Apie laikraštį – buvę redakcijos darbuotojai

Rašymas – kaip spalvinga kūrybinė dėlionė

Rūta Končiutė, buvusi „Santarvės“ korespondentė:
– Mieli prisiminimai… Dirbau trumpai, vos vos metus, nuo 2007 m. pavasario iki 2008 m. kovo 31-osios, tačiau, atrodo, kad „Santarvėje“ prabėgo net keleri metai.
Ką davė darbas laikraštyje? Pirmiausia puikius kolegas, iš kurių daug išmokau ir už tai esu jiems dėkinga. Turėjau puikią galimybę mokytis iš žmonių, sukaupusių ilgametę žurnalistinio darbo patirtį, bet vis besimokančių, nuolat tobulėjančių ir turinčių itin sveiką humoro jausmą. Dažnai prisimenu nuotaikingus pokalbius, smagias išdaigas ir nuotykius. O kur dar kalėdinė kolektyvo kelionė į Rygą, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir LR Užsienio reikalų ministerijos organizuotas skrydis į Briuselį drauge su kolegomis iš įvairių šalies kampelių, pažintis su NATO, belgiško gyvenimo ypatumais…
Darbas laikraštyje davė didelį ir, manau, sėkmingą asmeninį tobulėjimą. Čia dirbdama sutikau be galo įdomių pašnekovų. Koks malonumas kalbinti garbaus amžiaus sulaukusį senolį ir semti jo išminties lobyną, džiaugtis kartu su vaikais, iš miško pargabenusiais įspūdingą laimikį – gausią ir figūringą baravykų šeimyną, klausytis kaimo bendruomenės, laimėjusios finansavimą seniai išsvajotam projektui įgyvendinti… Žinoma, pokalbių ir straipsnių ne vien malonių būta. Sunku matyti žmogaus širdgėlą ir žinoti, jog negali jam padėti, nebent išklausyti. Nors kartais ir to užtekdavo. Vis prisimenu močiutę, kuri atėjusi į redakciją man papasakojo tiek painių, sudėtingų ir skausmingų savo gyvenimo istorijų, kad nors vežimu vežk. Deja, savo problemas ji galėjo išspręsti tik pati. Ilgai kalbėjomės „Santarvės“ virtuvėlėje, o rezultato, rodos, jokio. Kantriai išklausiau, pasidalinau mintimis, ką daryčiau būdama jos vietoje, bandžiau paguosti, jai girdint paskambinau seniūnui. Pašnekovė išėjo, o man širdyje taip neramu liko. Niekuo nepadėjau, nieko negaliu parašyti. Ir kaip nustebau, kai ta pati močiutė po kiek laiko atėjo su saldainių dėžute, dėkodama už pagalbą… Palengvėjo.
Dirbdama korespondente pildžiau vieną iš didesnių savo svajonių – rašyti. Dėlioti žodžius į sakinius, sakinius į rašinius. Kaip spalvingą kūrybinę dėlionę. Kadaise, rinkdamasi, kur studijuoti, svarsčiau – istorija ar lietuvių kalba ir literatūra. Laimėjo istorija. O prie kalbos, prie rašymo vis dėlto grįžau dirbdama žurnalistinį darbą. Be galo naudinga patirtis – žinios, supratimas, bendravimas, akiračio plėtimas. Tai pravertė ir vėliau, dirbant Savivaldybės Ryšių su visuomene skyriuje, kur vėl šypsojosi laimė rašyti, tai vis praverčia ir dabar, kai grįžau prie istorijos – dirbant paminklotvarkos srityje.
Jubiliejaus proga linkiu kolegoms ir toliau išlaikyti aukštai iškeltą kartelę, tegu toliau „Santarvė“ būna laukiamas ir mielas svečias mūsų namuose. Taip pat linkiu kuo daugiau pozityvių temų, kūrybingų ir optimizmą skleidžiančių pašnekovų. Mokykite mus, savo skaitytojus, džiaugtis, pastebėti kad ir nedideles, bet malonias smulkmenas. Juk iš smulkmenų ir susidėlioja visas gyvenimas. Te Jūsų dėlionės būna šviesios.

