Šiandien mažeikiškiai spalvina pilkas gatves: vyrai skuba su pavasarinių gėlių puokštėmis, o kur ne kur pasigirsta šurmulys ir pasirodo spalvingi Užgavėnių persirengėliai.
Tai paskutinė soti diena prieš septynių savaičių susikaupimo metą – gavėnią.
PRIKLAUSO NUO VELYKŲ
Kada kepti blynus ir paskutinį kartą prieš gavėnią riebiai pasisotinti, priklauso nuo to, kuomet krikščionys tais metais švenčia Velykas. O ši data priderinta prie žydų šventės, nustatomos pagal mėnulio kalendorių.
Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų švenčiamas pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio pirmosios pilnaties (ši data gali kisti nuo kovo 22-osios iki balandžio 25-osios).
Tuo tarpu Užgavėnių persirengėliai šėlsta septynias savaites prieš Velykas, tad Užgavėnės gali būti švenčiamos nuo vasario 3-iosios iki kovo 9-osios. Po linksmybių prasideda gavėnia – susikaupimo ir pasninko metas.
Mažeikiškė muziejininkė Jūratė Miliauskytė „Santarvei“ akcentavo: kad ir nuo kokios Velykų dienos skaičiuotum, Užgavėnės bet kuriuo atveju bus antradienį. Nors pagonių laikais Užgavėnės buvo švenčiamos iki savaitės, šia kultūra besidomintys specialistai įsitikinę, kad ir tuomet žiemą varydavo lauk ne konkrečią dieną.
„Pagonys vis tik turėjo kalendorių, jiems būdavo svarbios mėnulio fazės: pilnatis, jaunatis. Tai gamtos virsmo šventė, ir, manau, kiekvienais metais ji truputį stumdydavosi. Juk ir krivių krivaičiai skaičiavimus vesdavo. Ką tie žyniai veiktų, jei viskas būtų vykę konkrečiomis dienomis?“ – samprotavo pašnekovė.
RŪPINDAVOSI BENDRUOMENE
Protėvių įsitikinimu, Užgavėnių tikslas buvo išvaryti žiemą ir kuo greičiau prisišaukti pavasarį. Žemdirbių krašto žmonėms buvo svarbu kuo greičiau išeiti į laukus: tad skaičiuodavo, kada tiks sėti rugius, bulves, kada gyvulius išginti, ar bus sausa, ar drėgmė derlių sugadins.
„Visa tai jiems buvo svarbu. Man asmeniškai labai patinka tai, kad tose senose šventėse, tradicijose, papročiuose viskas yra taip logiškai sudėliota. Juk seniau taip pat pasninkas buvo, kaip dabar gavėnia, tik anuomet tai buvo natūralu: pavasaris, nebėra ko valgyti, reikėdavo taupyti ir palikti atsargas sėjai,“ – protėvių kasdienybę piešė J. Miliauskytė.
Pašnekovė priminė ir kaukes, kurios turėjo ypatingą prasmę. Kiekvienas konkretus apsirengimas ar kaukė padėdavo prisišaukti gerąsias gamtos energijas: kad tik metai kuo laimingesni ir derlingesni būtų, kad tik šeimos didelės, kad vargo mažiau matytų…
Persirengėliai linksmino žmones, krėsdavo pokštus, žaisdavo žaidimus, „vogdavo“ ir reikalaudavo išpirkos. Palyda neaplenkdavo kaimo senmergių ar senbernių, skatindami keisti gyvenimo būdą, sukurti šeimą, kad galėtų pradėti naują gyvybę.
Muziejininkė J. Miliauskytė tai paaiškina paprasčiausiu rūpesčiu.
„Užgavėnes šventė kaimo bendruomenė, kuriai buvo svarbu bendruomenės gerovė. Anksčiau vieniša moteris kas buvo? Jokio gyvenimo. Ūkio tau niekas nepaliks, kol dar jaunesnė, gal dar kas nors tarnauti pakvies, o vyresnei – jau ir jėgos ne tos. Vadinasi, toks žmogus bendruomenei – kažkoks vargas,“ – pasakojo muziejaus darbuotoja.
