Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas ir Žemaičių dailės muziejus Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijoje organizavo nacionalinę mokslo konferenciją „Alsėdžiai – bažnytinis centras, parapija, miestelis: nuo pirmojo paminėjimo iki šių dienų“.
Christianizacija
Ši konferencija – „Alsėdžių – Lietuvos mažosios kultūros sostinės 2022 m.“ kultūrinių renginių ir konferencijų ciklo „Krikščionybės raidos kontekstai“ dalis. Dalyvių laukė 8 moksliniai pranešimai, iš kurių vienas – paskaita-ekskursija.
Iš pradžių sveikinimo žodį tarė Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, Alsėdžių seniūnė Danutė Repšienė, Alsėdžių parapijos klebonas kun. Tomas Žlibinas, Alsėdžių bendruomenės pirmininkas Žydrūnas Purauskis.
Konferencija pradėta doc. dr. Vacio Vaivados (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas) pranešimu „Alsėdžiai christianizacijos plėtros kontekste XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje“. Daug dėmesio skirta Žemaitijos christianizacijos „gilumui“, laužant istoriografinius stereotipus, kad Žemaitijoje (ir Alsėdžių apylinkėse) christianizacija XV–XVI a. buvusi silpna ir tik apie XVII a. vidurį ar net vėliau pagaliau ėmusi vyrauti krikščionybė. Taip pat suabejota istoriografijoje išplitusiais teiginiais dėl bažnyčių tinklo retumo Žemaitijoje įtakos „paviršinei“ christianizacijai. Pranešėjas iliustravo, kad vyskupo dvarai Alsėdžiuose, Lieplaukėje (kur nebūta bažnyčios) darė įtaką krikščionėjimui, tai rodo krikščioniškų vardų paplitimas minimose apylinkėse.
Antrąjį pranešimą „Požiūrio į pomirtinį pasaulį kaita Žemaitijos christianizacijos metu“ skaitė doc. dr. Marius Ščavinskas (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas). Pranešėjas akcentavo, jog christianizacijos metu ne tik kūrėsi bažnytinės struktūros, bet ir kardinaliai keitėsi požiūris į pomirtinį pasaulį ir sielos būklę jame. Krikščionybė į Lietuvą ir Žemaitiją atėjo su jau susiformavusiu požiūriu į sielos būklę aname pasaulyje. Tad daug dėmesio skirta žmogaus moralinėms nuostatoms, lemiančioms sielos būklę po žmogaus mirties, eschatologijai, maldoms už mirusiuosius ir šventųjų vaidmeniui sielos išganyme. Tuo metu turimi šaltiniai nieko konkretaus negali pasakyti, kokiomis nuostatomis vadovautasi ikikrikščioniškame pomirtinio pasaulio suvokime. Įkapių dėjimas, mirusiojo statuso pabrėžimas implikuoja mintį, kad pagoniškame pomirtiniame pasaulyje sielos būklė priklausė ne nuo moralinių imperatyvų, maldų už mirusiuosius, būsimos eschatologijos, bet nuo mirusiojo „šlovingo gyvenimo“, užimamo statuso, atliekamų ritualų „teisingumo“ ir įkapių gausos. Pateikti duomenys rodo, kad misionieriai žemaičiams stengėsi išaiškinti ne tik kas yra krikščionių Dievas, tačiau kaip buvo kuriamas pasaulis, žmogus, kokia nuodėmės (blogio) kilmė ir t. t.
Rezidencija
Kun. dr. Saulius Bytautas OFM (Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapija) pranešime „Kęstaičių Rokitų vienuolyno sąsajos su vyskupų rezidencija Alsėdžiuose (1738–1886 m.)“ pasidalijo mintimis apie rokitų vaidmenį Žemaitijoje ir ypač Kęstaičiuose, esančiuose keli kilometrai nuo Alsėdžių. Žemaitijoje rokitai pasirodė vyskupo Jono Lopacinskio kvietimu Varniuose. Vietos bajoro Jono Antano Rimgailos iniciatyva netrukus rokitų špilotė buvo įkurta ir Kęstaičiuose (1738 m.). Jiems buvo atiduoti mediniai pastatai, kuriuose gyveno patys vienuoliai ir jų slaugomi ligoniai. Prelegentas atskleidė daug įdomių duomenų apie rokitų susirašinėjimą su Žemaičių vyskupais, kuriems buvo pavaldūs. Laiškuose ir reliacijose ganytojui rokitai fiksavo daug XVIII a. antrosios pusės–XIX a. vidurio kasdienybės detalių, pradedant jų pačių ir slaugomų ligonių valgiaraščiu, baigiant išlaidomis tarnams ir patarnautojams.
Pranešime „Alsėdžiai – Žemaičių vyskupo valda 1637 m. inventoriaus duomenimis“ dr. Jolanta Skurdauskienė (Žemaičių dailės muziejus; KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas) plačiai aptarė 1637 m. Žemaičių vyskupijos inventoriaus, parašyto lenkų kalba, duomenis apie vyskupų dvarą Alsėdžiuose. Inventorius buvo sudarytas vyskupo Jurgio Tiškevičiaus įsakymu, siekiant inventorizuoti vyskupo valdas. Panašu, kad vyskupo dvaras Alsėdžiuose kitų dvarų finansinio rentabilumo kontekste užėmė aukštą statusą, jį sudarė Alsėdžiai ir Lieplaukė. Dvaro kompleksas apėmė daugiau kaip trisdešimt pastatų: be naujai pastatytos dvaro-rezidencijos, būta daug pagalbinių pastatų ir patalpų. Prelegentė pristatė valstiečių prievoles, ekonominį dvaro pajėgumą bei paties inventoriaus pasirodymo aplinkybes, besisiejančias su dominikonų vienuolyno steigimu Garduose (Žemaičių Kalvarijoje).
Kadetai
Dr. Valdas Rakutis (Lietuvos Respublikos Seimas) pranešime „Kadetų rengimo sistema. Lietuviškos kadetų rengimo tradicijos“ aptarė Varšuvos kadetų mokyklos Abiejų Tautų Respublikoje steigimo peripetijas, pristatė pagrindinius mokyklos steigimo iniciatorius (tarp jų – Adomą Kazimierą Čartoriskį), kuratorius bei mokyklos absolventus. Tarp pastarųjų buvo 1794 m. sukilimo prieš rusus vadas Tadas Kosčiuška, pasižymėjęs ir JAV Nepriklausomybės karuose. Varšuvos mokyklos pirmtakė Drezdeno „riterių mokykla“ įsteigta dar 1732 m. Kalbėta apie kadetų mokyklos tradicijas, mokymo programas, koks dėmesys buvo skiriamas jaunųjų karininkų moralei ir patriotiniam auklėjimui. Pabaigoje pasidalyta mintimis apie kadetų rengimo galimybes Alsėdžiuose.
Archyvas
Savo pranešime „Alsėdžiai Juozo Mickevičiaus kraštotyros archyve“ Aldona Kuprelytė (Žemaitijos nacionalinis parkas) pasidalijo mintimis apie kraštotyrininko, etnografo Juozo Mickevičiaus archyvą. 1929 m. sausio mėnesį jis aktyviai rinko kraštotyrinę medžiagą Alsėdžių apylinkėse. Surinkta tautosaka apėmė kelis stambius blokus – Alsėdžių krašto tradicijas, šventes, kulinarijos paveldą, atsiminimus apie istorijos įvykius. Daug dėmesio skirta šventėms, šventiniams patiekalams, receptams. Vienas tokių – per Velykas keptas pyragas „kiepis“. Įdomi ir kraštotyrininko biografija – baigęs Plungės gimnaziją, J. Mickevičius įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Sovietinė valdžia jį buvo ištrėmusi iš Lietuvos, tačiau grįžęs vėl vykdė kraštotyrinę veiklą, tapo Kretingos muziejaus direktoriumi. Kadangi J. Mickevičiaus mama buvo kilusi iš Alsėdžių, nieko keisto, jog kraštotyrininkas didelį dėmesį skyrė šiam Žemaitijos kampeliui.
Kryždirbystė
Gintaras Ramonas (Plungės rajono savivaldybė) pranešime „Kryždirbystės paveldas Alsėdžių apylinkėse“ pristatė kryžius ir kryžius-koplytėles. Šiuo metu apylinkėse yra penki valstybės saugomi kryždirbystės objektai, kurių vienas seniausių – 1864 m. pastatytas kryžius, greičiausiai siekiant atminti 1863 m. sukilimo dalyvius ir aukas. Aptarti kryždirbystės Alsėdžiuose raidos etapai, akcentuota, kad švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį skatinta statyti kryžius šiai sukakčiai pažymėti. Nenuostabu, kad vienas kryžius iškilo ir Alsėdžiuose.
Didelio susidomėjimo sulaukė pranešimas-ekskursija, vesta Antano Vaškio (Žemaitijos nacionalinis parkas). Tema – „Kryždirbystės ir dailidystės paveldas ir jo išsaugojimas“. Pranešėjas pavedžiojo po Alsėdžių miestelį, stabtelėdamas ties įvairiais medinės architektūros objektais, jo paties drožtais ir iš akmens kaltais mažosios architektūros objektais – kryžiais, o ypatingą dėmesį skirdamas Alsėdžių bažnyčiai ir kapinių koplyčiai, atkreipdamas klausytojų dėmesį į jų pastatymo ypatumus, statybinės medžiagos (medžio) paruošimą ir kitus niuansus.
Marius ŠČAVINSKAS