Žurnalistika – tai gyvenimo būdas

Vida Keršienė, buvusi „Santarvės“ korespondentė:
–  Aš „Santarvėje“ dirbau palyginti neilgai – nuo 1996-ųjų rugsėjo iki 2001-ųjų lapkričio. Prieš tai trejus metus jau buvau dirbusi „Šiaulių krašto“ laikraštyje, taigi žurnalisto darbas nebebuvo naujiena. Prisimenu, iš pradžių buvo įdomu matyti visą laikraščio „virtuvę“, nes „Šiaulių kraštui“ rašinius siųsdavome internetu ir viso laikraščio gimimo proceso nematydavome. Didesniame nei prieš tai kolektyve buvo gerokai triukšmingiau, žinoma, ir linksmiau. Išlikę atmintyje tikrai daug smagių to gyvenimo periodo akimirkų.
Penkeri metai žmogaus gyvenime apskritai – tai labai mažai, tai tarsi kometos blykstelėjimas. Gal ir bet kuriame kitame darbe tai nėra daug. O žurnalistikoje, manau, tai jau pakankamas laikotarpis, kad įsigilintum į miesto ir rajono gyvenimą. Pakankamas, kad suvoktum, kokie yra šio gyvenimo užkulisiai. Klausimas tik, ar viso to suvokimas labai džiugina?.. Manęs tai tikrai nedžiugino. Kolegoms ne kartą esu sakiusi, kad labai norėčiau nieko nežinoti, nieko nesuprasti. Nežinai – ramiau gyveni. Bet aš žinojau. Todėl ir to laikotarpio gyvenimas nebuvo ramus: grasinimai ir telefonu, ir oficialiais raštais, priklausomai nuo to, kas grasino… Tebeturiu tų raštų kopijas… Prisiminimui…
Darbas „Santarvėje“ (būtent „Santarvėje“) mane išmokė atsikratyti kai kurių kompleksų. Galvojate, lengva prieiti prie nepažįstamo žmogaus gatvėje, kalbinti jį, klausinėti jo nuomonės? O jei dar tas žmogus pasiųs kuo toliau?.. Iš pradžių ir kojos linko, ir balsas drebėjo, ir šypsena veide būdavo sustingusi… Pripratau, ir dabar galiu drąsiai kalbinti bet ką ir apie bet ką…
Ne veltui sakoma, kad žurnalistika – tai ne darbas; tai – gyvenimo būdas. Ir tas gyvenimo būdas uždeda nematomą antspaudą, kurio tikriausiai niekada nebenusikratysi, nebenutrinsi. Buvusių žurnalistų, kaip ir buvusių KGB-istų, tikriausiai nebūna. Gali nebedirbti žurnalistu, gali užsiimti bet kokia kita veikla, tačiau tam tikroje situacijoje, žiūrėk, tavyje ima ir vėl „pabunda“ žurnalistas. Ne, nieko neberašai, nebeatlieki žurnalistinio tyrimo, tačiau viena sau tyliai dėlioji faktus, analizuoji, darai išvadas… Ir vėl išvysti gyvenimo užkulisius… Ir vėl pyksti ant savęs, kad supranti…

Iki šiol perskaitau kiekvieną „Santarvės“ numerį

Zenonas RIMKUS, buvęs „Santarvės“ korespondentas (laikraštyje dirbo 1996-2001 m.)
– Gal todėl, kad „Santarvės“ laikraščio redakcija man buvo paskutinė darbovietė, mintimis dažnai sugrįžtu į tuos laikus. Teko girdėti, kad paskutinės darbovietės ir pirmosios meilės žmogus nepamiršta niekada. Kolegos, tuo metu dirbę „Santarvėje“, liko artimi tarsi giminės. Tik gaila, kad jų tiek daug jau iškeliavę Anapilin. Iš nuotraukos žvelgia anuomet redaktoriaus pavaduotoju dirbęs Jonas Stankus. Iki šiol prisimenu, kaip kantriai jis aiškindavo man, pradedančiajam korespondentui, kur „nuvažiavau į lankas“. Ir tas „lankas“ apibūdindavo labai taktiškai: „Gal šioje vietoje reikėtų rašyti šitaip… o jūs kaip manote?“ O tokių  dalykų pasitaikydavo nemažai. Pylos gaudavau ir iš labiau patyrusių  kolegų, tik nuo jų savo pozicijas gindavau kaip įmanydamas. Greitai supratau, kad sugebėjimo gražiai parašyti korespondentui neužtenka. Prisimenu, kiek nervų ir laiko kainavo jaunai korespondentei teismų koridorių mynimas, neatsargiai parašius, kad kaimo žmonės vieną savo kaimynę vadina „Grybų ragana“.
Naujoji profesija leido giliau pažvelgti į anų dienų realijas. O laikmetis buvo tikrai įdomus. Naujieji kapitalistai nemokėjo darbininkams algų, profesinės sąjungos atstovė net pamėlynavusi gynė darbdavio pozicijas, kaip grybai po lietaus dygo naujieji milijonieriai… Už grašius privatizuotus visuomeninius pastatus rajono Taryba pirko mokėdama milijonus. O svarbiausia, viskas buvo daroma nepažeidžiant įstatymų.
Kaimynai ir pažįstami krovėsi lagaminus kelionei į svetimas šalis, nes pažadėtasis rojus atsivėrė tik nedaugeliui.
Korespondento darbas leido pavaikštinėti valdžios koridoriais, artimiau susipažinti su išrinktųjų arba paskirtųjų į aukštas pareigas darbu. Iki šiol negaliu be šypsenos žiūrėti į itin rimtus kai kurių valdininkų bei Tarybos narių veidus. Ne veltui teigiama, kad didžiausios kvailystės padaromos rimtais veidais.
Iš kažkur anuo metu atklydę rusų aferistai žadėjo pastatyti Mažeikiuose tiesiog stebuklingą šiukšlių deginimo įmonę, kuri įvairią bjaurastį verstų pinigais. Tik pagalvoti reikia: tokioje gamykloje sudeginus kilogramą šiukšlių, būtų gaunamas 1,4 lito pelnas! Reikėjo tik sumokėti už susipažinimą su projektu 90 tūkstančių litų, o statybos darbai neva nekainuotų rajono biudžetui nė lito. Deja, tas projektas buvo tik paprasčiausia finansinė afera, verta trečiaklasio fantazijos. Rajono šulams nepadėjo  pašaipūs atsiliepimai „Santarvėje“, o sukčiai, gavę pinigus, tarsi skradžiai žemę prasmego.
Atrodo,  po tokio akibrokšto už „projekto“ įgyvendinimą balsavę rajono Tarybos nariai turėjo niekados nebesiveržti  į valdžią, bet kur tau…
Dar vienas tuometinis Tarybos narių sprendimas pagal savo keistumą gali pretenduoti į Gineso rekordų knygą.
Į rajoną atsibasčiusi aferistė pasiūlė sudaryti delegaciją, kuri važiuotų į musulmoniškuosius Arabų Emyratus rinkti pinigus Mažeikių šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios statybai. Taryba užkibo ant  jauko ir skyrė šiam tikslui apie 40 tūkstančių litų. Žinoma, aferistė dingo. Tačiau keisčiausia tai, kad vienas kitas anos kadencijos Tarybos narys ir šiandien posėdžiauja, spręsdamas rajono problemas…
Tada ir padariau išvadą: intelektas nėra svarbiausias politiko ar aukšto valdininko požymis. Užtenka turėti storą, storą odą. Na dar suktumo, įžūlumo ir itin lanksčią nugarą…
… O mūsų kolektyvas buvo draugiškas, nors ir nevengiantis pakritikuoti ar pasišaipyti. Bet tai buvo daroma be piktos valios, stengiantis padėti bendram reikalui, kad laikraštis būtų įdomus.
Iki šiol perskaitau kiekvieną „Santarvės“ numerį. Džiaugiuosi dėl gerai parašyto straipsnio.
Rašytojas Deni de Ružmonas rašė, kad net nelabasis, išvilktas į dienos šviesą, tampa bejėgis ir apgailėtinas. Taigi, linkiu dabartiniam „Santarvės“ kolektyvui būti Mažeikių šviesa.

„Santarvėje“ buvo visokių pamokų – gyvenimiškų ir profesinių

Sandra Lukošiūtė-Jokšienė, buvusi „Santarvės“ korespondentė (1996–2005 m.):
– Jeigu ne „Santarvė“, nežinau, kaip būtų pakrypęs mano profesinis kelias. Niekada nesvajojau būti žurnalistė, bet tapau. Ir galiu pasakyti, kad beveik 20 metų dirbau mėgstamą, nors ir nelengvą darbą.
„Santarvėje“ prasidėjo mano, kaip žurnalistės, darbo karjera. Tiesiog nenumojau ranka į redaktorės pasiūlymą pabandyti rašyti. Nors atėjusi čia darbintis tikėjausi ko nors paprastesnio. Tikėjausi metus padirbėti ir vėl grįžti studijuoti. Bet žurnalistika taip įtraukė, kad mokslus baigiau vėliau, neakivaizdiniu būdu.
„Santarvėje“ mokiausi, kuo paprastas mokyklinis rašinėlis skiriasi nuo straipsnio. Iki šiol prisimenu, kaip paprašyta pasižiūrėti kolegė Birutė, švelniai mane patraukdama per dantį, braukydavo mano straipsnius ir aiškindavo, ko jiems trūksta. Bet tas buvo vėliau, kai jau buvau pramokusi žurnalistikos pradžiamokslio ir norėjau išmokti daugiau – rašyti probleminius straipsnius.
Atsimenu, kad darydavau daug klaidų. Bet ir įdėdavau daug širdies.
Kai kurios mano pašnekovų pamokos ar pasakyti žodžiai įsiminė visam gyvenimui. Pavyzdžiui, alpinisto Vlado Vitkausko: „Sunkiausi kalnai ten, kur tavo vieta“.
Jau kelerius metus dirbau „Santarvėje“ korespondente, kai kartą sutikta buvusi lietuvių kalbos mokytoja, nusistebėjo, kaip galiu dirbti tokį darbą. Mokykloje buvau tyli ir drovi. Iš tiesų pradėjus dirbti laikraštyje teko gerokai save „laužyti“. Bijodavau prieiti prie savo pašnekovų, juos pakalbinti. Kompleksavau skambinti ir kalbėti telefonu. Bet noras rašyti buvo stipresnis už visus kompleksus.
Atsimenu, kaip su kolegomis žurnalistams iš didmiesčių įrodinėdavome, kad rajoninis laikraštis taip pat gali būti profesionalus ir įdomus. Laikraščio savininkai mus nuolat skatindavo dalyvauti vos ne visuose Lietuvoje vykstančiuose seminaruose žurnalistams. Ten įkvėpdavome naujovių ir naujų minčių darbui. Dabar kartais ilgiuosi to laikotarpio.
Kai beveik prieš dešimt metų atsisveikinau su „Santarve“, taip pat buvome neseniai atšventę laikraščio jubiliejų. Prisimenu tą gerą pilnatvės jausmą. Bet noras išbandyti save ginė į priekį. Atsidūriau Klaipėdoje, viename iš dienraščių. Ten mano pavardė nieko nesakė, net pluoštas atrinktų geriausių straipsnių niekam nebuvo įdomūs. Darbu reikėjo įrodyti, ką sugebu.
Tuomet populiariausiame uostamiesčio dienraštyje debiutavau pirmajame puslapyje. Man kaip naujokei tai buvo pasiekimas. Ten atsidurdavo tik geriausi straipsniai. Šokinėjau iš džiaugsmo, kai permetusi akimis savo probleminį straipsnį, pastebėjau, kad redaktoriaus korekcijų ten beveik nerasta.
Kas sakė, kad rajoniniame laikraštyje dirba tik nevykėliai?!:)

Patirtis nenuėjo veltui

Vida Lumpickienė, buvusi „Pergalės vėliavos“ korektorė:
– Susirgus rajoninio laikraščio „Pergalės vėliava“ korektorei, buvau pakviesta ją pavaduoti. Tuo metu dirbau Mažeikių vakariniame politechnikume dėstytoja. Tad kas vakarą, septintą, reikėjo atlikti tiesioginę pareigą – mokyti studentus, kuriems mokytis ir dirbti buvo nelengva. Redakcijoje su pertraukomis dirbau 1980–1985 metų laikotarpiu.
Pakliuvau į naują kolektyvą, kuris mane priėmė draugiškai ir tapau to kolektyvo nare. Teko susipažinti su korektorės darbo subtilybėmis. Patarimų ir žinių suteikė tuo metu atsakingąja sekretore dirbusi Laima Raugalienė, kuri maketavo laikraštį.
Susipažinau su spaustuvės, kuri tuo metu buvo Laisvės gatvėje, darbu. Spaustuvės darbuotojos noriai dalijosi patirtimi, tad išmokau net vietoje ištaisyti klaidas, kad tik nesuvėluotų laikraščio leidyba (galutinai paruoštą laikraščio numerį reikėdavo pristatyti į autobusų stotį, perduoti maršrutinio autobuso vairuotojui, kad nuvežtų į Šiaulius, į „Titnago“ spaustuvę, kur buvo spausdinamas visas „Pergalės vėliavos“ tiražas). Per dieną tekdavo daug kartų lankytis Mažeikių spaustuvėje, kol laikraštyje būdavo ištaisytos visos klaidos. Gerai, kad redakcija buvo netoliese (Respublikos g. 20 – red. past.).
Reorganizavus Mažeikių vakarinį politechnikumą, darbą tęsiau Politechnikos mokykloje. Pradėjus vadovauti jaunųjų verslininkų būreliui, gimė idėja leisti būrelio laikraštį. Šiai idėjai realizuoti padėjo įgyta patirtis dirbant korektore laikraščio „Pergalės vėliava“ redakcijoje. Pirmas mokyklos laikraščio „Žvilgsnis“ numeris pasirodė 2004 metų pabaigoje. Neseniai mokykla paminėjo  „Žvilgsnio“ 10-metį.
Žymus brazilų rašytojas yra pasakęs, jog visi įvykiai žmogaus gyvenime rikiuojasi taip, kad jis galėtų įgyvendinti tai, kas jam yra skirta. Esu dėkinga likimui, kad teko išbandyti dar vieną, naują darbo sritį, kuri suteikė man galimybę realizuoti kilusią idėją – leisti mokyklos laikraštį.
Jubiliejaus proga visam rajoninio laikraščio „Santarvė“ kolektyvui linkiu optimizmo, stiprybės, puikios šventinės nuotaikos.

„Rašinių herojai buvo ir mano gyvenimo mokytojai“

Bernarda Plastinina, buvusi „Pegalės vėliavos“ ir „Santarvės“ korespondentė:
– Į Mažeikių rajono laikraštį, tuometinę „Pergalės vėliavą“, atėjau dirbti dar giliu sovietmečiu, 1976-aisiais. Taip atsitiko, kad nors ir buvau baigusi žurnalistiką, po metų mane atleido, nes, kaip dirbant paaiškėjo, buvau priimta tik laikinai. Daugiau kaip po dešimtmečio tas pats laikraščio redaktorius ir vėl pakvietė grįžti į laikraštį. Buvau priima į radijo korespondentės etatą, tačiau redaktoriaus nurodymu dirbau su parkeriu rankoje ir popieriaus lapu, kitaip sakant, rašiau laikraščiui.
Artinosi istoriniai metai – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988-ųjų birželio 3-iąją – data, kuri laikoma Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimtadieniu. Po to – Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. 1990 metų kovo 11-ąją atkuriama Lietuvos nepriklausoma valstybė. Šie įvykiai negalėjo nepalikti pėdsako ir laikraščio istorijoje bei redakcijoje dirbusių žmonių gyvenimuose, jų prisiminimuose.
Be kita ko, reikėjo keisti ir laikraščio pavadinimą. Visi kūrybiniai darbuotojai siūlėme savo variantus, bet kažkodėl nė vienas jų „nelipo“. Bene redaktoriaus Antano Barausko pasiūlytas pavadinimas „Santarvė“ pasirodė tinkamiausias.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, buvo panaikintas radijo korespondentės etatas, ir antrą sykį atsisveikinau su redakcijos kolektyvu. Trečią ir paskutinį kartą į „Santarvę“ sugrįžau bene 1993-iųjų vasarą tuometinio redaktoriaus šviesios atminties Juozo Lengvenio kvietimu. Galutinai su laikraščiu išsiskyriau prieš gerus porą metų.
Ką per tuos savo darbo metus daviau laikraščiui, gali spręsti tik jo skaitytojai. Ką man davė „Santarvė“, galėčiau atsakyti dviem žodžiais – labai daug. Pabandysiu detalizuoti.
Tam, kad galėčiau bendrauti su įvairių profesijų, skirtingo intelekto žmonėmis, nuolat turėjau stengtis tobulėti pati, domėtis naujovėmis, viskuo, kas vyksta ne tik rajono, bet ir šalies gyvenime. Medicina, menas, švietimas, kultūra, visuomeninių organizacijų veikla – tai sritys, su kuriomis tekdavo dažniausiai susidurti. Taigi, kad nepasirodyčiau „durniaus vietoje“, pokalbiams su šių profesijų atstovais visada reikėjo būti pasiruošus.
Per 18–19 pastarųjų darbo redakcijoje metų teko bendrauti su tokiu skaičiumi skirtingų žmonių, kurio nesiryžčiau nurodyti net ir apytiksliai. Ką davė susitikimai su šiais žmonėmis? Pirmiausia – pažinau daugybę puikių asmenybių, iš kurių mokiausi gyvenimo išminties, nuoširdumo ir paprastumo. Bendraudama su savo rašinių herojais, išmokau būti kantri: tylomis, nepertraukdama pašnekovo, išklausyti jo iki galo. Nesvarbu, kad dažnai jis kalbėdavo net „ne į temą“. Išmokau būti tolerantiška: juk kiekvienas turime teisę į savo nuomonę, kiekvienas mąstome individualiai. Pagaliau, darbas laikraštyje padėjo išsiugdyti stiprų pareigos ir atsakomybės jausmą.
Didelę įtaką profesinei veiklai turėjo kolektyvas. Mokėmės vieni iš kitų. Ateidavom į pagalbą vienas kitam, kai, rodos, atsidurdavai aklavietėje. Labai praversdavo kompetentingi labiau patyrusių kolegų patarimai, už kuriuos šiandien galiu tik nuoširdžiai padėkoti.

Jonas Strazdauskas, dirbo laikraščio fotokorespondentu 1966–2009 metais
– Jeigu trumpai drūtai, tai darbas laikraštyje man daug ką davė, bet ir atėmė.
Daug renginių, įvykių vykdavo savaitgaliais, tad mano vaikai tėvą namie matė retai. Ypač tais laikais, kai nebuvo skaitmeninės fotografijos ir nuotraukas tekdavo ryškinti.
Dirbdamas išmokau visą laikraščio išleidimo abėcėlę. Anuomet mano eitų pareigų pavadinimas skambėjo taip: fotografas-dailininkas. Taigi tekdavo ne tik nufotografuoti ir redakcijai pateikti nuotraukas, kaip yra dabar. Mano darbas buvo toks, kad nufotografavus reikėdavo juostelę išryškinti, nuotraukas padaryti, po to visa tai vežti į cinkografijos įmonę, kur nuotraukos būdavo paverčiamos klišėmis. Ir tik tada nuotraukos pasiekdavo spaustuvę.
Žinoma, anuomet darbo laikraštyje tempas ir operatyvumas buvo kitokie nei yra dabar.
Pavyzdžiui, per mėnesį laikraštyje būdavo publikuojama vos 20–30 nuotraukų. Tuo tarpu dabar jų tiek skaitytojams pateikiama viename numeryje.
Įvykiams iliustruoti nuotraukų pateikdavome nedaug, nes kitaip ir nebuvo įmanoma: įvykus kokiam svarbiam įvykiui, informaciją su iliustracija visuomenei pateikdavome po trijų dienų.
Pamažu, pradėjus rastis įvairioms technologijoms, neliko rūpesčio, iš kur gauti fotojuostelių ir chemikalų joms ryškinti. Pradėjo daugėti priemonių, kaip nuotraukas greičiau pateikti.
Nuolat turėjai domėtis, gilinti technines žinias ir jas taikyti praktikoje. Bet tai natūralu, nes mokaisi, žmogus, visą gyvenimą, ir tas laipsniškas technologijų kitimas bei mūsų taikymasis prie jų didesnių sunkumų, atrodytų, nesudarė. Tuomet, kai pradėjau, buvo tikrai akmens amžius ir jeigu kas būtų pasakęs, jog ateityje nereikės juostų, nebūtume tikėję.
Būdavo situacijų, kai už savo nuotraukas tekdavo pakovoti. Tekdavo iš spaustuvininkų išgirsti, jog blogai nufotografavai (o ir kas prisipažins, kad netinkamai atspausdino?) Tada būdavo garbės ir principo reikalas išsiaiškinti, kas yra ne taip, – gal tikrai aš kažką ne taip padariau.
Fotokorespondento ir korespondento sėkmingo darbo paslaptis yra paprasta. Negalima žmonių apvilti, išduoti ar apgauti. Dirbant laikraštyje būna akimirkų, kurias žmogus parodo ar papasakoja „ne spaudai“, ir jei žmogus su tavimi paatvirauja, o tu tai išneši į viešumą, jis tai atsimins… Kai užsitarnauji pasitikėjimą, prie žmonių prieiti, juos užkalbinti, nufotografuoti ne taip ir sudėtinga.
Kalbant apie laikraščio septyniasdešimties metų gyvavimo sukaktį… Ji yra svarbi, tačiau neverta jos per daug sureikšminti ir tūpčioti vietoje…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto