Aktorė kvietė kurti ir pamiršti sunkumus

Antrokų pamokos su aktore Violeta Mičiuliene. Bernadetos JARMOŠKIENĖS nuotr.

Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinėje mokykloje pamokas vedė aktorė ir režisierė Violeta Mičiulienė.  Projekto „Negaišk laiko patyčioms. Tu gali kurti“ teatro užsiėmimuose humoristė moksleiviams pristatė, kaip rengiami aktoriai, visi kartu kūrė etiudus. Aktorė įsitikinusi, kad labai svarbu vaikus nuoširdžiai mylėti ir laiku pastebėti, kada jiems negera.

– Koks Jūsų vaidmuo šiame projekte, kam projektas skirtas?
– Šio projekto mintis yra tokia, kad vaikai, užuot žeminę vienas kitą, geriau kažką kurtų. Mes turime keturias mūzas, keturias kryptis, tai yra fotografija, dailė, teatras ir muzika. Kadangi esu baigusi aktorinį, pasiėmiau teatro kryptį ir pati kūriau metodinę medžiagą, kad suteikčiau minimalų aktorinį paruošimą vaikams. Mes mokomės, kaip turi judėti kūnas, į ką labiausiai reikia kreipti dėmesį, kas yra buvimas scenoje, kad yra tam tikros taisyklės, ką galima, ko negalima daryti scenoje.
Tai minimalus suvokimas apie etiką, gražius dalykus, kurie reikalingi žmogui, kad jis jaustųsi puikiai ir darytų gražius dalykus scenoje. Jeigu pradės scenoje daryti gražius dalykus, galbūt ir gyvenime elgsis šiek tiek geriau.
Man buvo įdomu įsitraukti į šį projektą, nes šiuo metu pasaulyje labai daug negerovių, patyčių, o tai yra gražus, reikalingas kryptingumas.
Būna tokių klasių, kur išplaukia kalbos būtent apie patyčias, diskutuojame, ką daryti. Yra buvę, kad visai netyčia paaugliukas atsivėrė, jog labai artimi žmonės tyčiojosi iš jo. Mes pasilikome po pamokų ir kalbėjomės, ką daryti, kad taip nebūtų, o iki to laiko vaikas niekam neatsivėrė, nes tai buvo labai artimi žmonės ir giminės.

– Ką turėtų daryti tėvai, mokytojai, kad išvengtume patyčių?
– Vienas svarbiausių dalykų – išmokti mums ne tik žiūrėti, bet ir matyti, ne vien tik klausyti, bet ir girdėti, pastebėti vaiką. Juk vaiko gerovė priklauso ne vien nuo to, ar jis pavalgęs, ar gerai apsirengęs, bet turi matyti, kada vaikui negera. Pats baisiausias dalykas, kada vaikui yra bloga, ir jis galų gale atsiveria tėvams, o jie pasako, neva neimk į galvą, nekreipk dėmesio. Jeigu vaikui blogai, turi sėdėti ir kalbėtis. Tėvai šiais laikais labai užsiėmę, taip pat ir mokytojai apsikrovę darbais, bet reikia atrasti laiko, būtinai turi padėti socialinė pedagogė, psichologė. Mokytojas turi pajusti, kad klasėje yra kažkam negera, žiūrėti ir kalbėtis, tik kalba gali padėti sustabdyti savižudybių bangą. Mums, suaugusiems, atrodo ne problema, kad tu ateini su suplyšusiais džinsais ar batais, o iš tavęs tyčiojasi, o po to tas žmogus gali nenorėti gyventi.
Kai tau vidury nakties paskambina žmogus, kad galėtų pasakyti, kur bus galima atrasti jo kūną, ir kai tu kalbi keturias penkias valandas ir po to nebereikia ieškoti kūno, tu supranti, kaip svarbu laiku ištiesti pagalbos ranką.

