Alma Krapauskienė: „Nekeikiu likimo – dėkinga esu“

Alma Krapauskienė paveiksluose įamžino ir savo artimuosius. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Iš Ignalinos kilusi, bet Tirkšliuose įsikūrusi Alma Krapauskienė jau įpusėjo aštuntą dešimtį. Tačiau moteris nenustygsta vietoje ir vieną po kitos leidžia knygas.

Aplinkinius tirkšliškė džiugina savo eilėraščiais ir tapybos darbais.


Nenustygsta  vietoje 

Almos rankos beveik visada būna užimtos, jei ji netapo, tai siuvinėja arba mezga. Vos užbaigusi vieną darbą imasi kito. 
Jaunatviškumas ir judrumas trykšte trykšta iš jos akių. Ir pati pripažįsta esanti be galo laimingas žmogus, kuriam gyvenimas atseikėjo daugiau džiaugsmo ir laimės nei skausmo ir vargo.
„Jei būtų galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, tikrai nieko nekeisčiau, nes viskas buvo labai gerai sudėliota ir surikiuota nuo pat vaikystės iki dabartinių dienų. Mane lydėjo labai geri žmonės, kurie nesinešiojo akmens užantyje“, – kalbėjo Alma.


Piešia prisiminimus 

Galbūt todėl visi tirkšliškės darbai yra šviesūs ir ryškių spalvų. Kiekvienas nutapytas paveikslas turi savo istoriją. 
„Santarvei“ apsilankius jos namuose Alma vieną po kito rodė vis gražesnius darbus – net tuos, kuriuos saugojo tik dėl savęs ir niekam nerodė.
Vos tik pažvelgus į jos įamžintus vaikystėje matytus peizažus ir gimtąsias vietas Ignalinos rajone, galima daug ką suprasti apie jų autorę. Matyti, kad moters gyvenime labai svarbūs gimtieji namai ir šeima. Nors tėvas buvo griežto būdo, bet jis Almos paveiksluose yra įamžintas su šypsena, o iš mamos veido spinduliuoja šiluma.
„Piešiant prisiminimus atrodo, kad vėl atsiduriu savo vaikystės kraštuose. Lyg šiandien prisimenu, kaip tekdavo iš mokyklos keletą kilometrų eiti miško takais. Tuomet be galo bijodavau sutikti vilką“, – pasakojo Alma.


Sudeda į eilėraščius 

Kad darbai nenueitų į nežinią, moteris juos sudėjo į penkias autorines knygas. Šiuo metu jau yra paruošta ir šeštoji. 
„Paskutinioji, jau paruošta spausdinti knyga yra tarsi savotiškas mano testamentas. Po kiekvienos išspausdintos knygos vis sakydavau, kad tai jau paskutinė, todėl ir dabar manau, kad jau viskas, kad „Deimantiniai blyksniai“ jau bus paskutinė mano knyga“, – sakė tirkšliškė.
Moters knygose yra sudėti ne tik tapybos ar grafikos darbai, bet ir eilėraščiai, kuriuos ji pradėjo rašyti dar būdama penktoje klasėje.
Alma taip meistriškai ir taikliai parenka žodžius, kad į vieną eilėraštį sudeda visą istoriją arba  papasakoja visą savo gyvenimą – nuo vaikystės iki dabartinių dienų. Vienas iš tokių eilėraščių – „Gyvenimo spalvos“.


Piešė nuo vaikystės 

Alma atviravo, kad vis dėlto didžioji jos gyvenimo aistra – tapyba. Parinkdama spalvas ir piešdama vaizdus ji tarsi išlieja viską, kas tuo metu yra jos širdyje. Vieni mylimiausių – peizažai, vaizduojamas objektas – saulėlydžiai. 
Tarp tirkšliškės darbų galima rasti ir įamžintus istorinius šalies įvykius, Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, istorinius paminklus.
Almos teigimu, teptukas ir rašiklis ją lydėjo visą gyvenimą.
„Kiek pamenu, visos mokyklinės knygos būdavo papuoštos mano piešiniais. Ir iš mokytojų sulaukdavau komplimentų, padrąsinimų studijuoti dailę“, – prisiminė Alma.


Nulėmė atsitiktinumas 

Tačiau gyvenimas jos pasirinkimą pakoregavo savaip. Alma tapo pedagoge, o tapyba – jos hobiu. Pasak moters, tėvas nenorėjo, kad ji išvažiuotų toli nuo namų, skatino įgyti siuvėjos profesiją. Tačiau draugė atkalbėjo Almą nuo tokio sumanymo, sakydama: gaila bus, jei labai gerai besimokanti mergina liks be aukštojo mokslo. Draugė patarė studijuoti geografiją, nes norint mokytis dailės, būtų reikėję laikyti labai sunkų egzaminą, kuris ne visiems įkandamas. 
Paklausiusi draugės patarimo Alma iš Ignalinos rajono nuvyko į sostinę ir pateikė dokumentus į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą.
O toliau, Almos teigimu, viskas lyg specialiai jai buvo sudėliota.
„Stojamuosius egzaminus išlaikiau taip, kad ir pati nesitikėjau, nes nebuvo kada jiems ruoštis. Tiesiog ėjau ir rizikavau, rizika pasiteisino“, – sakė Alma.
Ji prisiminė, kad laikant lietuvių kalbos egzaminą pasisekė, nes gauta tema buvo susijusi su viena iš jos tuo metu mėgstamiausių poečių –  Salomėja Nėrimi. Šis egzaminas buvo išlaikytas be priekaištų. Matematikos egzaminas buvo sunkesnis –  uždavinį ji išsprendė lengvai, o kita užduotis buvo įrodyti teoremą, kurios mergina visiškai nesuprato.
„Šiuo atveju tiesiog pats likimas man buvo palankus, nes per egzaminą dėstytojui įkliuvo sukčiaujantis vaikinas. Todėl dėstytojas susinervino ir pasistengė, kad egzaminas baigtųsi greičiau. Patikrino tik mano išspręstą uždavinį ir parašė patį aukščiausią įvertinimą – penketą“, – prisiminė Alma.


Likimo surėdyta 

O geografijos egzaminas buvęs dar įdomesnis, netgi su savo priešistore. Tuo metu vyko neramumai Kambodžoje, todėl Alma, norėdama išsiaiškinti, kur yra ši šalis, išsinagrinėjo visą žemėlapį, kol ją susirado. Pasirodo, šis noras buvo lemtingas, nes per geografijos egzaminą jai teko papasakoti apie vulkanus, apie kuriuos ji nelabai ką težinojo. Todėl dėstytojas, kaip paskutinę galimybę, jai pasiūlė be pasiruošimo parodyti žemėlapyje ne ką kita, o Kambodžą. 
„Išgirdusi šį pasiūlymą iš karto atsigavau, nes maniau, kad šio egzamino jau nebeišlaikysiu. Pribėgau prie žemėlapio ir be jokių abejonių parodžiau šią valstybę. Tokie sutapimai privertė patikėti likimu“, – šypsodamasi pasakojo buvusi geografijos mokytoja.
Paskutinį istorijos egzaminą ji sakė galėjusi taip pat išlaikyti pačiu geriausiu įvertinimu, tačiau išdrįso susiginčyti su dėstytoja, todėl tegavo keturis (pagal penkių balų vertinimo sistemą – aut. past.).


Pakerėjo teatras

Puikiai išlaikius egzaminus visi keliai tapo atviri į tuometinį Vilniaus valstybinį universitetą. Žinia apie dukros studijas nenudžiugino Almos tėvo, bet laikui bėgant jis su tuo susitaikė. 
Mergina, atvykusi į sostinę, turėjo verstis savo jėgomis, nes tėvai gyveno gana vargingai ir atžalai galėdavo padėti tik maisto produktais.
Tačiau Alma ir šį savo gyvenimo tarpsnį prisimena su malonumu, nes studijuojant daug laiko jai teko praleisti tuometiniame Operos ir baleto teatre ir net vaidinti masinėse spektaklių scenose.
„Pats pirmas apsilankymas šiame teatre, tikrąja to žodžio prasme, atėmė amą. Dekoracijų gausa ir didingumas paliko neišdildomą įspūdį. Todėl pabaigusi mokslus ir pradėjusi dirbti Tirkšliuose, mokykloje ėmiausi vadovauti dramos būreliui. Reikalingas dekoracijas ar net kostiumus darydavau taip, kaip tai būdavo daroma Operos ir baleto teatre.  Galbūt todėl mūsų statyti spektakliai susilaukdavo didelio susidomėjimo“, – pasakojo moteris.


Pagrindinis ramstis 

Taip besikalbant apie spektaklius ir epizodinius mokytojos pasirodymus juose pokalbis pakrypo apie  mokytojavimą. Ji sakė buvusi griežta mokytoja. Reikli sau ir savo mokiniams. 
„Reikalaudavau, kad mokiniai net iš miego prižadinti žinotų valstybių sostines, kad pažintų žemėlapius ir pasaulio kraštus“, – vardijo Alma.
Bet dėl tokio griežtumo priekaištų nei iš mokinių, nei iš kolegų sako nesulaukusi. Griežtesnis žodis kliūdavęs ir namiškiams, tačiau lazda niekada nebūdavusi perlenkiama.
Kad šeimoje vyravo santaika, patvirtino ir į pokalbį įsiterpęs Almos vyras Vaclovas. Jis iki šiol ilgais vakarais žmoną palinksmina grodamas armonika.
Alma įsitikinusi, kad ne tik pedagogės kelią jai likimas nulėmė, bet ir vyrą specialiai atvedė į jos gyvenimą. Moteris sakė kaip šiandien prisimenanti pirmąjį jų susitikimą Tirkšlių miestelio renginyje.
„Iš karto pastebėjau jaunuolį, kuris buvo be galo panašus į mano tėtį. Atrodė, kad ir kakta, ir akys, ir lūpos grynai tokios pat… Tuomet mes tik prasilenkėme ir kurį laiką nesimatėme. Po to jis tiesiog atėjo į mano namus sutvarkyti šviestuvo – taip mūsų pažintis peraugo į meilę ir beveik pusę amžiaus trunkančią santuoką, kurioje gimė du vaikai. O šiuo metu jau galime džiaugtis keturiais anūkais“, – pasakojo moteris.


Ne  kartą  apdovanota 

Namiškiai – ne vieninteliai Almos kūrybos vertintojai ir skatintojai. Ji yra ne kartą pastebėta ir apdovanota įvairiuose renginiuose ir konkursuose. 
2007-aisiais Joniškyje vykusioje  respublikinėje  tautodailininkų parodoje A. Krapauskienė apdovanota respublikinio  žurnalo „Kultūros barai“ vienerių metu prenumerata. Taip pat jai yra įteiktas Joniškio muziejaus prizas. O Telšių apskrities tautodailės konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“ prieš dvejus metus tirkšliškė laimėjo trečiąją vietą. Alma taip pat yra aktyvi Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė.
GYVENIMO SPALVOS
Vaikystė mana basakojė
    Laiminga laukais šokinėjo, 
Braidė po pievas, šilojus,
   Pusnynuose slėpės nuo vėjo.

Kiek džiaugsmo vingiuotuos  takeliuos.
   Vis skubančią mamą menu.
Sėdėdama tėčiui ant kelių,
   Klausiaus jo jaunystės dainų. 

Mamos šiltų rankų švelnumas
   Ir tėčio linksma šypsena,
Iš kamino rūkstantis dūmas
   Vis skaidrino mano dienas. 

Jaunystė prabėgo prie knygų.
   Ji klaidžiojo gatvėm siaurom.
Sparnai netikėtai išdygę
   Spindėjo gražiausiom spalvom.

Gamtos Fakultetas prie Vingio.
   Bendrabutis, draugės ir klevas…
Tik dienos jaunystės laimingos
   Iš Vilniaus žirgais iškeliavo. 

Laukiniai žirgai smarkiai lėkė,
   Pėdų kelyje nepaliko,
Pušyną Tirkšlių vos pasiekę,
   Pametę mane.. greit išnyko…

Vis plaukė dienelės, skubėjo.
   Kalta gal Lemtis?… Ir – kas žino…
Gyvenimas visas praėjo
   Tirkšliuos prie gražuolio pušyno. 

Nekeikiu Likimo. Dėkinga
   Vaikams už gerumą širdžių.
Kad buvot kartu, aš laiminga!
 Dar aidą skambučio girdžiu…

Iš džiaugsmo lig šiol šokinėju,
   Praeitim gyvenu ne rečiau.
Dėkinga ir saulei, ir vėjui,
   Nes gyvenime daug pamačiau.

Po laiminga žvaigžde esu gimus,
   Nugalėjau žaibus, tirštą rūką…
Gražų kelią paskyrė Likimas
    Ir sėkmės tam kely nepritrūko. 

Aš mylimą darbą turėjau.
   Žemėlapiuos skrydžiai sėkmingi. 
Skambučiai auksiniuos rugsėjuos.
   Kelionėse vasaros dingę. 

Visa Europa aplankyta:
   Strasbūras, Lionas, Toledas…
Atlanto pakrantėj braidyta.
   Monako urvuos mano pėdos. 

O tolimas gražus Gibraltaras!
   Ir Alpės, ir Reinas, Dunojus…
Kaukazo viršūnėse aras 
   Galingais sparnais man pamojo.

Angara, Jenisejus ir Obė,
   Gražuolis, didingas Baikalas,
Ir vandenys, taigą užgrobę,
   Mane sužavėjo be galo. 

Skaudoka, kad išdavė kojos
   Ir senatvė už kampo vis tyko…
Amazonę ir Nilą, Hanojų
   Aplankyt tik svajonėse liko.

O dabar vis tapau. Juk aplinkui
   Margos pievos, berželiai, palaukės.
Tad kasdien prie molberto palinkus
   Aš laiminga saulėlydžio laukiu. 

Paveiksluose mano daug gėrio – 
   Pamatyti vaizdai ir pušelės,
Ir rugiai laukuose auksu žėri,
   Ir vaikystėj pramintas takelis. 

Nežinau, ar ilgai dar tapysiu.
   Ir nežinia, kiek paveikslų dar bus. 
Tik žinau – mintyse vis skraidysiu,
   Nors sparnų niekada nebebus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto