1990–2015 m. rajono vadovai apie kadencijų metu nuveiktus darbus

Buvusiems rajono savivaldybės vadovams: merams ir administracijos direktoriams „Santarvė“ pateikė po du klausimus:
1. Kokį sprendimą (darbą, iniciatyvą ar pan.) Jūsų vadovaujamu laikotarpiu laikote sėkmingiausiu? Kodėl?
2. Kokio sprendimo atsisakytumėte, jei tai būtų galima pakartoti? Kodėl?

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Mažeikių rajono savivaldybės Tarybos pirmininkas
Vygandas Povilas OSTRAUSKIS (1990–1995):
1. Svarbiausias, o kartu ir sėkmingiausias buvo vienas pirmųjų sprendimų: kuo greičiau parengti Tarybos veiklos reglamentą, kad galėtume dalykiškai, negaišdami laiko ginčams, pradėti kurti rajone savivaldą, nes vietinius teisės aktus privalėjome priiminėti turėdami vienintelį dokumentą: Vietos savivaldos pagrindų įstatymą, kuriame, suprantama, negalėjome rasti atsakymų į visus rūpimus klausimus. Tuo labiau kad tuometėje Taryboje buvo 63 deputatai, labai savarankiški, išrinkti ne pagal partinius sąrašus, o vienmandatėse apygardose. Tad abu su Tarybos sekretoriato vedėju K. Stulginsku ėmėmės reglamento kūrimo, neturėdami jokio pavyzdžio, ir mums pavyko vieniems pirmųjų Lietuvoje (nes po to daugelis rajonų ir miestų „skolinosi“) pasitvirtinti reglamentą, po to labai paspartėjo tiek sprendimų priėmimo procedūros Taryboje, tiek komitetuose ir komisijose. O kai nebereikia gaišti laiko niekams, parengiami ir priimami kokybiškesni sprendimai.
2. Atsisakyčiau kai kurių sprendimų pirminio privatizavimo klausimais, nes nepavyko įtikinti Vyriausybės, kad daugelio objektų, kurie ateityje bus reikalingi savivaldybei bei jos gyventojams, netikslinga privatizuoti (pvz., pirtys, kai kurie pastatai mieste, vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo infrastruktūra kaimuose).

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Rajono valdytojas
Jonas SIMINKEVIČIUS (1990–1995):
1. Suremontuotas buvęs beviltiškos būklės Vytauto Klovos muzikos mokyklos pastatas, atnaujinta muzikos mokyklos veikla ir į šį pastatą iš privačių patalpų perkeltas Mažeikių muziejus. Taip buvo išspręsta labai opi dviejų įstaigų problema.
2. Manau, nereikėjo skubėti dalinti žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, kol nebuvo atkurta nuosavybės teisė buvusiems žemės savininkams į jų anksčiau turėtą žemę.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Rajono savivaldybės meras
Sigitas KAKTYS (1995–1996):
1. Tikriausiai kiekvienas žmogus savo politinio aktyvumo laikotarpiais randa mažiau ar daugiau svarbių įvykių. Laikmetis, politinė konjunktūra padiktuoja ir atitinkamus sprendimus.
1995–1996 metus vadinčiau išskirtiniais, fatališkais metais. Tuo laikotarpiu faktiškai bankrutavo didžioji sovietinė Mažeikių pramonė, į istorijos kanalizaciją nusinešusi „Oruvą“, „Mažeikių elektrotechniką“, Statybos trestą ir kitus monstrus.
Savivaldybės pinigus sąskaitose nusinešė LAIB ir Litimpex bankų bankrotai. Dusome nuo pinigų stygiaus, balansuodami ties vietinės valdžios bankroto slenksčiu. Finansinių ir socialinių problemų sprendimų paieška tapo kasdieniniu veiklos turiniu. Netektys, nedarbas, nepragyvenimas… Tuomet pasidavėme šiems politikus niokojantiems cunamiams. Ieškojome pinigų per įstatymų džiungles, nekilnojamojo turto mainus, valstybės kišenę. Sprendėme, atrodo, teisėtus žmonių, tapusių įkaitais ar laikmečio vergais, darbo užmokesčio kompensavimo klausimus.
Šis Sizifo akmeniu virtęs darbas riedėdamas atgal sutraiškė daugelį to laikmečio politikų. Juk rasti tiek pinigų, kiek reikėjo, ar atpirkti įmonių negalėjome. Alkanas žmogus piktesnis už žvėrį. Todėl manau, kad tie pritraukti ir įvairiais būdais išdalyti apie 30 mln. litų nepasitarnavo gerovei kurti. Jie tapo susipriešinimo šaltiniu. Šiandienos akys ir mąstysena sako, kad reikėjo kitokių, gal ir negailestingų, sprendimų. Geriau ankstyva mirtis, nei mirtis be pabaigos.
2. Galima guostis, kad daug kartų muštas vertesnis, nei to nepatyręs. Todėl gaivinome dvasią, telkėme panašiu rūpesčiu gyvenančius žmones. Tada liuteronų bendruomenė atgavo savo nuniokotus, gaisrine paverstus namus. Tada subrendo skausmu ir viltimi persunktos kunigo Egidijaus Arnašiaus dainos. Tada sutvirtėjo ir parapiniam darbui Londone subrendo kunigas Petras Tverijonas. Kelius į Romą bažnytinės teisės daktaratui pramynė kunigas Petras Smilgys. Tada ir subrendo svarbiausias darbas – naujos bažnyčios statyba. Parinkome vietą, patvirtinome projektą, pradėjome statybą, kad ir kaip tampomi prieštaraujančiųjų ateistiniu realizmu persunktomis smegenimis. Šiandien ši šventovė žadina aukštesnės kultūros troškulį, glaudžia žmones, tuokia jaunuosius, krikštija vaikus, palydi į paskutinę kelionę ir tuos, kurie pasiliko su savo prieštaravimais dėl bažnyčios statybos istorijos užkampiuose. Toks jau tas gyvenimas.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Savivaldybės administratorius
Petras RUBEŽIUS (1995–2002):
Šie du klausimai privertė grįžti į praeitį. Per 8 metus buvo daug sprendimų, didesnių, mažesnių darbų. Viskas, kas įvyko, taip ir turėjo būti, dėl nieko nesigailiu, todėl į antrą klausimą atsakymo nebus.
Iš daugelio darbų (ne sėkmingų, o tų, kurie šildo širdį) norėčiau paminėti viešosios įstaigos „Vilties erdvė“ įsteigimą reorganizuojant dvi biudžetines įstaigas, Žemaitijos gatvės pradėtą rekonstrukciją, Savivaldybės administracijos įteisinimą suteikiant jai biudžetinės įstaigos statusą, valstybės turto privatizavimą: dabartinėje „Senukų“ prekybos centro teritorijoje buvusias gamybines patalpas, privataus turto perėmimą už skolas į Savivaldybės ir valstybės biudžetus: lopšelį-darželį „Kregždutė“ (iš buvusios ETG), „Oruvos“ administracines patalpas, kai bankrutavo gamykla.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Rajono savivaldybės meras
Bronius KRYŽIUS (1997–2000):
1. Mero darbas – tai ne tik Tarybos pirmininko, bet ir vadovavimo rajono valdybai, sudarytai iš Tarybos narių, pareigos. Kitokia atsakomybė ir sprendimų priėmimas buvo ir pačioje administracijoje su savivaldybės administratoriumi. Ši atsakomybė per kitas kadencijas buvo pakeista.
