Vietoj žmogiškos pagalbos – 100 litų mokestis

Šisbeitauskas

Besibaigiančios savaitės gražiausia šventė, tikriausiai niekas neprieštaraus, buvo Kovo 8-oji. Kaip tą šventę kas priima – čia jau kitas klausimas. Ši diskusija man panaši į amžiną dilemą – kas atsirado anksčiau: višta ar kiaušinis.
Vieni Tarptautinės moters dienos jokiais būdais nenori pripažinti, kitiems tai – dar viena graži, pirma pavasario šventė. Ir kas keisčiausia – juk beveik visi vyrai tą dieną kažkam dovanoja bent po vieną tulpės ar kitokios gėlytės žiedą. Sakysite, kalbu netiesą? O ką tada reiškia prie „Maximos“ parduotuvės iš mašinos tulpes pardavinėjusio vyriškio žodžiai, kad jis čia atvažiuoja jau trečią kartą, atsiveža po kelis šimtus žiedų ir visas gėles išparduoda? O kiek tokių automobilių stovėjo įvairiose miesto vietose? Ir kur dar gėlėmis prekiaujantys žmonės turgeliuose, parduotuvėse ir prekybos centruose? Kad ir toje pačioje „Maximoje“: iš pat ryto su daugybe gėlių stovėjęs stelažas vakare jau buvo beveik tuščias.
Nežinau, ar verta dėl tos Kovo 8-osios diskutuoti, bet esu beveik tikras, kad kiekvienai moteriai dėmesys, kad ir tas tulpės žiedas, yra malonus. Jei kas nori dėl to prieštarauti ar pasiginčyti, tegu parašo man arba išsako savo nuomonę laikraščio interneto svetainėje. Būtinai perskaitysiu ir padiskutuosiu su jumis.
O rytoj mūsų laukia dar viena tikrai didelė šventė – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Renginių, skirtų šiai dienai, netrūksta visame rajone, bet gražiausias ir svarbiausias turėtų būti Mažeikių kultūros centre, kur, be šventinio koncerto, sulauksime net dvi „Aukso paukštes“ į mūsų kraštą atskraidinančių svečių: jų nusipelnė šio koncerto „kaltininkai“ – folkloro ansamblis „Alksniokaa“ bei Choreografijos mokyklos tautinių šokių ansamblis „Kauškutis“.
Tad nepatingėkim ir nueikim į šį koncertą visi, kuriems brangūs ne tik šie kolektyvai, bet ir Kovo 11-osios šventė.
Šventės šventėmis, bet ir nuo kasdienybės niekur nepabėgsi. Žaviuosi šią savaitę sukilusiais kaimynais estais. Girdėjau, kad jie gyvena šiek tiek geriau už mus, bet pajutę, kad gyvenimas blogėja, ėmė ir sukilo prieš savo valdžią.
Vieningai kovon stojo mokytojai, gydytojai, transporto darbuotojai, energetikai… Tokios vienybės mums reikėtų pasimokyti: kai pas mus pradėjo šurmuliuoti nepatenkinti pedagogai, išgirdome visokių mūsų tautiečių nuomonių. Vieni juos palaikė, kiti smerkė. Tai reiškia, kad tauta vis dar nėra vieninga. Arba vis dar gerai gyvename …
Nėra vienybės, nėra teisybės. Ir kur ją rasi, jei net tokie tarnautojai, kurie, atrodo, turėtų ginti žmogaus interesus, priešingai, vargšą žmogų skriaudžia. Kalbu apie vieną iš Mažeikių advokatų. Maironio gatvėje gyvenanti močiutė, nebegalėdama apsikęsti nuolat triukšmaujančios kaimynės, nežinodama, kur dėl to kreiptis, nuėjo pas advokatą. Tas patarė rašyti pareiškimą policijai. Močiutei su rašymu nekas: ir nebeprimato, ir ranka nelabai klauso…
Profesionalas pasisiūlė pareiškimą parašyti pats. IR KĄ JŪS MANOT? Už tą kelias minutes trukusią paslaugą močiutė sumokėjo… 100 litų. Va čia tai darbas: kelios minutės – ir šimtinė. Apie gėdą ir sąžinę nebekalbu, – vargu ar pinigingame versle šitų atgyvenų rastum.
Dar viena su pinigais susijusi plėšrūniška istorija: viename garsiausių buitinės technikos salonų mikrorajone kaimynas nusipirko naujutėlaitę skalbyklę. Kadangi automobilio neturi, pasinaudojo parduotuvės teikiama paslauga atvežti prekę į namus. Ir net išsižiojo išgirdęs, kiek reikės mokėti: nei daug, nei mažai, o dvidešimt litų. Ir kas įdomiausia – gyvename nuo tos parduotuvės vos už dviejų šimtų metrų. Dar tiek iš vargšo žmogaus nuplėšė už skalbyklės užnešimą į trečią aukštą. Atsisveikinęs su pinigais kaimynas baisiai pyko ant savęs: už tuos keturiasdešimt litų būtų pasamdęs kelis pažįstamus, kurie skalbyklę tuos kelis šimtus metrų būtų ant rankų parnešę, užnešę ir gal net prijungę! Kiek kainavo pastaroji paslauga, jau nebeminėsime. Tad prieš pirkdami sunkesnę prekę, pasitaupykite pinigėlių ir jos nešiojimui. O kaimynui – gero skalbimo!
Dar viena temelė – apie mūsų gatves. Visokių jų yra, bet kad gali būti tokių, kokią pačiam teko matyti ir pajusti, – niekada nebūčiau patikėjęs.
Ji be asfalto, bet kad ir kiek važinėtasi žvyruotais keliais, tokia tarka riedėti man dar neteko. Ta gatvė, jeigu taip ją galima pavadinti, – Pumpurų, ji priklauso Reivyčių seniūnijai ir tęsiasi nuo Laisvės gatvės riestainių kepyklos „Riestlita“ link. Lygaus paviršiaus toje gatvėje nėra: duobė prie duobės. Viena laimė, kad duobės nėra gilios, tad išvažiuoti dar įmanoma. Bet jeigu tokia gatvė būtų kelių kilometrų ilgio, nei mašinos, nei dantų po kelių važiavimų tikrai nebeturėtum!
Tikiuosi, kad mieste tokių gatvių daugiau nėra, o jei būtų, gal netylėtumėt ir praneštumėt man. Gal verta kokį kelių prižiūrėtojų ir Savivaldybės atsakingų asmenų ekstremalų ralį organizuoti tomis atkarpomis? Tai bent būtų smagus vaizdelis mažeikiškiams, kuriems kasdien tenka tomis gatvėmis kratytis…
Ir dar apie gatvę. Tiksliau, ne gatvę, o vieną keistą ponią, skubančią gatvę pereiti. Gal nepasakočiau detalių, bet tai teko matyti net keletą kartų. Ta ponia, vos išlipusi iš mieste kursuojančio autobuso, lyg akis išdegusi lekia per gatvę. Ji nepaiso, kad šalia yra šviesoforu reguliuojama pėsčiųjų perėja ir kad kaip tik tuo momentu jai šviesoforas šviečia raudonai. Gerai, kad gatvėje nebuvo mašinų, tad poniai iki šiol viskas baigėsi laimingai.
Nesuprantu, kur tiek žmogui reikia skubėti. Kam dėl minutės kitos rizikuoti visu tolesniu gyvenimu ar net gyvybe? Pamąstykime dar prieš tai, kol už tokį elgesį dar nemokame baudų pareigūnams. Nes ne tik vairuotojai kuo toliau, tuo dažniau papuola į jų rankas, – ir pėstieji.
[email protected]

One Reply to “Vietoj žmogiškos pagalbos – 100 litų mokestis”

  1. Jolanta, parašė:

    Ačiū Jums,kad palietėt mums skaudžią temą,rašote apie duobėtas gatves,o mes tokiu keliu važiuojam 14 km.,jei yra galimybė,kviečiu pravažiuot keliu Židikai-Lūšė-Pikeliai,ypač dabar,kai polaidis.Labai dėkinga Jums už jūsų straipsnius,Su pagarba.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*