– Ką daryti vaikui, kai, rodos, niekas nesiseka, viskas blogai?
– Aš visada vaikams sakau pamokančią istoriją apie Saliamono žiedą. Saliamonas, biblinis karalius, turėjo žiedą, kurį dovanų gavo iš tėvo. Ant žiedo buvo labai gražiai išgraviruota „Viskas praeina“. Kai būdavo blogai, karalius pažiūrėdavo į žiedą, ir suprasdavo, kad visa tai praeis, ir nusiramindavo. Bet vieną kartą įvyko toks įvykis, kai tas užrašas jį labai sunervino. Saliamonas nusiėmė žiedą, metė į žemę, žiedas nuriedėjo iki pat rūmų sienos ir atriedėjo atgal prie jo kojų. Ir staiga Saliamonas pamatė, kad viduje kažkas išgraviruota, ko anksčiau nematė, jis pakėlė žiedą ir perskaitė „Ir netgi tai“.
Kai man blogai, aš visada pagalvoju, kad viskas praeina, ir netgi tai. Viskas yra laikina, reikia kabintis, bandyti ir žiūrėti į viską optimistiškai. Vaikams sakau, ne visada aplinkybės yra jums palankios, yra tokių įvykių, kurių jūs negalite pakeisti, bet ką jūs galite pakeisti, tai – požiūris į tą įvykį. Jei tu negali nuversti stulpo, kuris stovi vidury kelio, yra paprasčiau jį apeiti, tai yra prisitaikyti, viską įmanoma padaryti.
Kalba mums ir yra duota tam, kad galėtume išsiaiškinti, ko mes norim, ko mes siekiam. Ir šiame chaotiškame, šiame beprotiškame pasaulyje, kuriame vertybių skalė yra sugriuvus, yra labai svarbu kalbėtis, išgirsti kiekvieną skaudančią sielą. Aš nežinau kaip, bet atėjus mokiniams pamatau probleminius vaikus, kuriems skauda už jų gyvenimą, už jų padėtį, skauda už beprasmišką ateitį, o laiko per mažai padėti.

– O ar atpažįstate ir vadinamuosius blogiukus, kurie tyčiojasi?
– Paskaičiavau, kad iki šios dienos pro mano akis praėjo apie septyni šimtai vaikų, ir aš noriu pasakyti, kad blogų vaikų nėra, tai yra aplinkybės, tai yra auklėjimas, tai yra situacijos. Kartais būna per vėlu, bet per vėlu būna tada, kai vaikai patenka į tokį ratą, iš kurio nebegali, nebenori išbristi. Bet per tą laiką, kiek dirbu Žemaitijoje, tokio vaiko, su kuriuo aš nenorėčiau dirbti, kuris mane ignoruotų, nenorėtų dirbti, nebuvo. Aš lyg tarp kitko pasakau, kad tas žmogus, kuris vaidina „kietą“, rodo raumenis ir visaip reiškiasi, vidumi yra silpnas, abejoja savimi, todėl jis turi ryškiai, kaip koks povas, išskleisti sparnus, raumenis, skleisti visokius garsus. Tai yra psichologiniai dalykai. Tas, kuris tikrai stiprus, niekad nerodys, jis eina atsipalaidavęs. Tiems, kurie reiškiasi, duodi užduotį, iš kurios išlenda, kad tu nesi visagalis, o jie labai bijo apsijuokti. Tu leidi jiems jaustis patogiai, neignoruoji, bet neleidi tyčiotis.
Yra buvę, kad atėjo vaikai vienoje klasėje ir sako, ateis mūsų vienas klasiokas, pamatysit, koks jis ypatingas, toks „ryžas ryžas ryžas“. Ir tai davė peno pamokos pradžiai – papasakoti, kokie yra talentingi auksinės spalvos plaukus turintys žmonės. Tas vaikas spindėjo, tik aš pamiršau, kad tokie vaikai yra labai aktyvūs, energingi, po pamokos galvojau, jau truputį gailiuosi, kad aš jį taip iškėliau, nes jis visas skraidė, jis talentingas, galingas, jis pats geriausias, bet viskas buvo gerai. Smagu, kad galiausiai susikalbi su vaikais, per kelias sekundes supranti, kokia banga plaka jų širdis, kokia klasė, kaip kalbėti, ar ramiai, ar jie aktyvūs, ar jie šnekės, ar jie stebėtojai. Vaikai duoda toną man pamokai.

– Kaip manote, kokia riba yra tarp sarkazmo ir patyčių?
– Sarkazmas jau savaime yra patyčios. Sarkazmą galima naudoti tik tada, kai tai yra suaugusiųjų pasaulis, kai paprastas humoras nebepadeda, sarkazmas gali šiek tiek parodyti žmogui tikrąjį jo veidą. Vaikų pasaulyje sarkazmas griežtai draudžiamas. Net humoras kartais tampa nesusikalbėjimu. Tėvai pajuokauja, o paauglys tą juoką taip žiauriai priima, jam tai skamba kaip įžeidimas. Tėvai pyksta, ką aš čia pasakiau, nieko. Riba labai slidi.
Tas, kuris juokauja, atrodo, nieko nepasakė, o tas žmogus, kuris priima tą juoką kaip asmeniškumą, jis suvokia, kad iš jo pasityčiojo. Su humoru visada reikia labai atsargiai. Su vaikais reikia juokauti labai švelniai, mylint juos. Labai svarbu vaikus mylėti, iš tikrųjų mylėti, suaugusieji turi padėti vaikams. Niekada nenorėčiau būti vaikas dabartiniame pasaulyje. Kai man buvo labai sunku, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris galėtų padėti. O reikia žmogaus, ar mokytojo, ar kaimyno, brolio, sesers, vaikui reikia padėti susigaudyti šiame pasaulyje.