Per šį laikotarpį įsiminė Žemaitijos ir Skuodo gatvių rekonstrukcijos pradžia. Parengtas projektas, numatantis gatvės praplatėjimą iki 4 juostų, sankryžų sutvarkymą, infrastruktūros, mažosios architektūros, želdynų sutvarkymus ir kt. (ES paramos tada dar nebuvo.) Kitas – „Vilties“ namų įsigijimas ir šios srities socialinės pagalbos vėlesnis plėtojimas. Tai darbo dirbtuvės, įvairios ugdymo ir įgūdžių formavimo programos, technikos ir įrangos įsigijimas …
2. Kokio sprendimo atsisakyčiau? Matyt, klausimas susijęs su sprendimais, kuriuos, kaip meras, Savivaldybės tarybai priėmus, pasirašiau. Nepamenu, kad koks nors tuo laikotarpiu (1997–2000 m.) Savivaldybės tarybos priimtas sprendimas būtų Vyriausybės atstovo apskrityje pareikalautas atšaukti arba jo bei kitų asmenų ginčytas teismine tvarka. Kiek žinau, dirbant kitiems merams ir naujai išrinktoms Savivaldybės taryboms, mano kadencijos metu priimti sprendimai nebuvo esmingai keičiami ar atšaukti.
Žinoma, kad į šį klausimą atsakau atsižvelgdamas į tuo metu galiojusius teisės aktus bei tuo metu turimą informaciją.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Rajono savivaldybės meras
Vidmantas MACEVIČIUS (2000–2003):
1. Paprastai sprendimai priimami atsižvelgiant į to laikotarpio aplinkybes, klausimų svarbą ir būtent tuo metu būtinus ir galimus sprendimo variantus.
Praėjus dešimtmečiui nuo padaryto veiksmo ir dabar matant šio sprendimo pasekmes, mes galime pasijusti tikri išminčiai ir teigti, kad tada reikėjo daryti visiškai ne taip. Deja, laiko neatsuksime atgal. Manau, reikia tik įvertinti buvusių sprendimų priėmimo priežastis ir, nurijus netinkamo, netikėto ar nepalankaus gauto rezultato karčią piliulę, įmesti sprendimo istoriją į gyvenimo patirties taupyklę. Ateičiai pravers.
Nesiimu spręsti, kuris mero ir (ar) Tarybos inicijuotas sprendimas buvo naudingiausias mūsų savivaldybei. Drįsčiau pažymėti nepopuliarią priemonę, nuo kurios pradėjome savo darbą ir stengėmės laikytis visą kadenciją, tai – gyventi „pagal kišenę“, mažinant Savivaldybės skolą (kiek atsimenu, 2000 m. skola buvo apie 12 mln. litų, o 2003 m. viduryje – apie 8,5 mln. litų ir sudarė apie 30 proc. Savivaldybės pajamų), atsisakant nepagrįstų išlaidų ir laiku atsiskaitant su paslaugų teikėjais.
Gaila, bet tokie sprendimai šiandien nereikalingi. Vyrauja nuomonė, kad savivaldybės bankrutuoti negali. Bendra savivaldybių skola jau perkopė 2 milijardus litų. Vien tik Vilniaus miesto skola artėja prie milijardo. Kam taupyti, jeigu kaimynas išlaidauja? Skęstam visi, o skolą atiduos mūsų anūkai, aišku, jeigu liks gyventi Lietuvoje.
2. Manau, kad į antrą Jūsų klausimą bus sunku atsakyti, nes tai yra kaip ir buvusios veiklos savikritiškas vertinimas. Į tai tiksliausiai (bet nebūtinai teisingiausiai) atsakytų buvusieji opozicijos atstovai Taryboje. Bet rašant kilo mintis, jeigu jau prakalbome apie „laiko mašiną“, leidžiančią ne tik atsigręžti, bet ir grįžti atgal, tai gimsta labai paprastas ir aiškus atsakymas – nebūčiau sutikęs tapti meru. O priežastį tiksliai įvardija vienas iš Merfio dėsnių, sakantis, kad „nė vienas geras darbas nelieka nenubaustas“.
