Būna dienų, kai žiūrint į išmaniojo telefono ekraną vienu metu darosi ir juokinga, ir graudu. Pagalvoji: kas nutiko, kad kaip gyventi, ką valgyti, kaip sportuoti, gydytis, net kaip mąstyti mus moko influenceriai, įtakūnai, įtakdariai, arba kitaip – žmonės, kurių dalis vargu ar turi bent menkiausios realios patirties tose srityse, apie kurias moko?
Lietuvos Respublikos Terminų bankas sąvoką „nuomonės formuotojas“ aiškina taip: tai – asmuo, kurio nuomonė, požiūris ir įžvalgos konkrečiais klausimais turi įtakos tam tikros asmenų grupės nuostatoms bei elgsenai. Apibrėžime pažymima ir tai, kad toks asmuo dažnai interpretuoja pranešimus tiems, kurie patys nėra aktyvūs naujųjų medijų naudotojai. Neprikibsi – apibrėžimas korektiškas ir tvarkingas.
Žinoma, internete yra ir vertinga, įdomia informacija besidalijančių tikrų savo srities profesionalų – medikų, finansininkų, mokslininkų, kitų sričių atstovų. Tačiau jų balsai neretai paskęsta tirštoje nuomonės formuotojų, liaudyje kartais vadinamų ir turinio kūrėjais, ir socialinių tinklų žvaigždėmis, terpėje. Internete galima aptikti ir Lietuvos nuomonės formuotojų platformą, kurioje sukaupta informacija apie daugiau nei septynis tūkstančius tokių veikėjų. „Atrask influencerius, kurie augins jūsų verslą“, – viliojami klientai. Ir tai dar ne viskas: influenceriai-įtakdariai nuolat reitinguojami, sudaromi įtakingiausiųjų sąrašai, matuojama jų sekėjų „galia“.
Šalia influencerių rikiuojasi ir visa galybė koučerių, mokančių, kaip teisingai siekti tikslų, kaip susikurti gerovę ir panašių dalykų. Konsultacijos, reklamos ir kitokios paslaugos, žinoma, ne už dyką. Į atmintį įstrigo kadaise išgirstas juokelis apie tai, kad neretai koučeriais pasiskelbia ir, pavyzdžiui, kaip susirasti darbą, siekti karjeros ar tapti sėkmingu žmogumi (o juk sėkmingumo sąvoka nėra universali, nes vienam sėkmė yra turėti ir puoselėti šeimą, auginti vaikus, kitam – įdomus darbas, trečiam – laisvė keliauti ten, kur norisi, ir panašiai), moko oficialiai niekur net nedirbantis koučeris.
Įdomiausia tai, kaip, kalbant apie visokio plauko influencerius ir koučerius, išsitrina kompetencijų ribos. Dažnai jais tampa žmonės, turintys tik po vieną labai konkrečią specialybę – pavyzdžiui, talentingi aktoriai, šokėjai, atlikėjai, kitų specialybių atstovai. Bet vos tik jų sekėjų skaičius pasiekia tam tikrą padalą, jie tampa „visų reikalų“ žinovais: autoritetingai moko apie sveiką gyvenseną, kalba apie geopolitiką, švietimą, psichologiją ar net ekonomiką, pataria, ką pirkti ir naudoti, būtinai pridurdami „rekomenduoju tik tai, ką pats naudoju ir gerai žinau, koks tai produktas“.
Ir tūkstančiai klausosi, seka, perka. Kiekvienam savo – mąstau sau… Tačiau vis tiek galvoje lyg nerami bitė dūzgia klausimas: kodėl ir ar jau galutinai pradingo visuomenės gebėjimas sustoti, pasidomėti, apgalvoti išgirstus faktus bei patiems nuspręsti, kas vertinga, o kas – tik reklaminis produktas?
Galbūt atsakymas slypi paprasčiausiame nuovargyje? Gyvename nuolatinio informacinio triukšmo laikais, kai kasdien tenka priimti šimtus sprendimų – nuo buities smulkmenų iki pasaulinių grėsmių vertinimo. Žmogui visko tiesiog per daug. Tokiu metu influenceris suveikia kaip raminamoji piliulė: „Štai, imk, aš jau už tave pagalvojau, pasakiau, kas geriausia, rinkis.“ Tada ir prasideda absurdas, kai vietoje to, kad susirgę nueitume pas savo šeimos gydytoją, perkame abejotinos vertės, bet žinomo veido išreklamuotus stebuklingus papildus. Arba kai paprasti žmonės, prisižiūrėję tobulų koučerių gyvenimų, ima graužti save, kad jų kasdienybė neatitinka nuglaistyto, per filtrus perleisto internetinio vaizdo.
Kuo toliau, tuo dažniau ima atrodyti, kad žmonių gebėjimas mąstyti savo galva tampa prabanga. Anksčiau patarimų būdavo ieškoma šalia: žmonės klausdavo artimųjų, kaimynų, specialistų. Įvairiose situacijose ne kartą teko girdėti pasiteisinant: „Man vaikai neleido“, „Sūnus sakė geriau to nedaryti.“ Tai natūralu ir netgi gerai – pasikliauti artimaisiais, jų patirtimi ir rūpinimusi. Bet juk vis dažniau nebe artimieji, net nebe tikri savo sričių specialistai tampa neginčijamais autoritetais, o spindinčios socialinių tinklų žvaigždutės.
Suprantama, turėti vedlį, ypač kai šiandieninis pasaulis toks painus ir skubantis, – labai patogu. Juk kaip gera turėti, ant ko nurašyti savo pasirinkimus! Jeigu ekranuose matytas asmuo pasakė, o tu pasiklausei, patikėjai ir padarei taip, kaip jis sako, tai, reikalui pakrypus ne ta linkme, atsakomybė lyg ir ne tavo, galima apkaltinti „tą iš ekrano“. Bet ar tikrai? Ar neatsitiks taip, kad, atidavę savo vertinimus, skonį ir sprendimus į įtakdarių rankas, galutinai atpratinsime smegenis dirbti?
Nuomonę šiandien galima pirkti–parduoti, pasiskolinti, nukopijuoti, formuoti. Bet atsakomybės už savo gyvenimą kitam neįbruksi – ją vis tiek teks prisiimti pačiam. Net jei prieš tai patogiai leidai už save pagalvoti kam nors kitam.
Neringa