– Dar norėčiau Jūsų paklausti ir apie aktoriaus profesiją, koks žmogus gali ją rinktis?
– Tai priklauso nuo dvasinio pasaulio, nuo žmogaus požiūrio į aplinkybes, nuo noro reikštis. Sakoma, kad aktoriais tampa tie žmonės, kurie neturi galimybių pasireikšti realiame gyvenime. Tai, kad aš būsiu aktorė, žinojau nuo šeštos septintos klasės. Netgi dabar turiu sąsiuvinį, kuriame dar su klaidom užrašyta pasirenkama specialybė – artystė. Aš geriausiai ten jaučiausi.

– Dirbdama su mokiniais, ar matote, kurie bus aktoriai?
– Tai vis dėlto turi būti dvasingas, įdomus žmogus. Aktorius gali būti bet kuris, „atlikti profesiją“, lygiai taip pat, kaip bandyti groti, vaidinti, bet yra tam tikri dalykai, kaip pašaukimas, noras žinoti, noras perteikti kitiems gražius dalykus, įtaigos turėjimas. Jaučiu ir dirbdama mokykloje, kuris vaikas turi charizmą, kartais būna ir piktas vaikas, jis pyksta ant viso pasaulio, bet jis gali valdyti ir jo klauso bendraklasiai. Kad ir kaip būtų keista, bet tie žmonės, kurie yra užsidarę, gyvenantys savo pasaulyje, galbūt namie kalbantys su daiktais, medžiais, jie ir tampa tikraisiais aktoriais.

– Dėl ko esate dėkinga savo profesijai? Ko kitomis aplinkybėmis galbūt nebūtumėte gavusi?
– Aš jau kažkada esu sakiusi, gyvenimas susideda iš dviejų dramblių, tai šeima ir darbas. Jeigu žmogui nesiseka šeimoje, gelbsti gera situacija darbe, ir atvirkščiai, jei darbe yra blogai, jis atsigauna šeimoje. Bet kai abu drambliai eina patogiai ir tu gali laviruoti, yra saugu ir gera. Aš laiminga, kad pasirinkau darbą, kuris atitinka visus mano reikalavimus, yra keista, kad man už tą darbą dar ir moka, iš tikrųjų aš turėčiau mokėti, kad man leistų tą daryti. Kuo jis man patinka? Tuo, kad aš teikiu žmogui šventę, tai yra labai gerą nuotaiką. Duodama žiūrovams aš iš jų gaunu, dirbdama su vaikais, aš gaunu iš jų energiją, jie išsiurbia iš manęs, bet lygiai taip pat aš iš jų gaunu dalį jaunystės, aš su jais džiaugiuosi.
Aš labai džiaugiuosi auklėtiniais, kuriuos matau vaidinančius televizijoje, mano buvusių mokinių vaikai eina pas mane vaidinti. Teatras atveria žmogaus galimybes, leidžia jam patikėti savimi, nugalėti savo baubus, savo kompleksus. Ir kai vaikas perlipa žiūrovų ir scenos ribą, tai yra daug daugiau nei slenkstis aukščiau, tai yra perlipti save ir nebijoti atrodyti kvailai, juokingai, jis įgauna drąsos. Aš už tai, kad mokykloje būtų privalomas šokis, teatras, kurie tobulina ir etiką, ir estetiką, iš ko formuojasi žmogus. Pirmiausiai mes turime formuoti asmenybę, o tik po to profesionalų specialistą.
Aš visą gyvenimą buvau už meną, kuris neša gėrį. Dabar yra daug kūrinių ir atlikėjų, kurie priverčia mus netgi šoko būsena reaguoti į pasaulį tokį, koks jis yra. Aš esu prieš, aš, kaip žiūrovas, kaip skaitovas, kaip stebėtojas, reikalauju, kad kūrinio pabaigoje būtų vilties, pozityvo. Aš to noriu dirbdama ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais.
Kalbėjosi
Jurgita TAUČIŪTĖ-STAUGIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto