Adventas ir Kalėdų laukimo ypatumai

Vakar nuskambėjo pirmasis garsus prieškalėdinis akordas – spalvingai nušvito pagrindinė miesto Kalėdų eglė. Šiemet ji nei sintetinė, nei tuščiavidurė, tad tikrai ne gėda prie tokios žaliaskarės atvesti vaikus ir anūkus. Nesvarbu, kad girliandos jau matytos, bet jos atnaujintos, nušveistos ir vėl sušvito naujomis spalvomis. Ir nereikia mums jokių prašmatnybių, modernybių ar kitokių -ybių – ką turime, to ir pakanka.
Ir net didžiosios pagalbininkės iš Juodeikių nereikia – pasirodo, galima puikiai apsieiti ir be jos – ir eglutė šviečia, ir Naftininkų gatvė, sakyčiau, dar gražiau nei anksčiau sušvito. Beje, prie Kultūros centro šiemet žibančių eglučių atsirado daugiau.
Taigi į Mažeikius visam mėnesiui atėjo šventės.
Ir aš gražiu baltu pavydu pradedu pavydėti mūsų senjorams, kad jiems visą mėnesį skiriama daug visokiausių pramogų – renginių, vaišių, patarnavimų. Gal pirmą kartą pradedu gailėtis, kad man dar iki to amžiaus šiek tiek trūksta. Linkiu mūsų mamoms, tėčiams, močiutėms ir seneliams pasinaudoti tuo, ką siūlo akcijos „Sušildykim sielas“ organizatoriai. Žinau, kad mūsų senjorai kuklinasi, kad jie nedrįsta: „ai, kaip čia eisi, juk ne ubagai esam“ ir pan., bet taip tikrai neturėtų būti – juk čia ne kokia  labdara, o tiesiog geras, nuoširdus noras visus suartinti, sukvieti pabūti drauge tokiu svarbiu mums visiems advento laikotarpiu
Tad, ponai senjorai, čiupkit po paranke savo senjoras, kaimynes ar drauges ir eikit į kavines ir restoranus šildyti ne tik savo sielų, bet ir kūnų.
Pirmadienį kviečiu ateiti visus į senamiestį – čia laukiami ir jauni, ir seni. Saulės laikrodžio aikštėje bus pinamas didžiulis Advento vainikas, skambės muzika ir dainos, o šauliai dalins košę. Sakė, kad jos užteks visiems, tad vidurdienį galit ateiti ir nevalgę – šilta košė bus tik į naudą.
O šiandien, jei tik turit kuo važiuoti, patarčiau nubrazdėti į Renavo dvarą pasižiūrėti gražaus kalėdinio koncerto – pasiklausyti aktorės Virginijos Kochanskytės skaitomų tekstų, Giedrės Zelcaitės dainuojamų dainų ir pianistės Editos Zizaitės atliekamų melodijų. Tiesa, visą dieną Renavo dvaro svirne veikia kalėdinė mugė, tad į kišenę įsimeskit ir vieną kitą lituką, kad užtektų ir bilietui į koncertą, ir nusipirkti ką nors mielo širdžiai.
Advento laikotarpiu mūsų valdžia pradėjo sukti galvas, kaip apmokestinti giminaičių – tėvų, vaikų iš užsienio gaunamas pinigines dovanas ir nurėžti socialines pašalpas tiems, kurie jas gauna. Kažkokios nesuprantamos tokios valdininkų užmačios. Juk mūsų giminaičiai į užsienį išvažiavo ne iš gero gyvenimo, o nebegalėdami pragyventi dėl to, kad čia negauna darbo arba už jį mokami vargani centai. Ir kaltinti dėl to reikia ne ką kita, o tą pačią valdžią. Ir tuos uždirbtus pinigus, ko gero, lietuviai emigrantai į namus siunčia ne turtuoliams, o tiems, kuriems sunku pragyventi: savo vaikams, žmonoms, kitiems artimiesiems. Tad dabar imkim ir tuos vargo pinigus apmokestinkim… Nedaug betrūksta, kad valdžia užsimos apmokestinti ir iš užsienio gaunamas kalėdines dovanas.
Dar vienas pastebėjimas Kalėdų, gal net ne Kalėdų, o pedagogine tema. Viena mama pasakojo, kad jos sūnaus tikybos mokytoja vaikams liepė padaryti prakartėlės karpinį. Prakartėlė, kiek suprantu, yra tvarte gimęs Jėzus, jo tėvai, keli gyvulėliai, gali būti ir stebuklingą naujagimį aplankyti atėję Trys karaliai.
Kaip prakartėlę su tiek herojų iškarpyti, tiek mano pažįstamai, tiek jos sūnui, dabar jau ir man tapo didžiuliu galvosūkiu. Ir dar tas vaikas pareiškė, kad tai turi būti ne šiaip karpinys, o kažkas panašaus į miniatiūrinį statinį. Taip pageidavusi mokytoja. O juk žinot, koks pradinukui yra svarbus mokytojos žodis. Tad dirbti čia reikės ne tik  vaikui, bet ir mamai, o gal ir tėčiui.
Kita vertus, labai keista, kad tikybos mokytoja liepia vaikams daryti tokius darbelis. Čia juk ne darbų ar dailės pamoka ir per ją reikėtų mokyti tikybos paslapčių, o ne užsiiminėti karpiniais, lipdiniais ar dar kažkuo. Ir išvis: tai, kad vaikams skiriamos tokios užduotys, su kuriomis jie patys negali susitvarkyti, pastebiu jau ne pirmą kartą. Artėjant Kalėdoms tokių užduočių bus dar daugiau – tėvai turės vargti, kol aprengs vaikus mokytojos sugalvotu herojumi – kokiu nors vilku ar kiškiu. Arba atlikti kokią kitą kūrybinę užduotį. Taip ir prisimenu vienos kolegės žodžius: „Ačiū Dievui,  pagaliau vaikas išaugo iš pedagoginių bandymų amžiaus!“ Teks laukti ir kitiems.
Dabar grįžkime keliomis dienomis atgal ir prisiminkime ketvirtadienį. Iš pat ryto gamta mums ištaisė neblogą staigmeną – nemokamą čiuožyklą. Vieni čiuožinėjo kaip reikiant, kiti – šiek tiek mažiau, o kai kas jokio slidumo nepajautė išvis. Tie tikriausiai vaikštinėjo pagrindinėmis miesto gatvėmis, nes ten šaligatviai  buvo šiek tiek pabarstyti, o atokiau nuo centro eidamas šaligatviu turėjai prisilaikyti save už parankės, kad neapsivožtum: viena mergina tai padarė už kelių metrų nuo manęs, bet kadangi jauna, tad kaip stirna pašoko ir lyg niekur nieko ėjo toliau – tik jau nebe taip drąsiai ir ryžtingai, kaip anksčiau. Nežinau, kaip tą dieną sekėsi senjorams – kažin kokiomis gatvėmis vaikščiojo jie? Kad ir kaip ten būtų, smagu nemokamai čiuožti, bet geriau tokių „čiuožinėjančių“ dienų nereikia – kas nori, gali nueiti į Ledo areną.
Tiesa, apie ją. Teko girdėti, kad kažkokia grupelė ledo ritulininkų reikalauja iš rajono valdžios, kad planuojamame statyti sporto komplekse būtų ir ledo arena. Netgi parašus iš žmonių rinko. Tik kažin ar jie tų pasirašiusiųjų paklausė, kiek kartų jie yra buvę dabartinėje Ledo arenoje? Ko gero, nė pusės nebus. Tad kam mūsų miestui reikalinga dar viena ledo arena, jei ir esama vos vos išsilaiko, nes sulaukia mažai lankytojų. Ir kas paskui tą naują areną išlaikys? Ar tie gal dešimt jos reikalaujančių ledo ritulininkų? Tikrai ne: viskas bus kraunama ant Savivaldybės ir mūsų, mokesčių mokėtojų, nugarų. Kažkoks absurdas – prašyti to, kas jau yra ir nelabai reikalinga.
sisbeitauskas@santave.lt