3,5 milijono gyventojų – misija neįmanoma, bet stengtis reikia

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad politikai turėtų pripažinti, o viešasis sektorius turi adaptuotis prie mažesnio gyventojų, ir ypač, mažesnio mokesčių mokėtojų skaičiaus. Ir, žinoma, būtina sutelkti maksimalias pastangas kiekviename žingsnyje tobulinant švietimo sistemą – nuo ikimokyklinio ugdymo iki universitetinio išsilavinimo – pirmiausiai atsimenant, kad švietime kiekybė beveik nėra susijusi su kokybe. 

„Maža valstybė gali klestėti, neišsilavinusi – ne“, – sako N. Mačiulis.
2025 metais –  2,8 mln. gyventojų?
Taip ekonomistas reagavo į politinių partijų lyderių pasirašytą nacionalinį susitarimą, kuriuo bus bandoma pasiekti ambicingą tikslą – vykdant efektyvią demografinę politiką pasiekti, kad 2025 metais Lietuvoje gyventų 3,5 milijono gyventojų.
Pasak N. Mačiulio, nesunku parodyti, kad šio tikslo vadinimas „ambicingu“ yra didelis eufemizmas. Tačiau lygiai taip pat nesunkiai jau šiandien galima įvardinti, kokia turi būti ta „efektyvi demografinė politika“, kuri leistų išspręsti bent dalį Lietuvos ateities problemų.
Pagal „Swedbank“ projekcijas, labiausiai tikėtinas scenarijus, jog 2025 metais Lietuvoje gyvens 2,78 mln. gyventojų. Eurostat prielaidos niūresnės – prognozuojama, kad tais metais mūsų šalies gyventojų skaičius nesieks dviejų su puse milijono. Kaip turėtų keistis pagrindiniai demografiniai rodikliai, kad Lietuvos gyventojų mažėjimo tendencija įgautų kitą kryptį?
Ar padėtų imigracija?
„Tarkime, kad jau nuo kitų metų grynoji emigracija sumažėtų iki nulio. Tai nėra labai nereali prognozė – juk pastaraisiais metais grynoji emigracija nuolat mažėjo, ir tik šių metų pradžioje šoktelėjo, tačiau, tikėtina, trumpam. Tačiau net ir esant nulinei emigracijai Lietuvoje gyventų skaičius vis tiek mažėtų, ir nors lėtesniais tempais, bet po dešimtmečio jų skaičius siektų 2,82 milijono.
Taigi emigracijos sustabdymo neužtenka. Ar padėtų imigracija? Tam, kad būtų pasiekta 3,5 milijono gyventojų kartelė, reikėtų beveik 700 tūkst. imigrantų. Matant, kiek aistrų kelia tūkstantį kartų mažesnio pabėgėlių priglaudimo klausimas, šį scenarijų galima iš karto drąsiai atidėti į šalį. Bent jau šiuo metu nedaug atsiras norinčių, kad kas penktas Lietuvos gyventojas būtų ne lietuvis“, – pažymi N. Mačiulis.
Kita alternatyva – susigrąžinti dalį emigrantų, per pastaruosius dešimtmečius išvykusių iš Lietuvos. Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu užsienyje gyvena 620 tūkstančių lietuvių. Net ir pavykus visus juos per dešimtmetį privilioti atgal į Lietuvą, 3,5 milijono tikslo nepasiektume. Kažkiek realesnis, bet vis tiek labai ambicingas tikslas būtų siekti, kad bent penktadalis emigrantų matytų perspektyvas gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Gimstamumo tendencijas pakeisti sunkiau
Dar vienas kelias – didesnis gimstamumas. Kaip paskatinti gimstamumą mikro (šeimos) lygiu, žino visi, tačiau gimstamumo tendencijas makro (šalies) lygiu pakeisti daug sunkiau. Pernai Lietuvoje suminis gimstamumo rodiklis, parodantis, kiek vidutiniškai vaikų per gyvenimą sulaukia viena moteris, siekė 1,63. Nors stebima šiokia tokia augimo tendencija, rodiklis išlieka gerokai žemiau 2,1 – tokio lygio, kuris yra būtinas norint užtikrinti stabilų gyventojų skaičių šalyje.
Net ir darant prielaidą, kad gimstamumas jau kitais metais šokteltų iki tokio lygio ir išliktų stabilus, 2025 metais Lietuvoje gyventų tik 2,88 mln. gyventojų.
Ką galima padaryti jau šiandien?
N. Mačiulis apibendrino: jei nuo kitų metų niekas iš Lietuvos nebeemigruotų, per dešimtmetį sugrįžtų penktadalis emigrantų, o gimstamumas staiga taptų didžiausias Europos Sąjungoje, 2025 metais Lietuvoje gyventų 3 milijonai gyventojų.
„Dainą, kad mūsų „tik trys milijonai“ vėl dainuoti galėtume, bet iki politinių partijų nacionaliniame susitarime užsibrėžto tikslo būtų dar šviesmečiai. Norisi tikėtis, kad išsikėlus realiai nepasiekiamą tikslą politiniai lyderiai bus įkvėpti skubiai ieškoti kūrybingų priemonių, padėsiančių judėti jo kryptimi. Daug ką galima padaryti jau šiandien“, – sakė N. Mačiulis.
Svarbiausia, pasak jo, atkreipti dėmesį į tai, kad ne gyventojų skaičius, o demografinė struktūra ir visuomenės išsilavinimas yra daug svarbesni valstybės sėkmės veiksniai. Didesnis gimstamumas šiandien padėtų išvengti didžiulės socialinės apsaugos krizės, kuri nieko nedarant dėl visuomenės senėjimo Lietuvą ištiks po poros dešimtmečių.
Vaikus auginantiems tėvams suteikiama apgailėtina parama
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas retoriškai klausia: kodėl Lietuvoje dviejų vaikų šeima yra iššūkis, o trijų ir daugiau vaikų šeima – jau beveik išimtis?
„Deja, bet vaikus auginantiems tėvams suteikiama apgailėtina – nevengiu šio žodžio – finansinė parama. Nuo šių metų už kiekvieną auginamą vaiką šeimai taikomas 60 eurų per mėnesį papildomas neapmokestinamasis pajamų (PNPD) dydis. Kitaip sakant, valstybė šeimai suteikia mokestinę lengvatą, per mėnesį siekiančią 9 eurus. Bet kuris jaunas tėvas greitai gali suskaičiuoti, kad už tiek galima nupirkti sauskelnių maždaug trims dienoms. Vaikus planuoti ir auginti nepadeda ir faktas, kad kai kuriuose kai kurių didmiesčių rajonuose į vieną darželio vietą pretenduoja penki vaikai. Dešimt kartų didesnis PNPD, daugiau galimybių auginti vaikus ilgam neiškrintant iš darbo rinkos, vaikų ugdymo ir laisvalaikio infrastruktūros vystymas – idėjų ir sėkmės istorijų toli ieškoti nereikia, pasimokykime iš Šiaurės šalių“, – sako N. Mačiulis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto