Šiąnakt sapnavau babytę. Ji sėdėjo tarp dviejų nepažįstamų žmonių kažkokioje šiuolaikinėje kontoroje, buvo labai graži ir linksma. Apsidžiaugiau, nes kad ir kaip bandytum prisiminti jau senokai iš gyvenimo išėjusį žmogų, jo bruožai – lyg pro rūką. Lyg fotografuotum nenustatęs ryškumo. O čia buvo labai gera – pamatyti mylimą žmogų, tarsi atėjusį iš anų – mano vaikystės – laikų.
Šiaip neprisimenu sapnų, kad nors kiek jį įsimintum, reikia išsyk pabusti iš miego ir pagauti sapną. Dar apie jį pagalvoti – tik tada kažkas pasideda į atminties stalčius. Todėl nieko iš aplinkinių nekankinu pasakojimais apie sapne patirtus nuotykius, nesiaiškinu sapnų simbolikos. Gal mane ir dažniau aplanko šia žeme nebevaikštantys artimieji, bet aš to neprisimenu.
Keistas jausmas, kurį gal esate patyrę ir jūs, – tai, kad mūsų prisiminimai, vaizdiniai linkę jaunėti. Ir pasiilgto žmogaus veidas mūsų vaizduotėje ilgainiui nusimeta metų naštą, jam grąžinama ir giedresnė šypsena, ir akių spindesys, ir veidas be raukšlelių… Kažkur skaičiau, kad tai – mūsų atminties fenomenas, ji atsigamina klodais – atitinkamam laikui prabėgus, išryškėja vis tolesnė praeitis.
Bet aš vis ne apie tai… Tikrieji jausmai – tai graužatis, retai aplankanti, bet vis išlendanti – kad nė šimtosios dalies neatidavei iš viso to, ką gavai. Kad visa tavo vaikystė, paauglystė, o paskui – ir „suaugęs“ gyvenimas –pralėkė tos šypsenos šešėlyje, kuri buvo vis retesnė ir retesnė, kol visiškai išblėso. Kad atsisveikinai gerokai anksčiau nei pasilenkei prie kapo. Nes vieną dieną ji tavęs nebepažino…
Gal todėl tas susitikimas su mylimiausiu mano vaikystės žmogumi (kai manęs kvaili suaugusieji klausdavo, ką labiau myliu: tėtį ar mamą, atsakydavau nė nesvarsčiusi: babytę), tegul ir susapnuotas, buvo toks įsimintinas ir geras.
Vakar skaičiau iš tolimos Odesos atsiųstą eilėraštį ir galvojau: visi mes išgyvename tą patį. Visus kankina klausimas: kodėl? Kodėl jie išeina taip netikėtai, kodėl mes tam niekada nepasiruošę? Kodėl paskui raminame save: toks gyvenimas, skubantis, vejantis, atimantis minutes arba jėgas, kurias galėjome skirti mūsų mylimiesiems.
Neištarti prisipažinimai, neužduoti klausimai, apsikabinimai, kurių galėjo būti daugiau… Viskas sudega tos Vėlinių žvakelės liepsnoje. Bet kartkartėmis sugrįžta.
AUDRONĖ
