AA klubas padeda atsikratyti problemos

visuomenės požiūris į alkoholikus vis dar tebėra nepalankus. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Nors alkoholizmas yra liga, kurią būtina gydyti, visuomenės požiūris į alkoholikus vis dar tebėra nepalankus. Mažeikiuose veikiantis anoniminių alkoholikų klubas (AA) „Aura“ nebijo mažeikiškiams pasakyti, kad toks klubas mieste yra, todėl septynioliktojo gimtadienio proga drauge su savo kolegomis – klubu „24h“ surengė visuomenei atvirą susirinkimą.
Kai kurie šių klubų nariai atliko viešą savo gyvenimo išpažintį.

Egidijus

Esu dėkingas AA, kad esu čia, kad esu gyvas ir sveikas ir galiu kalbėti apie savo problemas.
Gėriau keturiolika metų, pradėjau iš lėto, po truputį, baigiau intensyviai gerdamas. Gėrimai būdavo po kelias dienas, po du ir po keturis mėnesius. Nuėjęs į darbo biržą sužinojau, kad mano darbo stažas – tik septyni mėnesiai. Buvau iš tų alkoholikų, kurie geria daug ir nuolat, neidavau į darbą.
Mokydamasis mokykloje buvau užsidaręs, komplikuotas vaikas, gyvenau savo iliuzijomis, išgėrus alkoholio man prasidėdavo kitoks gyvenimas: galėjau bendrauti su žmonėmis, eiti į šokius, susidėti su draugijomis, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu. Po tokių kartų laukdavau išgėrimo savaitgalio kaip patekančios saulės, planuodavome, kiek degtinės pirksime, kokį plotą imsime. Jau neįsivaizdavau savęs be alkoholio.
Baigęs mokyklą įsidarbinau krovėju. Kodėl tokį darbą pasirinkau, tada nesusimąsčiau. Šiandien man aišku: ten galima gerti. Jei iš penkių trys dirba, du guli, nėra jokių problemų. Mano gyvenimas ėjo be rūpesčių, vis sukosi apie gėrimą, draugai, kurie netiko į tą vaizdą, liko nebe draugai.
Labai imponuodavo gatvės gyvenimas, žmonės, grįžę iš kalėjimo, prasidėjo muštynės, pjautynės…
Ką aš  padariau grįžęs iš kariuomenės? Prisipirkau pilną sofos apačią degtinės, planavau ja prekiauti, bet viską išgėriau.
Vaikščiojau po savo miestelį, būdamas blaivus kūriau šviesius ateities planus, bet ta ateitis kaip neatėjo, taip neatėjo – nuolat prisigerdavau.
Klasiokai, draugai kūrė šeimas, pirko butus, statėsi namus, vedė vaikus į darželį, turėjo žmonas… O ką turėjau aš? Gatvę ir daug iliuzijų, kad aš galiu kažką pakeisti, kad esu labai protingas. Pasidariau didelis melagis. Keisdavau gyvenamąsias vietas, parvažiavęs pasakodavau legendas, kokios geros kitos vietos, kaip gerai gyvenau.
Gyvenau ir Panevėžyje, ir Kėdainiuose, kol galų gale pavyko sukurti šeimą.
Dievulis pasiuntė šaunią, gražią moterytę, bet už ką jai davė mane, nesuprantu, nes kančia su manimi jai truko trejus metus. Kartą grįžęs prie durų radau padėtą maišelį, ji sakė, kad buvo gražių akimirkų, bet su manimi nebematanti gyvenimo. Kodėl taip įvyko, aš nesupratau, gerdavau gal po du kartus per savaitę, bandžiau kurti verslą: pasiskolindavau iš žmonos pinigų, prisipirkdavau daiktų, parduodavau, paskui vėl prisipirkdavau ir pardavęs pinigus pragerdavau. Taip ta karuselė ir sukosi.
Pirmieji bandymai mesti gerti buvo po skyrybų, bet jie buvo pasmerkti žlugti. Patyriau visišką fiasko. Pavykdavo negerti po du mėnesius, bet koks tai buvo gyvenimas! Ta blaivybė buvo tokia baisi, kad negalėdavau su žmonėmis kalbėtis, buvau piktas, gyvenau neapykanta, kažkokiu nerimu. Jeigu nuspręsdavau nueiti į barą išgerti bokalą alaus, man pasaulis pradėdavo šviesėti, žinodavau, kad gersiu dar. Paprastai grįždavau po dviejų savaičių ar vėliau, ir su skolomis: kur pradėjau gerti, prisimindavau, kur baigiau – jau ne.
Pradėjau gerti nuo napoleonų, degtinių, visokių likerių, amaretų, baigiau „samagonais“, odekolonais. Kaip gyventi toje beprotystėje – nesuvokiau. Pirmą sykį gyvenime ieškojau pagalbos, bandžiau koduotis, bet tada pusę metų mano gyvenimas buvo katastrofiškas: nesinorėjo su niekuo bendrauti.
Išbandžiau Minesotos programą, užsidariau psichiatrijos ligoninėje, penkerius metus taip egzistavau, neužgėriau, bet man tada pasireiškė visas alkoholizmo baisumas: suvokiau, kad liga puola ne tada, kai geriu, o tada, kai esu blaivus.
Atėjo visi jausmai: pavydas, gailestis sau, pyktis, neapykanta, tingėjimas, apkalbos, – visa tai, ką aš atradau vadovaudamasis dvylikos žingsnių programa, kurią siūlo anoniminiai alkoholikai.
Jau lankant AA grupę blaivus laikas ėjo, bet man gyvenimas negerėjo: aplinkiniams žmonėms su  manimi nebuvo geriau: kentėjo mama, seserys ir visi aplinkiniai.
Vieną gražią dieną aš suradau globėją, vėl pradėjau vadovautis dvylikos žingsnių programa, leidau sau pažvelgti į save, suvokti, koks aš esu, ir jei noriu gyventi normalų, blaivų gyvenimą, pats turiu kažką daryti: lankyti AA susirinkimus, pradėti vadovautis programos konkrečiais žingsniais, susirasti globėją ir užsiimti tarnyste.
Apie žingsnius reikia ne kalbėti, bet juos vykdyti realiai.
Sveikimas prasideda jau nuo antrojo žingsnio, po pirmojo prisipažinus, kad esi bejėgis prieš alkoholį, kad visi būdai pasveikti yra pasmerkti nesėkmei, antras žingsnis siūlo, kad reikia kažką pripažinti aukščiau už save, alkoholio nebelaikyti savo gyvenimo viešpačiu.
Aukštesnė jėga – tai AA grupė. Atsiranda judėjimas, kur surandi terpę išsikalbėti. Pradėjus suvedinėti sąžinės sąskaitą, surašius visus savo pykčius ir baimes, labai nustebau, kad esu visiškai kitoks žmogus. Nesu geraširdis, draugiškas, labai vaišingas ir dosnus, aš noriu tik trupučio dėmesio sau, noriu išsikalbėti.
Ketvirtas žingsnis leidžia išryškinti, kad esu truputį melagis, truputį vagis, pasileidėlis. Ir su šituo viskuo reikia gyventi galvojant, kaip visa tai iš savęs išmesti.
Suvedęs sąžinės sąskaitą ir pripažinęs tuos dalykus Dievui ir kitam žmogui, supratau, kad pasikeičiau. Turėjau atidavinėti tada susikaupusias skolas, atsiprašyti žmonių už savo poelgius, nes su manimi nebuvo įmanoma bendrauti. Alkoholizmas man buvo ir vienatvės liga: niekas nesiūlė jokių darbų, verslų, nebeturėjau draugų.
Dabar, padedant anoniminių alkoholikų grupei, jau esu atsigavęs, kažin ar be jos būčiau savo ligą įveikęs.

