Su kuo valgoma moralė?

Moralė ir politika – amžinas kaip mūsų civilizacija klausimas. Nuo senovės filosofai, teologai ir politiniai veikėjai svarstė moralės ir politikos santykį. Į ilgas diskusijas įsipina ir tokios sampratos, kaip teisė ir gėris, teisingumas ir lygybė, asmens laisvė ir viešas interesas. Šiandien ši diskusija pas mus yra opi kaip niekad, ir pagrindinis nesutarimas, mano nuomone, kyla dėl elementaraus nesuvokimo, kad politikas prisiima įsipareigojimus dirbti visuomenės labui ir jam yra taikomi aukštesni moralės bei skaidrumo standartai.

Gal nuskambės labai jau „kunigiškai“, bet tiek visuomenė, tiek patys politikai jau seniai pamiršo esminę nuostatą – tarnystę. Politikas, kuris ateina į rinkimus ir juo patikima, prisiima pareigą tarnauti tiek bendruomenei, tiek valstybei. Jį išrinkdamas rinkėjas deleguoja sprendimų teisę ir pasirašo su juo kontraktą, kad politikas gins jo, o ne savo interesus ir tarnaus ne savo gerovei, o valstybei. Deja, mūsų politikai jau seniai pamiršo, o gal per tuos daugiau nei 30 nepriklausomybės metų taip ir neišmoko esminės tiesos – valdžia nėra lygu valstybė, kas reiškia, kad politikui niekas nesuteikia teisės manyti, kad jis – aukščiau kitų ir yra nebaudžiamas.

Mes, kaip piliečiai ir kaip rinkėjai, iki šiol politikams davėme visišką laisvę veikti, kaip jiems patogiau, ir galvoti tik apie savo reitingus, bet ne apie valstybę ir jos piliečius. Politikoje nebeliko įsipareigojimo šiai valstybei ir visuomenei, politikų lygmeniu nėra diskusijos apie valstybės ateitį. Ir kai pagaliau iš politikų buvo pareikalauta net ne elementarios atsakomybės, o atskaitomybės už keletą jų valdomų sidabrinių, staiga, pasirodo, valstybė griūva, nes politikai nesugeba suvokti, kad jiems deleguota valdžia yra nelygu valstybė, kad jie yra atskaitingi visuomenei už kiekvieną sprendimą ir kiekvieną mūsų visų į valstybės biudžetą suneštą eurą.

Nežinau, kaip jums, bet man, kaip piliečiui ir kaip žmogui, yra nepriimtina, kai demaskuoti politikai nejaučia jokios gėdos ir vienetai iš jų susivokia, kad mažų mažiausia, ką jie privalo padaryti, tai atsiprašyti visuomenės. Deja, bet daugelis jų tiesiog tėškia paprastai: „Jeigu taip, tai nafig: tegu eina bomžai į tas tarybas dirbti“ (vienos savivaldybės Tarybos narės pareiškimas per žinias).
Kai išgirsti tokius dalykus, tai ir kyla klausimas – tai kokių intencijų vedinas tu, žmogau, ėjai į tą Tarybą – tarnauti ar „pasigramboliauti“?

Žinome iš praeities, koks buvo ambicijų, didelio valdžios ir šlovės troškimo vaisius. Bet ar tai priimtina mums šiandien? Mūsų politinis elitas kaip tik turi vadovautis aukščiausio lygio liberaliosios demokratijos principais, nes mes neturime ilgamečių parlamentarizmo tradicijų, kurias puoselėjo senosios demokratijos. Juk liberaliosios demokratijos kelią Lietuva pasirinko išeidama iš sovietinių „poniatkių“ suformuotos aplinkos. Nepamirškime, kad mes prašokome ir kelis pramoninės revoliucijos etapus, per kuriuos Vakaruose formavosi klasės su savo tradicijomis, moralės normomis ir veikimo principais.
Sutikime, kad jeigu paklaustume eilinio praeivio gatvėje, ko tikisi iš politiko, tai atsakymai būtų panašūs: norime, kad mūsų politikai būtų geri žmonės ir moraliai veiktų mūsų labui. Išgirstume ir daugelio nuomonę, kad politikai nuolat nepateisina žmonių lūkesčių. Nemaža dalis politikus laiko korumpuotais, savanaudiškais ir geriausiu atveju – amoraliais. Jie meluoja, išsisukinėja, vengia atsakyti į svarbius klausimus ir retai kada (jei išvis kada nors tai daro) prisiima atsakomybę už savo klaidas ar blogus darbus.
Manau, daugelis jau pamiršo istoriją, kai atsistatydino Švedijos ministrė, per klaidą panaudojusi kelias kronas iš valdiškos kreditinės kortelės (turbūt, pirkdama pėdkelnes), arba su slapta informacija netinkamai pasielgusi Suomijos vyriausybės narė. Ir Skandinavijos visuomenėje, į kurią žodžiais vis dar norime lygiuotis, tai yra norma – prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Tikėtina, kad po visų šių istorijų mūsų pasitikėjimas politinėmis institucijomis ir jose dirbančiais vyrais bei moterimis sumenks dar labiau. Ir, manau, tai yra didžiausia žala, kurią „kvitukų istorija“ padarė šiai valstybei ir jos ateičiai.
Glumina tai, kad politikai, ypač tie, kurie demokratinėse visuomenėse laimi rinkimus, kad įgytų ir išlaikytų valdžią, ir kuriuos nuolat stebi laisva spauda, elgiasi taip, kad kelia abejonių dėl jų moralinio sąžiningumo ir mažina mūsų simpatijas bei pasitikėjimą jais. Žmonės tikisi permainų, balsuoja už juos, ir tik nuo politikų priklauso, kokį kreditą visuomenės akyse jie sukaups. Politikai ateina veikti su mūsų jiems suteiktu nemažu pasitikėjimo kreditu, bet vėliau, deja, neretai patys tą kreditą ir iššvaisto.

Akivaizdu, kad atėjus iš sovietinės visuomenės labai sunku išsivaduoti iš kolektyvinės atsakomybės ir kolektyvinės pasąmonės. Bet turint omenyje, kad politikai nėra kvaili ar nežinantys visuomenės nuomonės apie juos, kodėl jie ir toliau elgiasi taip, kad dar labiau sumenkintų tą nuomonę? Trumpai tariant, turint galvoje paskatas būti mėgstamam, atsižvelgiant į spaudos priežiūrą ir būtinybę elgtis moraliai bei skaidriai, kodėl politikai elgiasi taip, kad kenktų savo patikimumui? Atsakymas yra vertas Nobelio premijos.

Bet visoje šioje istorijoje matau ir keletą šviesių dalykų:
Pirma, atsiranda vilties, kad tai gali būti apsivalymo ir pilietinės visuomenės brendimo pradžia.
Antra, mūsų visuomenė jau be politikų paskatų žengia „Lietuvos vizijos 2050 m.“ įgyvendinimo link, kurioje sakoma, kad strateginę ambiciją realizavusioje Lietuvoje ne tik veiks stiprios ir atsakingos politinės partijos, bet ir didžioji dauguma Lietuvos piliečių save suvoks kaip aktyvius politinės sistemos dalyvius, bus įsitraukę į įvairias organizacijas, dalyvaus bendruomenių, savanoriškose veiklose. Nevyriausybinės organizacijos, įvairios bendruomenės ir asociacijos bus įsitraukusios į valstybės reikalus. Nedidelės bendruomenės ir kelių lyderių dėka ledai jau pajudėjo ir, manau, kad tai bus uždeganti paskata nelikti abejingiems tam, kas vyksta valstybėje.

Viskas „Lietuvos vizijos 2050 m.“ teisingai pasakyta, bet neturime pamiršti, kad tik nuo mūsų – aktyvių piliečių – priklauso, kokią turėsime valstybę. Pastaruosius kelerius metus nuolat kartojame: turime galimybę iš kiekvienos krizės išeiti sustiprėję.
Manau, kaip niekad svarbu, kad šią tiesą dabar suvoktų politikai ir politinių partijų lyderiai – ne ambicijos ir reitingai dabar svarbiausia. Dabar būtina, kad žmonės patikėtų, jog dar yra politikų, kurie nori tarnauti Lietuvai ir geba oriai bei nuoširdžiai pripažinti savo klaidas. Antraip strateginės ambicijos ir kelrodžiai, deklaruojantys, kad „piliečių kuriama demokratija: patikima, atvira, telkianti“ liks tik dar vienos strategijos skambus šūkis.

Robertas DARGIS