Esu realistas, todėl stengiuosi atskirti dalykus (reiškinius), kuriuos galime pakeisti ar daryti įtaką ir prieš kuriuos esame bejėgiai. Pasikartosiu: kasdien neprisimenu to, kas praėjo. Tai buvusios veiklos istorija, o šiandien – kitoks darbo pobūdis, nauja veikla ir nauji iššūkiai, kurių sprendimui pasinaudoju ir 2000–2003 m. laikotarpio patirtimi.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Savivaldybės administracijos direktorė
Irena MACIJAUSKIENĖ (2003):
Vadovavimo laikotarpis buvo trumpas, todėl kažko reikšmingo nuveikti ir nespėjau. Pradėjus darbą reikėjo įsigilinti į Savivaldybės administracijos struktūrinių skyrių darbą, geriau susipažinti su vykdoma veikla, įvertinti biudžeto lėšų racionalų naudojimą.
Tuo laikotarpiu buvo išmontuotas pėsčiųjų tiltas per geležinkelį, kuris kėlė grėsmę gyventojų saugumui.
Sumanymų buvo nemažai, tačiau pasikeitus Taryboje valdančiajai daugumai, mano idėjos ir sumanymai, matyt, pasirodė nepriimtini, todėl ir praradau politinį asmeninį pasitikėjimą.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Rajono savivaldybės meras
Vilhelmas Džiugelis (2003–2011):
Geras vadovas privalo mąstyti strategiškai, numatyti kelerius metus į priekį. Man visada rūpėjo visuma, nenorėjau išsibarstyti smulkmenose.
Mažeikių vaizdas, infrastruktūra nuo 2003 m. pasikeitė iš esmės. Miestas tapo gražus, patrauklus akiai. Per dvi mano kadencijas mero pareigose buvo sudėti pagrindai tam, ką matome šiandien Mažeikių rajone. Vertinant (dabar jau nešališkai), man atrodo, beveik viskas pavyko. To neturėtų niekas paneigti.
Kokio sprendimo atsisakyčiau? Atrodys paradoksalu, bet tai, ką dabar pasakysiu, tiesa. Tokiomis sąlygomis, kokiomis dirbau, niekada daugiau nepriimčiau sprendimo tapti meru. Niekada neturėjau tvirto palaikymo Taryboje. Politikoje dažnai jaučiausi vienišas.
Dzen Budizme yra puikus posakis: „Jeigu žmogus ieško tiesos aplink save, tai jis ją mindo kojomis“. Todėl neturiu jokių nuoskaudų ar pykčio. Visu šimtu procentų prisiimu atsakomybę už to laikotarpio politinius įvykius. Tai buvo mano pasirinkimas.
Šiandien tiesiog myliu šį miestą, gerbiu ir myliu šio krašto žmones. Visiems linkiu ramybės, daugiau atjautos ir meilės kasdieniame gyvenime.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Savivaldybės administracijos direktorius
Bronius KRYŽIUS (nuo 2003 metų):
Administracijos direktorius – įstaigos vadovas, valstybės tarnautojas, dirbantis politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, jis nepriklauso valstybės politikų kategorijai. Jo veiklos vertintojai – Savivaldybės taryba ir meras. Jeigu administracijos direktorius išdirba visą kadenciją, vadinasi, jo veikla tenkino ir Tarybą, ir merą.
Kadangi teko dirbti tiek meru, tiek administracijos direktoriumi, suvokiu takoskyrą tarp šių dviejų pareigybių. Direktorius, kaip Savivaldybės vykdomoji institucija, privalo tinkamai įgyvendinti Savivaldybės tarybos priimtus sprendimus, taip pat savo kompetencijos ribose – įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, kurių įgyvendinimui nebūtini Savivaldybės tarybos sprendimai.
Kitas svarbus administracijos direktoriaus darbo baras – Savivaldybės tarybos sprendimų projektų rengimas. Jeigu administracija nekvalifikuotai parengė projektą ir Taryba todėl jo nepriėmė, tai jau darbo brokas. Per vienuolika darbo šiose pareigose metų buvo rengta per tūkstantį sprendimų projektų ir būta tik keleto atvejų, kai politikai svarstymo ar priėmimo eigoje atidėjo sprendimo priėmimą.
Dabar apie tai, kas įsiminė atskirose darbo direktoriumi kadencijose.
2002–2007 metais vyko administracijos kolektyvo formavimas, optimalios struktūros ieškojimas ir įgyvendinimas.
2007–2011 metai įsiminė kaip sunkus krizinis ir pokrizinis laikotarpis ir tik administracijos kolektyvo sutelkto darbo dėka, glaudžiai bendradarbiaujant ir kartu sprendžiant problemas su biudžetinių įstaigų vadovais, pavyko taupant lėšas išgyventi, nesumažinti užmokyklinių įstaigų skaičiaus, toliau teikti socialines paslaugas, išsaugoti kultūros ir švietimo įstaigas.
2011–2014 metai liks atmintyje kaip kovos už teisingesnį Savivaldybės biudžeto formavimą metai. Administracija, išanalizavusi padėtį, sugebėjo įrodyti Finansų ministerijai ir Vyriausybei, kad mūsų Savivaldybė daugelį metų buvo skriaudžiama planuojant biudžeto sandaros rodiklius, nes lėšos savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimui, skaičiuojant vienam gyventojui, – vienos mažiausių valstybėje, todėl kasmet augo Savivaldybės kreditorinis įsiskolinimas, metų pabaigoje neužtekdavo lėšų atlyginimams išmokėti.
Į mūsų motyvus buvo atsižvelgta ir 2014 metų biudžetą pavyko sudaryti geresnį. Tai nuteikia optimistiškai.
Kitas svarbus dabartinės kadencijos išskirtinumas: glaudus bendradarbiavimas tarp Savivaldybės administracijos ir mero institucijos, komandinis darbas.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Rajono savivaldybės meras
Antanas TENYS (nuo 2011 metų):
1. Manau, svarbiausias, labiausiai nusisekęs ir didžiausią įtaką rajonui turėjęs sprendimas – imtis spręsti Savivaldybės biudžeto formavimo problemas.
Kaip jau ne kartą buvo kalbėta ir rašyta, Mažeikių rajonas ilgus metus buvo skriaudžiamas nustatant  Savivaldybės biudžeto formavimo rodiklius. Mūsų siekis buvo toks: atlikus analizę bei būtinus skaičiavimus, pasitelkus tinkamą motyvaciją ir argumentus, pačiu aukščiausiu lygmeniu įrodyti tai, kad Mažeikiai negali būti „donoras“.
Apsisprendimas siekti teisingo biudžeto buvo lengvesnis, nei pats šio siekio įgyvendinimas. Teko nemažai ginčytis ir įrodinėti. Ir dabar dar ne viskas pasiekta, tačiau galiu pasakyti, kad 2014 metams nustatyti mūsų rajono biudžeto rodikliai buvo teisingesni nei ankstesniais metais. Turiu vilties, kad ir 2015 metų projektas nebus blogesnis.
Pradėdamas kadenciją vyliausi ją baigdamas palikti Savivaldybės finansinę būklę geresnę, nei ją perėmiau. Tikiuosi, kad tai pavyks.
2. Meras nevaldo Savivaldybės savo potvarkiais, nevaldys ir įsigaliojus naujam įstatymui, kai bus išrinktas tiesioginiuose rinkimuose.
Analizuoti Savivaldybės tarybos – kolegialaus organo – priimtus sprendimus man būtų nekorektiška. Tačiau noriu pabrėžti, kad ypač blogų, Savivaldybės bendruomenei nepalankių sprendimų neįžvelgiu.
Asmeniškai galiu prisiimti atsakomybę, kad kiek vėlokai pradėjau žygius dėl Savivaldybės biudžeto formavimo rodiklių gerinimo. Pasiteisinti galiu tik tuo, kad meru tampama ne tuoj po jo išrinkimo (tai tik formalioji pusė), o tada, kai tave pradeda pažinti Seimo ir Vyriausybės koridoriuose bei kabinetuose. Ir pažinti ne šiaip, o kaip žmogų, teikiantį tik motyvuotus, analize pagrįstus prašymus.