Roma

Kai pajutau turinti problemų, pagalvojau, kad vyrams gerti kažkaip gal pritinka, bet kai geria moterys… Vis galvojau, kad reikia rasti savyje jėgų, kažką daryti, nebegerti, imti save į rankas ir pasižadėti to nedaryti. Bet tai būdavo iki kito eilinio karto, paskui – vėl tas pats.
Mano gėrimą pirmiausia pastebėjo namiškiai: mama, tėvas, seserys, jie pradėjo mane auklėti, visaip įkalbinėti. Kiti guodė, kad gal moteriai su trimis vaikais sunku, todėl ji yra nervinga, pikta: ta analizė man gal kažkaip netgi patiko. Galvojau: kas mane peikia, tas blogas žmogus, kas gailisi – geras. O kad man pačiai reikia susimąstyti, į galvą neateidavo.
Bet visų jausmų dar nebuvau praradusi. Ir motinystės jausmas dar tebebuvo: mažajai mergaitei buvo septyneri metai, sūnūs – paaugliai, ir po tų visų gėrimų, kai man būdavo labai blogai, bijodavau išeiti į gatvę, prašydavau, kad nueitų man parnešti alaus, kurio aš niekada nemėgau, bet nuo alaus man pasidarydavo geriau, paskui jau nueidavau parsinešti pati.
Vaikai sakydavo, kad neis ir neneš, nes aš nuo alaus prisigeriu. Paskui į butelius vaikai pripildavo vandens: kokia būdavo gėda!
Darbe prieš pusmetį gavau įspėjimą, kad esu atleidžiama iš darbo, bet ne dėl gėrimo. Sekretorė įkalbinėjo: aš esanti šauni moteris ir turinti eiti pas viršininką prašyti kad ir valytojos darbo, kol atsiras koks kitas. Paklaususi, ar aš ne per daug geriu, papasakojo, kad pati negeria jau trylika metų, nes neleidžia sveikata. Toks pavydas suėmė pagalvojus, kaip žmogus gali negerti: ir aš taip norėčiau. Bet tai buvo tik pasvajojimai. Maniau, būsiu verslininkė, sugalvosiu ką veikti, neisiu ir neprašysiu, tegu jie pasiunta.
Sukūriau verslą: prekiavau dėvėtais drabužiais. Iš pradžių viskas sekėsi gal ir neblogai, bet paskui po gėrimo klientų ėmiau prašyti, kad atneštų ko nors išgerti. O po to gero pagėrimo kokia gėda vėl būdavo. Labai prastai jausdavausi, galvodavau, kad prisidirbi tokių dalykų, kuriuos norėtųsi nusiplauti, bet neišeina.
Ir vieną kartą, kai po gėrimo buvo blogai, mane užšnekino vyriškis, kuris patikino suprantąs, kad man yra blogai, kad reikia nustoti gerti, kažką su savimi daryti. Ir jis pradėjo pasakoti apie save: pasirodo, jis buvo iš anoniminių. Jis kalbėjo labai nesuprantamai, aš netikėjau, kad taip gali būti, bet suvokiau, kad kažką reikia daryti.
Ir aš nusprendžiau čia ateiti. Man vėl buvo labai labai gėda. Prisipažinau sau, kad esu alkoholikė, bet niekaip negalėjau prisipažinti, kad man kažką reikia daryti su savimi, nors kildavo minčių apie savižudybę. Tokių minčių, kai viena paipaliodavausi, būdavo. Baisiausia – kokia iš manęs mama, kokia dukra.
Taip nedrąsiai, nedrąsiai ir pradėjau varstyti tas duris. Čia atradau labai nuoširdžius žmones: kaip jie mane priėmė, kaip gražiai kalbėjo, kad nori nenori jais patikėjau. Patikėjau, kad galima gyventi blaiviai, kad gyvenimas gali būti visiškai kitoks. Nebereikia kankinti nei savęs, nei savo artimųjų. Pradėjau gyventi blaiviai, ko norėjau, to pasiekiau. Ir tai yra sėkmė: nė kartą neteko susimąstyti: gerti ar negerti? <…>
Jei man kyla kokių neaiškumų, čia atėjusi randu atsakymus į visus klausimus, todėl esu visiems labai dėkinga.

Gintaras

Pradėjau gerti labai staiga ir po labai daug: iki pat „nulūžimo“, progresavimas taip pat prasidėjo greitai. Gėriau vienas pats: naminę, odekolonus, raugą. Dėl tų dalykų buvau moralizuojamas: Gintarai, tu esi valkata, nevala, girtuoklis, tu neturi valios, esi pasileidęs. Tai mane slėgė, varė į neviltį, pradėjau neapkęsti žmonių, praradau bet kokį tikėjimą.
Pradėjau smurtauti šeimoje, maniau, kad esu psichiškai nesveikas. Net apie savižudybę pradėjau galvoti, nes kitos išeities nemačiau.
Tada ir susidomėjau anoniminių alkoholikų veikla. Čia pamačiau, kad tokių smurtaujančių, geriančių po vieną yra ir daugiau. Supratau, kad ne vienas toks esu, kad čia yra liga. Ir man atėjo didelis palengvėjimas: išgirdau, kad čia galima rasti išeitį, galima išspręsti mano problemą. Akivaizdus pavyzdys: grupėje sėdi žmonės, kurie turėjo problemų, o dabar alkoholio nebevartoja. Atėjo palengvėjimas, kad lankydamas susirinkimus ir aš taip galėsiu.
Keturis kartus bandžiau koduotis: du kartus pas medikus, paskui vežiau vandenį, mama vežė pas ekstrasensus nuotrauką… Aš ne prieš tuos dalykus, bet jie man nepadėdavo. Rygoje suleido ampulę, davė dvylika tablečių ir sako: „Kitas“. Kol vartojau tas tabletes, buvo ramiau, bet kai jos baigėsi, vėl pamačiau tą patį: vyrai darbe geria, pas uošvius nuvažiavus – tas pats. O aš žinau, kad negaliu gerti. Niekas man nepaaiškino, kaip gyventi blaiviai, todėl ilgai ir neišbūdavau.
Atėjus pas anoniminius alkoholikus ne tik negeriama: čia suteikiama pagalba, žinių, informacijos, ir mes čia gyvename blaiviai. Yra programa, yra dvylika žingsnių, tradicijos, ir žmogus nepaliekamas vienas pats su savo bėda: susirenkame, dalijamės patirtimi, ir aš žinau, kad esu ne vienas, o turiu pagalbą.
Blaivus esu vienuolika metų ir beveik penkis mėnesius. AA klubą lankau jau per 13 metų.
Ne iš karto tapau blaivus, po dvidešimties mėnesių vėl buvau užgėręs. Ir čia atėjusiems žmonėms grupė ne visada padeda. Mūsų programa, kaip ir visa medicina, nėra jokia panacėja, kad iš karto išgydytų ligą.

Jeigu jums reikia pagalbos

Mažeikiuose susikūrusi AA grupė „Aura“ šiuo metu vienija apie 20 žmonių, maždaug tiek pat lankosi ir grupėje „24h“.
AA grupė „Aura“ renkasi I, III, V 19 val., VII – 17 val. Ventos g. 8A, III aukšte, kontaktinis tel. 8 671 65 362.
AA grupė „24h“ renkasi II, IV 19 val., VI – 17 val. Kalnėnų pagrindinėje mokykloje (Pavenčių g. 15), kontaktinis tel. 8 618 45 064.
Grupė „ALANON“, į kurią susivieniję alkoholikų artimieji, renkasi antradieniais 19 val. Ventos g. 8A, III aukšte, kontaktinis tel. 8 672 82 025.
AA Žemaitijos regione: tel. (8 648) 45 182.
Visą parą budintis telefonas Lietuvoje: 8 611 41 996.
Informacija internetu: www.anonalko.puslapiai.lt