Aloyzo Lengvenio rankų klauso ir dažai, ir medis, ir cementas

Aloyzas Lengvenis prie savo mėgstamiausios skulptūros. Autorės nuotraukos

Kieme pasitinkanti angelo skulptūra, o kiek tolėliau – Aloyzo Lengvenio mylimų skulptūrų eilutė išduoda, kad čia gyvena neeilinis žmogus. Žmogus, kuris dar visiškai neseniai buvo žinomas visoje Lietuvoje, o šiandien jaučiasi vienišas ir nebereikalingas.
Linksmo būdo žemaitis nemoka dejuoti ar skųstis ir apie tai nelabai linkęs kalbėti. Tik po jo namuose įvykusio vandališko incidento prašo: „Jeigu jau man nepadeda, tai lai nors nekenkia!“

Darbštus buvo nuo mažens

Pakalupiškis tautodailininkas Aloyzas Lengvenis gimė ir augo Viekšniuose. Anksti tapo našlaitis, todėl gyvenimas jį išmokė daugiau nei kitus bendraamžius. Kaip jis pats sako, bent jau taupumo ir darbštumo.
Visus savo aštuoniasdešimt ketverius metus vyriškis nė dienos nepraleisdavo veltui. Darbštuolis laisvalaikiu ne tik su teptuku bei peiliuku medžiui drožti nesiskirdavo, bet savo rankomis namą susirentė. Dabar pasvarsto, kad gal ir per daug buvo užsiėmęs, šeimai per mažai laiko teskyrė.
„Todėl žmona mane ir paliko…“ – atviravo A. Lengvenis.
Didžiuojasi Aloyzas savo išaugintais penkiais vaikais: keturiomis dukterimis ir sūnumi. Tėvas patenkintas, kad visi jo vaikai užaugo padorūs žmonės, visi išėjo mokslus, visi turi darbus.
„Labai jais didžiuojuosi, bet labiausiai – savo vyriausiąja Rimute. Nežinau, gal todėl, kad arčiausiai manęs gyvena“, – svarstė A. Lengvenis.

Nebetiki jaunimu

Prieš penkiasdešimt metų A. Lengvenis baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir įgijo mechaniko specialybę. Tačiau sutikęs savo būsimą žmoną, paliko uostamiestį, jūrą ir ką tik skirtą darbo vietą laive.
Sukūręs šeimą įsitvirtino tėviškėje. Įgyta specialybė jaunam vyriškiui padėjo gauti darbą Viekšnių profesinėje mokykloje. Aloyzas su nostalgija prisimena mokytojavimo laikus, lygina anų laikų jaunimą su dabartiniu.
Pasak tautodailininko, kad ir koks tuomet buvo padykęs jaunimas, bet ne toks dykas, kaip dabar. Aloyzas ne šiaip sau pyksta: jam tik porai dienų atsigulus į ligoninę, į namus įsibrovę vandalai nusiaubė jo galeriją. A. Lengvenis sako netikįs, kad tai būtų suaugusių žmonių darbas.

Didysis įkvėpimas – Rumšiškės

Prakalbus apie pirmuosius A. Lengvenio darbus, jis paprašė: „Pradėkime viską nuo 1983 metais Rumšiškėse įvykusio trijų Baltijos tautų liaudies meistrų seminaro“. Nors pakalupiškis visas savo dienas prisimena kaip įdomias, spalvingas, bet tą kartą Rumšiškėse patyręs tiek įspūdžių, kad užteko visam likusiam  gyvenimui.
Vien jo darbų pripažinimas ir paskatinimas Aloyzui buvo didelis postūmis kurti toliau.
„Labiausiai man įstrigo ten dalyvavusių dėstytojų žodžiai: viską, ką tik matote, pasistenkite užfiksuoti popieriaus lape, kad liktų ateinančioms kartoms“, – prisimena A. Lengvenis. Šie žodžiai jam tapo varomąja jėga.

Buvo Tautodailininkų sąjungos narys

Paveikslas po paveikslo, statulėlė po statulėlės, altorėlis po altorėlio, skulptūra po skulptūros – kaip iš pypkės liejosi pakalupiškio darbai. Pats šeimininkas sako nesuskaičiuojantis tos galybės, o gal tiesiog ir nesistengiantis… Apie Aloyzo dalyvavimą parodose liudija visa šūsnis plakatų bei iškarpų iš senų laikraščių.
Gerbiamas ir vertinamas tuomet jautėsi A. Lengvenis. Su pasididžiavimu prisimena Tautodailininkų sąjungos Akmenės rajono skyrių, kuriam priklausė, kol Viekšniai nebuvo prijungti prie Mažeikių.
Prie vietinių menininkų A. Lengvenis nepritapo. „Vis tik esu įsitikinęs, kad čia didelės konkurencijos reikalas“, – svarsto jis.

Darbų puokštė

A. Lengvenis aprodydamas paveikslus kone apie kiekvieną šį tą papasakoja. Štai nutapyta Kęstučio susitikimo su Birute istorija, o štai – jau ir kitas šios istorijos siužetas. Čia pat – pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvai. Ten – buities darbai: skalbėjos skalbia, mergaitės obuolius skina, kaimiečiai  šienauja, piemenukas gano bandą, kalvis arklius kausto… Dar – naktigonė, gamtos vaizdai…
A. Lengvenis pasakoja, kad jo nutapyti paveikslai, siužetai, vaizdai yra ir savo akimis pamatyti, ir jo fantazijos vaisius. Kolekcijoje nemažai portretų: nuo Sukūrėjo iki paties.
Greta – gausybė drožinių: altoriai su šventųjų figūromis, medžio skulptūrėlės, verpstės…

Daug darbų – religine tema

Tautodailininkas ypač daug tapė religine tematika. Teptuku Aloyzas stengėsi įamžinti kai kurias Šventojo Rašto citatas. Rodydamas darbą, kuris užima beveik visą sieną, A. Lengvenis komentuoja: „Tai yra siužetas iš Biblijos – Jėzaus audros sustabdymas“. Kituose paveiksluose – Paskutinė vakarienė, šv. Mergelė Marija su sūnumi…
„Kiek juose mano širdies įdėta…“ – atsidūsta su savotišku pasididžiavimu dailininkas mėgėjas.
Ir pakeičia temą – pasakoja, kaip anais laikais, kai čia dažų nebuvo, į Rygą važiuodavo jų nusipirkti. Ir pas latvius sunku jų buvo gauti, reikėję mokėti ieškoti…

Dar viena svajonė

Ilgu vienam vakarais. Bet Aloyzas tikina, kad negali palikti savo darbų  be priežiūros. Kai labai liūdna, „paskrabina“ pianinu. O ir kiek visokių dainelių jis mokantis!
Pakalupiškis gyvena viena didele svajone – nuvažiuoti į Etiopiją.
„Ar esi girdėjusi apie tokią šalį? Aš kaip pirmoje klasėje išgirdau apie ją, patikėkite, dar iki šiol svajoju ten pabūti. Ir pabūsiu“, – ir kaip įrodymą, kad tai ne tušti žodžiai, A. Lengvenis atverčia straipsnius apie keliones į šią šalį organizuojančią agentūrą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto