Plungiškė Jovita Pinevičienė – lyg burtininkė, kurios rankose virbalai, vąšelis, žirklutės ir spalvoti siūlai tampa magiškais įrankiais, kuriančiais paslaptingą žaislų pasaulį. Pasaulį, kuriame lėlės, nykštukai, dinozaurai, pelytės, zuikučiai, populiariausių animacinių filmukų herojai ir net pabaisiukas Huggy Wuggy gyvena draugiškai ir laimingai. Geriausi stebukladarės patarėjai ir pirmieji jos darbelių vertintojai – anūkai Agota, Rapolas, Pijus ir Mėta. Džiaugiasi jais ir parodų lankytojai, kai plungiškės rankų darbo žaislai išeina pasižvalgyti į žmones.
Pirmieji virbalai – pagaliukai nuo skalų
Dar vaikystėje, būdama penkerių, iš skalų, skirtų prakurui, Jovita atsilaužė du plonus pagaliukus ir pabandė megzti. Pavyko ne iš karto, bet mergaitės būta atkaklios. Matydama, kaip mamos mezgėjos namudininkės rankose gimsta gražiausiais raštais išmargintos pirštuotos pirštinės, diena iš dienos „rakaliojo“ pagaliukais, kol galiausiai jai buvo įteikti tikri virbalai. Puikiai juos įvaldžiusi, jau paauglystėje Jovita pati sau nusimegzdavo megztinius. Vis dėlto tokių įmantrių raštų, kokius virbalais „išpiešdavo“ mama, dukra sakė taip ir neišmokusi.
Močiutei dovanų – mezgimo knyga
Baigusi mokyklą, plungiškė išvažiavo mokytis į Prano Mažylio medicinos mokyklą. Pirmosios darbo patirties sėmėsi Vilniaus, vėliau, kai meilė sugrąžino į gimtąjį miestą, – Plungės medicinos įstaigose. Ištekėjusi už savojo Romeo, susilaukė dviejų sūnų – Simono ir Petro.
Laikas lyg vėjo pustomos smiltys – sutuoktiniai net nejuto, kaip iš jaunų tėvelių tapo mylimais seneliais… Gimus pirmajai anūkei Agotai, sūnus Simonas ir marti Vilma dovanojo močiutei mezgimo knygą. Supratusi užuominą, moteris vėl ėmėsi virbalų. Visą meilę siūlų gijomis sumezgė į megztukus ir paltukus, kurie šildė mažąją Agotėlę.
„Siūlų reikėjo gerų, o kokybė kainuoja. Matydami, kaip vaikas greitai tuos rankų darbo drabužėlius išauga, nusprendėme, kad neverta tiek į juos investuoti. Megztinių nebemezgiau, o rankos šaukėsi virbalų. Būtent tada ir sugalvojau pagal toje knygoje išspausdintą schemą numegzti zuikį. Išėjo jis labai panašus į žiurkę… Bandžiau megzti lėlę – ir jos teko atsiprašyti už ne itin mielą veidą. Bet pamažu, palaikoma vyro ir vaikų, padrąsinama anūkų, išmokau skaityti „kosmines“ raštų schemas, ir mano pagaminti žaisliukai darėsi vis gražesni“, – pasakojo apie surastą pomėgį plungiškė.
„Kai pavargstu, pasikalbu su savo žaislais…“
Kūrėjai jos darbai – lyg alternatyvus pasaulis, laukiantis grįžtančios iš darbo po sunkios pamainos „Vičiūnų“ įmonėje, kurioje moteris dirba jau 25-erius metus. Ir ne tik… „Pamaina trunka 12 valandų. Būna, pavargsti nuo monotoniško darbo, laikas tarsi sustoja. Ir tada pradedu galvoti apie kuriamą žaislą – mintys prašviesėja, rankos palengvėja, ir laikas greičiau pradeda bėgti. Todėl kiekvienąkart, sugrįžusi į namus, nors trumpam užsuku į dirbtuvėlę, nors kelias minutes pamezgu, o tada jau einu ilsėtis. Ir rytais, prieš išeidama į darbą, pasisveikinu su savo žaislų pasauliu, pasidžiaugiu naujausiu jo gyventoju“, – atviravo moteris.
Stebukladarė močiutė – džiaugsmas anūkams
Aplankyti žaislų skuba ir pas senelius iš Vilniaus atvažiuojantys anūkai. Jie didžiuojasi tuo, kad močiutė tarsi burtininkė siūlais ir virbalais gali sukurti bet kurį jų pamėgtą herojų. Anūkai pataria, kokio naujo darbelio kūrėjai reikėtų imtis, užsiprašo, ko norėtų sau dovanų. J. Pinevičienė juokiasi, kad mažiesiems vis dar negana megztų žaislų, nors jų tėveliai ir skundžiasi, kad nebėra kur jų sutalpinti.
„Prieš kelias dienas mūsų Pijui sukako penkeri metai. Važiavome sveikinti gimtadieninko. Nuvežėme dovanų paveikslą su pelėdžiukais ir peliuką, kurį įsimylėjo vos jį pamatęs. Visi anūkėliai turi po pabaisiuką Huggy Wuggy. Numezgiau jį ir penktajai anūkėlei – marčios Vilmos sesers dukrai Adelei, kuri dažna viešnia mūsų namuose, o mane vadina pačia geriausia močiute“, – kalbėjo plungiškė.
Viename kambaryje – „Nykštukų dirbtuvėlės“…
Visi žinome, kad pomėgiai, be visų teikiamų pliusų, turi ir vieną trūkumą – nepigiai kainuoja. J. Pinevičienė džiaugiasi, kad Romeo neskaičiuoja žaislų kūrybai išleistų pinigų, nepriekaištauja žmonai už tai, kad daug laiko praleidžia savame pasaulyje. Būtent jis įgyvendino moters svajonę turėti dirbtuvėles – patalpą, kurioje Jovita kurtų, kur gyventų jos žaislai ir tilptų darbui reikalingos priemonės.
„Dabar viską turiu po ranka – vyras įrengė kambarį, kuriame man labai patogu. Ant stalo pagrindinė darbo įrankių dėžutė, šalia dėžutė su sinteponu, lentynose įsikūrę žaislai ir spalvotų siūlų kamuoliukai. Stalčiuose sudėtos sagutės, akytės, kaspinėliai…“ – džiaugėsi moteris, rodydama preciziškai išdėliotas darbo priemones.
…kitame – meno studija
Priešais dirbtuvėles įsikūrusi meno studija. Čia karaliauja šeimininkas – ant sienų sukabintos gitaros, ant stalo – kompiuteris. Kambaryje daug įvairiausios įrangos – garso stiprintuvai, fotoaparatai. Paaiškėjo, kad R. Pinevičius taip pat turi pomėgių. Vyras nuo pat jaunystės groja gitara. Kažkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu buvo Plungėje veikusios dirbtinės odos gamyklos estradinės grupės muzikantas, o dabar gitara skambina Plungės rajono neįgaliųjų draugijos ansamblyje. Dar vaikystėje susidomėjo fotografija ir iki šiol prisimena pirmąjį savo įsigytą fotoaparatą „Smena“. Sakė labiausiai mėgstantis įamžinti gamtą.
Garbingą vietą bute užima ir žvejybos įranga – R. Pinevičius žvejoja pats ir šiuo pomėgiu yra užkrėtęs Simoną ir Petrą. Kaip pasakojo studijos šeimininkas, buvęs ilgametis kriminalistas savo pomėgiams daugiau laiko surado tik išėjęs į pensiją.
Nuostabiausias laikas – atostogos su anūkais
Pro akis nepraslydo ir abiejų kambarių durų staktos: sužymėtos tarsi liniuočių skalės, o jose – žymos, rodančios, kiek kasmet ūgteli Pinevičių anūkai. Sūnų vaikai – ypatinga sutuoktinių silpnybė.
„Kai pas mus atvažiuoja atostogauti anūkai, uždarau savo dirbtuvėlės duris, kad visą laiką ir dėmesį galėtume skirti mažiesiems. Mėgstame būti su jais – kartu važiuojame poilsiauti į Palangą, turistauti su palapinėmis, kartu leidžiamės į žygius dviračiais ir pėsčiomis aplink Platelių ežerą. Mudviejų anūkėliai – nuostabūs. Džiaugiamės ir savo sūnumis, kurie užaugo dorais vyrais, susirado sau puikias žmonas, o mums – nuostabias marčias Vilmą ir Pauliną. Dažnai vilniečiai atvažiuoja pas mus į svečius. Susirenkame 14 žmonių, tad šis butas, kad ir keturių kambarių, pasidaro ankštas. Todėl šiemet per šv. Kūčias važiuosime pas vaikus. Turi jie savo namus, o juose – daug vietos. Važiuodama pasiimsiu savo burtų dėžutę, be kurios nepraeina nė vienos mūsų Kūčios – bursimės, žaisime žaidimus ir mūsų pasibuvimas bus jaukus ir šiltas. Mėgstu būti Vilniuje – savo mylimiausiame mieste“, – su šypsena veide pasakojo plungiškė.
J. Pinevičienės svajonė – tapti tautodailininke
Kūrėjui reikia, kad jo kūrybą pamatytų ir įvertintų kiti žmonės. J. Pinevičienė prisipažino, kad savo darbų daug metų niekam nerodė – tik bendradarbei Editai Garbenčienei neiškentusi kartą pasigyrė. Iki šiol yra dėkinga, kad kolegė negailėjo gražių žodžių, padrąsino kurti ir atnešė straipsnį iš seno laikraščio „Šeimininkė“, kuriame dar 1989 metais buvo rašyta apie megztus žaislus ir išspausdinta lėlės mezgimo schema.
Plačiau namų duris žaislams atvėrė Jovitos noras tapti tautodailininke. Parodžiusi savo rankų darbo lėlę Plungės tautodailininkams vadovaujančiai Jolantai Miltenei, sulaukė kvietimo dalyvauti parodoje ir buvo apdovanota kaip 2023 m. atradimas. Patiko J. Pinevičienės sukurto žaislų pasaulio herojams tarp žmonių pabūti, tad dabar jie mielai priima visus kvietimus. Kūrėja, kandidatė į tautodailininkus skaičiuoja dalyvavusi jau penkiose parodose Plungėje ir Telšiuose. Kartu su kitais tautodailininkais vasarą prekiavo Plungės miesto šventės mugėje. Kiek ten jos žaislai komplimentų sulaukė! Džiaugėsi auksarankės širdis: „Visą dieną už prekystalio išstovėjome, bet visiškai nepavargau. Žmonės ėjo, džiaugėsi, kalbino, negailėjo komplimentų. Plungiškiai pirko mažesnius žaisliukus, tie, kurie į užsienį dovanų ieškojo, – brangesnes lėles, bet visi buvo tokie malonūs, draugiški.“
Kūrėjos pasaulis pripildytas kruopštumo, šviesos ir nuoširdumo
Pašnekovė neslėpė laukianti, kada išeis į užtarnautą poilsį ir galės visiškai atsiduoti savo pomėgiui. Pasakojo turinti gražiausių planų ir sumanymų.
Buvo gera klausytis ramaus, lygia tėkme tekančio moters balso, stebėti lėles glostantį šiltą jos žvilgsnį. „Kurti žaislus gali tik žmogus, nepraradęs vaikiškumo, žmogus, kurio siela šviesi, graži ir nuoširdi“, – pagalvojau. Ir mintyse netikėtai atgimė dar mokyklos laikais išmokto, bet šio straipsnio pabaigai labai tinkančio eilėraščio eilės: „Žaislų šalis – pasaulis, / nuo kurio vis tolstam. / Į jį sugrįžti niekam jau neteks, / bet net tada, kai eisim ilgo poilsio /, žvaigždė jo stebuklingam bokšte degs…“
Rita Stančiukienė