SVARBIAUSIA – GYVENTI TRADICIJA
Užgavėnes švenčiantys mažeikiškiai įsitikinę: ši šventė ne parodinis dalykas, o paties buvimo. Arba tuo gyveni, eini ir dalyvauji, arba tai niekada nebus įdomu. Persirengėliai dažnai nusijuokia, kad nieko nedaryti ir kritikuoti – tai tas pats, kas norėti laimėti automobilį, bet nepirkti bilieto.
Sakoma, kad žiemos išvarymo šventė visada buvo ir bus savo laikmečio atspindys.
„Turbūt visi žino apie persirengėlius – mitines būtybes, tačiau giltinės, baubai, maumai ir visi kiti buvo populiarūs tada, kai žmonės jais tikėjo. Atėjo krikščionybė, palydose atsirado velnias ir angelas, nes žmonės pradėjo tikėti jais. Atvažiavo žydų tautybės prekybininkai, kurie geriau prekiavo už vietinius, atsirado Užgavėnėse žydai. Pravažiavo čigonų taboras pro šalį, pavogė arklį ar dar ką padarė, atsirado čigonai. Pro kurį kaimą nepravažiavo, žmonės net nežino, kad tokių yra, tai jų Užgavėnėse šių personažų ir nepamatysi,“ – populiariausius personažus priminė J. Miliauskytė.
Kokios Užgavėnės šiandien? Edukacines pamokėles vaikams vedanti muziejininkė pastebi, kad jos keičiasi. Jaunesnioji karta apskritai nebeįsivaizduoja, kaip gali atrodyti įkyrūs prekiautojai žydai ar po kaimą vaikščiojantys ubagėliai. Tada tenka vaikams aiškinti šiandienos pavyzdžiais: ubagėliai – tai dabar kažkas panašaus į „bomžus“, žydas – įkyrus prekybininkas, kokių ir dabar apstu užsukančių į namus…
KUO TOLIAU – TUO GERIAU
J. Miliauskytė „Santarvei“ priminė dar vieną tradicijos pokytį. Anksčiau pavasario žadinimo naštą nešė suaugusieji. Tai jie persirengdavo, užsidėdavo kaukes ir keliaudavo po kaimus. O vaikams nebuvo leista lakstyti, namie sėdėdavo. Be to, patys „žydų“ bijodavo. Šiais laikais atvirkščiai: kol tėvai sėdi uždaryti biuruose, „žydeliauja“ vaikai…
Tačiau į muziejininkų vedamas pamokėles susirinkusiems vaikams tenka aiškinti, kad persirengėlių vaikščiojimas – tai ne reketas, ne pinigų reikalavimas. Juk anksčiau per Užgavėnes užsukusius svečius sutikdavo ne su centais, o su lašinukais, dešromis, blynais. Pastarieji labiau išpopuliarėjo, nes juos lengviau įduoti nei kokią saują riebaus šiupinio.
„Ir visi būdavo patenkinti: tai ir būdavo pagrindas, juk prisirenki tam, kad būtų ko prisivalgyti prieš septynias pasninko savaites. Be to, svarbiausia – aplankyti žmogų, pradžiuginti, pasveikinti,“ – akcentavo „Santarvės“ pašnekovė.
Muziejininkė pridūrė, kad rimtiems žemaičiams buvo nepatogu nei iš šio, nei iš to linksmintis, tad ir sugalvojo persirengti. Mūsų kraštuose persirengėliams svarbu buvo kuo tolesnius vienkiemius aplankyti: tuo geresni metai būsią.
Tik po vienkiemių lankymo vėliau kaimas susiburdavo į krūvą, nes jaunimas išnaudodavo visas progas pasilinksminti. Tuo tarpu seniai pasižiūrėdavo ir patikrindavo, kaip linksminasi jaunimas.
Nuotr. iš redakcijos archyvo.: Tarp persirengėlių vis dažniau galima pastebėti modernias, ryškiaspalves kaukes.
