Antanas Vienažindys tebegyvena tarp laižuviškių

Buvusios bažnyčios šventoriuje liko Kryžiaus kelio stotys. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Kunigas, poetas, daraktorius, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius
Antanas Vienažindys Laižuvoje klebonavo šešiolika paskutiniųjų gyvenimo metų. Čia jis paliko gilų savo nuveiktų darbų pėdsaką.
Laižuviškiai iki šiol saugo buvusio parapijos ganytojo atminimą: mini jo gimimo ir mirties metines, prižiūri jo statytos bažnyčios šventorių, tebedainuoja pagal jo eiles sukurtas dainas, tvarko amžino poilsio vietą, jo vardu pavadinta miestelio mokykla, kurios muziejuje daug vietos skirta A. Vienažindžiui.

Ėmėsi didelių darbų

Į Laižuvą A. Vienažindys atvyko pačiame jėgų žydėjime, būdamas 35-erių metų. Iki tol vienuolika metų jis dirbo vikaru ir buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją: baigęs Varnių kunigų seminariją,  kunigavo Panevėžyje, Šiaulėnuose (Radviliškio r.), Krinčine (Pasvalio r.), Vainute (Šilutės r.) ir Breslaujoje (Baltarusija).
1876 metų gegužę, mirus Laižuvos klebonui V. Markevičiui, pavyskupio A. Beresnevičiaus nurodymu Breslaujos vikaras A. Vienažindys gavo klebono vietą Laižuvoje – čia jis atvyko tų pačių metų lapkričio mėnesį.
Laižuvoje naujasis klebonas iš karto ėmėsi ūkio darbų: statė trobesius ir remontavo apleistą bažnyčią. Bet visa tai netrukus nuėjo perniek, nes miestelyje kilus gaisrui trobesiai, špitolė, altarija ir senoji bažnyčia sudegė.
Nelaimė A. Vienažindžio nepalaužė: padedant parapijiečiams, tuoj buvo atstatyta dalis klebonijos ūkinių pastatų, mūrinė parapijos prieglauda, jo dėka Laižuvos kapinėse išaugo nedidelė, iš lentų sukalta bažnytėlė, kurią laižuviškiai praminė „šopa“. J. Tumas-Vaižgantas rašė: „Žmonės savim nešte atnešė varpą iš liepos ir pakabino į epušę. Paskui padarė jam mažutį namelį, o iš tirpalų Valdujuje nuliedino antrą varpą, iš Klykolių pasiskolinom fisharmoniją“.

Su leidimu delsė

Netrukus A. Vienažindis sumanė statyti naują, erdvią bažnyčią, tad, pastatęs ūkinius pastatus ir namus bažnyčios tarnams, Laižuvos klebonas pradėjo rūpintis, kaip gauti iš gubernatoriaus leidimą šventovei statyti. Tai nebuvo lengva, nes Kauno gubernatoriaus kanceliarija kiek įmanydama ieškojo priekabių ir vilkino šį reikalą. Statyti bažnyčios neleista, nes gyventojai nesupylė privalomų javų atsargų bendruomenės grūdų sandėliui. Įvykdžius tai, ko reikalavo valdžia, pakartotinis prašymas vėl buvo atmestas – šį kartą buvo teigiama, kad mūrinės bažnyčios statyba nuskurdintų parapijiečius. Vėl buvo prašoma leidimo statybai, bet jau klebono lėšomis. Belaukiant leidimo, buvo privežta akmenų, medienos, išdegtos plytos.
Po ilgų derybų, 1889 metais, leidimas Laižuvos mūrinei bažnyčiai statyti buvo gautas, tad 1890 metų balandžio 16 dieną pagal architekto J. Galinevičiaus planą buvo pradėti lieti būsimosios bažnyčios pamatai.
Bažnyčiai statyti parapija nutarė slapta nuo valdžios ketverius metus rinkti pusės rublio metinį mokestį nuo kiekvienos turimos dešimtinės žemės.

Rūpesčiai palaužė sveikatą

Po trijų savaičių Akmenės klebonas A. Žilinskis pašventino pradėtos statyti bažnyčios kertinį akmenį. Statybos darbai vyko sparčiai, jiems vadovavo latvis Pranciškus Tromdachas iš Kuršo. Jau 1890 metų rudenį bažnyčiai uždengtas čerpių stogas.
Parapijos rūpesčiai, klebono pareigos ir bažnyčios statybos darbai iš A. Vienažindžio pareikalavo daug sveikatos ir energijos, tad netrukus jis pasijuto esąs ligotas. Kasdien vis eidamas silpnyn, klebonas susirūpino savo sveikata, pavedė ūkio ir parapijos reikalus zakristijonui su vikaru ir nedelsdamas išvyko į Varšuvą gydytis.
Varšuvoje gydytojai A. Vienažindžiui diagnozavo skrandžio vėžį. Pasinaudojęs proga, lankydamasis Varšuvoje, A. Vienažindys bažnyčios didžiajam altoriui nupirko Stanislovo Budzinskio pieštą Švč. Trejybės paveikslą, dvylika spalvotų vitražų, kurie buvo sumontuoti bažnyčios languose.
1891 metų rudenį Laižuvoje iškilo nauja gotiško stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia, kainavusi 30 tūkstančių sidabro rublių. Šventorių juosė šio krašto dievadirbio V. Karnetausko iš medžio išdrožtos Kristaus kančios figūros. Meistrai pagamino puošnius altorius, sukūrė vitražus, o Kryžiaus kelių stotis užsakė ir pagamino Varšuvoje.

Laidotuvėse – daugybė žmonių

A. Vienažindžio sveikata vis silpo ir jis atgulė į ligos patalą. Baigiamųjų bažnyčios įrengimo ir apdailos darbų klebonas nebegalėjo prižiūrėti. Ligonis nebepakilo iš patalo ir tada, kai 1982 metų birželio 10 dieną Viekšnių dekanas J. Zaleckis ir kiti kunigai atvažiavo naujosios bažnyčios pašventinti.
Laižuvoje iki šiol sklinda pasakojimas, kad, eidamas į savo pastatytą bažnyčią, jos klebonas A. Vienažindys suklupo prie vienos iš parko liepų. Žmonės jį atnešė į naująją šventovę ir klebonas paskutinį kartą prabilo į parapijiečius.
Žemiškąjį pasaulį A. Vienažindys paliko 1892 metų rugpjūčio 29 dieną.
Į Laižuvos klebono laidotuves susirinko daugybė žmonių. Velionio karstą nuo klebonijos iki bažnyčios lydėjo procesija su degančiomis žvakėmis. Gedulinguose pamoksluose bažnyčioje ir prie kapo duobės velionis buvo išaukštintas kaip dainius, žmogus ir Laižuvos bažnyčios statytojas. Karstas su A. Vienažindžio palaikais atgulė senosios, velionio statytos „šopos“ altoriaus vietoje.

Bažnyčia susprogdinta

Gyvendamas Laižuvoje, A. Vienažindys jau nebekūrė, tačiau čia jis beveik visą autentišką savo poetinį palikimą sukaupė rinkinyje „Dainos lietuvninko žemaičiuose“. Šiame rinkinyje – 26 eilėraščiai, o jo autografas – „Parašė Vienužis, / Pakuršėj prisigūžęs“.
Liepa, prie kurios klebonas suklupo paskutinį kartą, iki šiol tebevadinama Vienažindžio liepa – ji laižuviškių rūpesčiu aptverta tvorele, o prieš keletą metų mokyklos ir miestelio pastangomis ji įtraukta į rajono saugomų objektų sąrašą.
Tragiškas ir A. Vienažindžio statytos bažnyčios likimas – ją laižuviškiams keletą dešimtmečių teko puoselėti ir saugoti nuo laiko ir istorijos negandų. Pirmojo pasaulinio karo metu, siekiant išsaugoti bažnyčios varpus nuo sulydymo į šaudmenis, jie buvo užkasti į žemę. Tik 1919 metais, praūžus karo audroms, šie varpai atkasti ir vėl pakabinti varpinėje. Tolimesnis laikotarpis laižuviškiams brangios šventovės nepasigailėjo: 1944 metų spalio 28 dieną, besitraukiant hitleriniams okupantams, bažnyčia buvo susprogdinta.
Dabar Laižuvos miestelio maldos namai įsikūrę A. Vienažindžio statytoje ir iki šiol išlikusioje špitolėje, o senosios bažnyčios šventoriuje išsaugotos Kryžiaus kelių stočių vietos – ten, kur buvo bažnyčios altorius, suformuotas gėlynas.

Prisimindavo poezijos mūzą

Laižuvos Antano Vienažindžio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, lietuvių kalbos mokytoja Irena Kiudulienė „Santarvei“ sakė, kad kunigo ir poeto vardas mokyklai suteiktas 1997 metais.
„Iš Laižuvos yra kilę, miestelyje gyvenę daug įžymių žmonių, bet Vienažindys buvo pats iškiliausias. Jis labai daug davė Laižuvai, jos žmonėms, kurie iki šiol iš lūpų į lūpas perduoda pasakojimus apie jį. Tikriausiai, kol gyvuos Laižuva, čia bus gyvas ir Vienažindžio atminimas“, – įsitikinusi pedagogė.
Be liepos ir buvusios A. Vienažindžio statytos, bet neišlikusios bažnyčios šventoriaus, Laižuvoje likusios dar kelios kunigo atminimo vietos – prižiūrima aplinka prie vadinamojo, atokiau nuo miestelio esančio, Vienažindžio akmens – ant jo, pasak laižuviškių, klebonas mėgdavo ramiai pasėdėti, parymoti.
„Kas ten žino, apie ką jis galvodavo, bet pasakojama, kad jo mąslus žvilgsnis visada buvo nukreiptas į Rusijos pusę – į Samaros guberniją po 1863 metų sukilimo buvo išvežta jo jaunystės laikų neišsipildžiusi meilė, jo poezijos mūza Rožė Stauskaitė. Išsiskyrimas su ja jaunajam poetui buvo ypač skaudus smūgis, palikęs gyvenime ir kūryboje gilius pėdsakus“, – pasakojo I. Kiudulienė.

Organizuojami įvairūs renginiai

Po daugybės metų nuo tų įvykių apie A. Vienažindžio meilę dainą „Vienažindžio Lietuva“ sukūrė kunigas Egidijus Arnašius – iki šiol išlikęs Laižuvoje nufilmuotas vaizdo klipas, kuriame dainuojama, jog „Samaroj rožės žydi“.
Visus metus tvarkomas ir kunigo kapas miestelio kapinėse – kol vyksta mokslo metai, juo rūpinasi mokykla, o vasaros atostogų metu prižiūri Laižuvos seniūnijos paskirti žmonės: taip, galima sakyti, ant A. Vienažindžio kapo gėlės žydi visus metus.
I. Kiudulienė teigė, kad kiekvienais metais mokykla ir Laižuvos bendruomenė rugsėjo 26-ąją arba kurią nors kitą paskutinės rugsėjo savaitės dieną kasmet organizuoja renginį poeto ir kunigo gimtadieniui paminėti.
„O kai yra jubiliejiniai metai, organizuojame rajoninio lygio renginį, kurį, be mokyklos, ruošia seniūnija, kultūros centras, Vytauto Klovos muzikos mokyklos Laižuvos filialas, kaimo bendruomenė“, – kalbėjo mokytoja.

Nepamirštos Vienažindžio dainos

I. Kiudulienė pasakojo, kad, esant geriems orams, A. Vienažindžio atminimas prisimenamas prie jo akmens, o Kalėdų ir Velykų laikotarpiu miestelio bendruomenė puošia aplinką prie garsiosios Vienažindžio liepos.
Poetui pagerbti Laižuvos bažnyčioje aukojamos šv. Mišios, o mokyklos mokiniai ten surengia eilių skaitymus, vyksta švietėjiškas darbas.
„Per didžiąsias Vienažindžiui skirtas šventes išnaudojamos visos su juo susijusios erdvės. Mums tada neužtenka kelių valandų, renginiams skirta visa diena: iš ryto kažkas vyksta bažnyčioje, paskui – šventoriuje, prie akmens, liepos ar Kultūros centre, mokykloje“, – teigė pašnekovė.
Nepamiršo laižuviškiai ir A. Vienažindžio kurtų dainų ar giesmių. Jas tiek bažnyčioje, tiek kitur atlieka vyresnieji kaimo žmonės: Alvyra Daunienė, Judita Fukartienė, Veronika Grigienė, Jonas Kazlauskas, Leonorija Neimonienė, Elena Norvaišienė, Birutė Rekašienė ir Liongina Statkuvienė.

Draugauja su Krinčinu

Laižuvos A. Vienažindžio pagrindinė mokykla iki šiol palaiko ryšius su draugais iš Krinčino – ten A. Vienažindys keletą metų yra kunigavęs, tad to miestelio gyventojams taip pat svarbus poeto atminimas. Krinčiniečiai į Laižuvą buvo atvažiavę per poeto 170-ąsias gimimo metines prieš penkerius metus.
„Paskui čia susitikome dar kartą – jiems surengėme seminarą apie Vienažindį, Žemaitiją, žemaičių kalbą, krašto tradicijas. Užpraeitą vasarą į Krinčiną važiavome mes. Dabar, kai ekonominė padėtis yra nekokia, o Krinčinas – Pasvalio rajone, todėl labai dažnai nepavažinėsi, mes palaikom ryšius, pasveikinam vieni kitus su šventėmis, palaikome elektroninį bendravimą“, – teigė I. Kiudulienė.
Apie draugystę su Krinčinu, susitikimus liudija ir mokykloje kabančios fotografijos.

Eksponatų daugėja

Mokyklos muziejaus pusė eksponatų taip pat susiję su A. Vienažindžio atminimu – čia sukaupta jo kūryba, literatūra apie jį, nuotraukos, atsiminimai, filmuota medžiaga iš jubiliejų, yra net šventoriaus varteliai.
„Pusė eksponatų muziejuje yra apie Vienažindį, kita pusė – etnografinė medžiaga. Vyksta ekspedicijos, renkame medžiagą, ekspozicija vis pasipildo naujais eksponatais – jų atneša žmonės. Visai neseniai vienas laižuviškis atnešė ir padovanojo seną Vienažindžio nuotrauką. Viena miestelio gyventoja atnešė iškarpą iš laikraščio su sena Laižuvos miestelio nuotrauka. Ten dar tebestovi Vienažindžio statyta bažnyčia. Mūsų muziejus domina žmones, sulaukiame lankytojų, ekskursijų“, – pasakojo I. Kiudulienė.
Vienas muziejaus eksponatų – didžiulis kryželiu siuvinėtas paveikslas, kuriame pavaizduota buvusi miestelio bažnyčia. Tai laižuviškės Janinos Žeberskienės rankų darbas.
„Tai liudija, kad Vienažindys miestelio žmonėms tebėra svarbus. Nors jie jo niekada nematė, bet bando įsivaizduoti, koks jis buvo, prisimena buvusį miestelio kleboną lyg jis čia tebegyventų“, – kalbėjo I. Kiudulienė.
P.S. Straipsniui panaudota Mažeikių krašto enciklopedijos ir kultūros istoriko Vilmanto Krikštaponio skelbta informacija.

One Reply to “Antanas Vienažindys tebegyvena tarp laižuviškių”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*