizdai neretai sukrečia
Pašnekovės tiki, kad prasmė slypi ne kiekybėje, o kiekybėje. Kas iš to, jei vaikai atliekas rūšiuoti mokomi masinių renginių metu, jei jiems išdalijami tūkstančiai lankstinukų netrukus atsiduria šiukšliadėžėse.
Moterys rengia edukacijas ir suteikia galimybę dalyviams patiems savo akimis pamatyti stirtas tekstilės, kuri dar puikiai galėtų tarnauti žmogui. Joms norisi, kad išgirsta informacija, pamatyti vaizdai supurtytų žmonių smegenis.
„Jei tai išvažiuojamoji edukacija, nusivežame daiktų, kuriuos randame tekstilės konteineriuose. Rodome ir purvinus, suplyšusius drabužius, ir labai geros kokybės, dar su kainomis. Kitas dalykas – parodome iš teorinės pusės, kodėl ta gamtosaugos tema, vartojimo mažinimas turėtų būti visiems aktuali, skaudanti tema. Pasikalbame su dalyviais, parodome, kaip galima vieną ar kitą tekstilės gaminį pataisyti, perdaryti ir prikelti naujam gyvenimui. Jei edukacija čia pat, vietoje, pradedame nuo tekstilės konteinerių turinio apžiūros“, – apie pagrindinius savo rengiamų edukacijų akcentus kalbėjo A. Karpienė.
Kartais nelieka žodžių
Mažeikiuose ir kitose rajono vietovėse išdėstytuose „Būk su manimi“ tekstilės konteineriuose aptinkami radiniai kartais šokiruoja ne tik edukacijų dalyvius, bet ir pačias daug ir visko mačiusias Jolitą bei Almantę.
Pavyzdžiui, šių metų sausio pradžioje kažkas į konteinerį atnešė ir įdėjo 2022 metais išleistą knygą su dedikacija ir atviruku dukrai Kalėdų proga. Buvo atvejis, kai konteineryje moterys rado rentgeno nuotraukas su asmenų, kurioms jos priklauso, vardais, pavardėmis, datomis, teismo nutartis su visais asmens duomenimis – asmens kodais, sąskaitų numeriais.
Pašnekovės kalbėjo, kad tokiais atvejais nelieka žodžių. Lieka tik mintys apie šiandieninės visuomenės vertybes, apie lengva ranka išmetamus asmens duomenis nė nesusimąstant, į kieno rankas jie pateks.
