socialinis ryšys su vietiniais žmonėmis. Nuotr. iš redakcijos (ELTA) archyvo
Nuo kovo mėnesio, kai buvo renkama parama Ukrainos Sumų miestui, kuris yra mūsų miestas partneris, Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centras tapo vieta, į kurią žmonės neša ir aukoja maisto produktus, drabužius, higienos priemones. Į centrą kasdien užeina ir mūsų mieste apsigyvenę Ukrainos karo pabėgėliai.
Į centrą reguliariai užsuka ir Ana. Tačiau ne kaip ko nors stokojantis žmogus, o kaip besidalijantis – ne tik materialiais dalykais, bet ir savo laiku, dėmesiu, gerumu.
Norėjo likti neįvardyta
Ukrainietiškų šaknų turinti Ana nėra karo pabėgėlė. Jos tėvai, močiutė ir ji pati jau daug metų gyvena Mažeikiuose.
Pašnekovė sakė nenorinti viešinti nei savo pavardės, nei nuotraukos. Nes tiki, kad geri darbai daromi tyliai. Bet supranta ir tai, kad blogas pavyzdys visų matomas, o geras – dažniausiai nepastebimas. Todėl pasiryžo „Santarvei“ papasakoti, kaip susipažino su keliomis Mažeikiuose apsigyvenusiomis ukrainiečių šeimomis ir kaip nejučia, iš anksto apie tai nė negalvojusi, tapo savanore. Ana telkia savo aplinkos žmones vis paaukoti maisto produktų, higienos reikmenų, drabužių, avalynės. Ji ir pati iš savo bei savo šeimos lėšų nuperka ir į Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centrą atveža minėtų daiktų. Tačiau tikina, kad, be daiktų stygiaus, ukrainiečiai patiria ir įvairių socialinių problemų, susiduria su neaiškumais. O jei neturi jiems padedančių vietinių žmonių, problemas išspręsti nėra taip paprasta.
Altruistiška visa šeima
Pokalbyje su Ana dalyvavo ir centro turizmo vadybininkė Genovaitė Mažeikaitė.
„Anos šeima yra labai altruistiška. Jos tėveliai – paprasti mažeikiškiai, ne verslininkai. Kiek žinau, iki karo Ukrainoje jie aukojo gyvūnų globos draugijai. Paskui buvo tokia istorija, kad vienam keturiolikos metų aukštaūgiam vaikinukui labai reikėjo 45 dydžio batų. Įprastai tokio dydžio avalynės žmonės į centrą neatneša. Anos tėveliai, išgirdę apie tokį reikalą, atvyko pas mus į centrą, mes davėme to berniuko kontaktus. Jie susisiekė su juo, nusivežė į parduotuvę ir nupirko batus“, – pasakojo centro darbuotoja.
Turi Ukrainoje likusių giminaičių
Ana jaudindamasi kalbėjo, kad, Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, dalis jos giminaičių, gyvenančių Bojarkoje, Kijevo priemiestyje, nutarė niekur nevykti, ten ir likti.
Pasak pašnekovės, ten likę artimieji iš pirmų lūpų nušviečia situaciją Ukrainoje.
„Bet jie kažkaip kitaip reaguoja, nei, pavyzdžiui, mes, būdami čia, Lietuvoje. Galbūt, kai su viena ar kita situacija susiduri čia ir dabar, suveikia savisaugos instinktas. Žmogus, matyt, supranta, kad dabar reikia slėptis, suvokia, kad nėra kur trauktis. O jiems paskambinus, nesijaučia išgąsčio. Jie sako: „Mes sveiki, gyvi, o dabar yra, kaip yra.“ Žitomire likusi pusseserė kartais sako, kad mes, būdami Lietuvoje, turbūt labiau išgyvename nei jie patys“, – kalbėjo Ana.
Mažeikiškė pridūrė, kad pirmosiomis karo dienomis jai sunkiausia buvo matyti savo tėtį, susiruošusį išvažiuoti į Ukrainą.
„Jis ten užaugęs, ten jo vietos. Jis buvo paauglys, kai atvažiavo gyventi čia, į Mažeikius. Žodžiu, tėtis labai skaudžiai išgyveno ir išgyvena tai, kas vyksta Ukrainoje“, – gniauždama ašaras kalbėjo Ana.
Pašnekovė pridūrė: žinodama ir matydama tai, kas vyksta, nei ji, nei jos artimieji negali neaukoti, nepagelbėti ukrainiečiams.
Savanorystė įtraukė nejučiomis
Ana sako nė pati nepajutusi, kaip įsitraukė į savanorišką veiklą. Jos to niekas neprašė. Gyvenimas sudėliojo savaip.
„Ta „savanorystė“ nesibaigia tuo, kad atveži, atneši pabėgėliams reikalingų daiktų. Taip, tai reikalinga, tačiau tai yra trupiniai…“ – kalbėjo „Santarvės“ pašnekovė.
Buvo vienas tų kartų, kai mažeikiškė į Turizmo ir verslo informacijos centrą atvežė paramos ukrainiečiams. Ana pamatė jauną ukrainietę moterį, išsirinkusią nemažai daiktų, ir jos paklausė, gal reikia pavežti, nes vienai parsinešti bus nelengva, o be to, lauke tuo metu snigo.
Pradėjus bendrauti, ukrainietė papasakojo, kad turi prieš mėnesį gimusį kūdikį, kurio dar neapžiūrėjo gydytojas.
Vežė pas gydytojus
Ana sako, kad į Mažeikius su kūdikiu ant rankų ir su močiute atvykusi 34 metų ukrainietė labai daug ko nežinojo. Ir tai yra natūralu, kai atvyksti į svetimą šalį, kai nemoki tos šalies kalbos. Kita vertus, net ir mes, vietiniai žmonės, tikrai ne viską žinome.
Pašnekovė ukrainietę su kūdikiu nuvežė į Naftininkų gatvėje esančią polikliniką. Ta moteris gydytojai aiškiai įvardijo problemą: jos kūdikis nuo gimimo nebuvo apžiūrėtas medikų. O ir jai pačiai reikėjo ginekologo apžiūros.
„Priėjome pas vaikų gydytoją. Kūdikėlio bambutė nebuvo gerai užgijusi. Ten gal infekcijos nebuvo, bet ji gal nebuvo normaliai išvalyta. Gydytoja apžiūrėjusi pasakė, kad taip kartais būna, tačiau jai, mamai, iki galo nepaaiškino, kodėl taip atsitiko. O aš mačiau, kad moteris kaip nesava, jai kilo daug klausimų. Vaikų gydytoja nusiuntė mus pas chirurgą. Kūdikio mama iš pradžių išsigando, ėmė kaltinti save, kad jos vaikučiui kažkas negerai“, – pasakojo Ana.
Reikia ne tik maisto ir daiktų
Tai, kad svečioje šalyje prieglobstį radusiems karo pabėgėliams problemos, kurios gimtinėje būtų nesunkiai išsprendžiamos, keliskart pasunkėja, rodo ir kiti Anos įvardyti pavyzdžiai.
Grįžus iš gydytojų, tos moters močiutė pradėjo Anai sakyti, kad išsiėmė lietuvišką banko kortelę, bet neaišku, kada atkeliaus pinigėliai, kurie jų situacijoje priklauso. Paaiškėjo: kortelė buvo neaktyvuota. Ana padėjo aktyvuoti kortelę, nes, jos neaktyvavus, reikalingų pinigėlių gali laukti nesulaukti.
Paskui tai šeimai paskambino iš Savivaldybės – Viešosios tvarkos skyriaus specialistė paaiškino, kad yra naujovių dėl pensijų pabėgėliams, ir pakvietė atvykti.
Nuvažiavus ten Anai ir jos globojamos šeimos močiutei teko susidoroti su labai daug popierizmo. Moterys ėjo į „Sodrą“, ten vėl reikėjo pildyti dokumentus – vieni reikalingi Vilniuje, kiti Kaune esančioms institucijoms. Dar reikėjo „prisideklaruoti“ prie savivaldybės – parodyti, kad čia, Mažeikiuose, močiutė turi, kur gyventi. Tada iš Migracijos departamento reikėjo gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir jį pristatyti „Sodrai“…
„Arba dar kita situacija: tai močiutei buvo pakilęs kraujospūdis. Aišku, matuoklio ji neturėjo. Nulėkiau į artimiausią vaistinę nupirkti. Pamatavome, spaudimas aukštas. Senutė rado kelias iš Ukrainos atsivežtas kraujospūdį mažinančias tabletes. Tie vaistai baigiasi, geria ji juos tada, kai jau pasidaro blogai, o ne nuosekliai, ne taip, kaip kažkada nurodė gydytojas. Klausiu: ar žinote, kaip išsikviesti greitąją medicinos pagalbą, jei nutiktų kas nors? Nežino“, – pavyzdį po pavyzdžio, liudijančius, kad karo pabėgėliams reikia ne tik materialios pagalbos, bet ir palydėjimo, patarimų, konsultacijų, vardijo mažeikiškė Ana.
Iniciatyvų galėtų būti daugiau
Prisidėti prie visokeriopos paramos ukrainiečiams karo pabėgėliams Ana pakalbina daug savo aplinkos žmonių.
Būna visaip. Vieni, dažniausiai gyvenantys užsienyje, perveda pinigėlių į Anos sąskaitą, o ji už juos nuperka higienos priemonių, maisto – to, ko reikia ukrainiečiams, ir atveža į Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centrą. Ukrainiečiai, kurie ko nors stokoja, ateina čia pasiimti reikiamų produktų ar daiktų.
Kiti Anos kalbinami mažeikiškiai nori rasti konkrečią ukrainiečių šeimą ir jai atiduoti, pavyzdžiui, vaikiškų drabužėlių. Noras geriau pažinti tuos, kuriems teiki pagalbą, irgi yra suprantamas.
Bet buvo ir situacijų, kai socialiniame tinkle „Facebook“ parašiusi skelbimą, kad ukrainiečių šeimoms reikia kažkokių konkrečių daiktų ir paprašiusi mažeikiškių jų paaukoti, Ana sulaukė ir piktai nusiteikusių žmonių žinučių bei komentarų.
Pasak Anos, įvairių iniciatyvų, kaip pagelbėti ukrainiečiams, o taip pat geranoriškų mažeikiškių galėtų būti ir daugiau.
Nuotr. iš redakcijos archyvo
