Apie laisvę pasirinkti nebegyventi

Temų, apie kurias kalbėti nesmagu ir nepatogu, yra daug, tačiau būtina garsiai diskutuoti ir šviesti visuomenę, siekiant pokyčių, inovacijų ir augimo. Viena iš tokių temų – eutanazija – kai kompetentingiems medikams padedant žmonėms suteikiama pasirinkimo teisė ir galimybė nutraukti savo gyvenimą, gydytojams patvirtinus, kad jie sunkiai serga ir patiria nepakeliamas kančias.
Šiuo metu eutanazija yra įteisinta septyniose pasaulio valstybėse: Olandijoje, Belgijoje, Kolumbijoje, Liuksemburge, Vakarų Australijoje, Kanadoje ir Ispanijoje, o Naujojoje Zelandijoje planuojama įteisinti šių metų lapkričio mėnesį.
Kiekvienoje valstybėje yra nurodytos konkrečios sąlygos, todėl kiekvienas norintysis negali priimti tokio sprendimo. Pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje eutanazija bus įmanoma tik pilnamečiams, sergantiems mirtinomis, nepagydomomis ligomis, o tai, kad žmogui liko gyventi daugiausia pusmetis, privalės patvirtinti du medikai. Olandijoje eutanazija gali būti atlikta asmenims nuo 12 metų, o Belgijoje joks amžiaus limitas neegzistuoja, todėl tokią galimybę turi visi sunkiai sergantys žmonės, beje, ir atitinkantys kitas sąlygas. Nors taisyklės visose šalyse skiriasi, esmė išlieka ta pati – žmonės turi teisę pasirinkti.
Ar gyvenant XXI amžiaus demokratiškame pasaulyje neturėtume galėti pasirinkti ir mes? Suprantu, lengva atmesti šią idėją, kai esame sveiki, galime mėgautis gyvenimu, kaip norime leisti laisvalaikį, retkarčiais susirgdami ar pasiskųsdami kitais sveikatos negalavimais. Tačiau į viską žvelgtume iš kitos pusės, kai mes patys ar mūsų artimi žmonės būtų prirakinti prie lovos, kęstų nepaliaujamus skausmus, jų protas aiškiai suvoktų artėjančią pabaigą, tačiau kančios, skausmai ir bejėgiškumas kiekvieną akimirką primintų apie realybę – tai, kad jie negyvena, o egzistuoja. Ir kankinasi.
Daugeliui žmonių gyvenimo kokybė yra svarbesnė už gyvenimo trukmę. Pacientai, kurie prašo eutanazijos, išgyvena tai, ko niekad nesupras kiti, nepatyrę nieko panašaus. Nors ir pašaliniai mano, kad geriau gyventi, patys pacientai mirtį vertina kaip būdą nutraukti varginančias kančias ir suteikti jiems ramybę.
Tiesa, eutanazijos įteisinimo priešininkai teigia, kad šis „gailestingas žudymas“ neišsprendžia pačios problemos ir sumažina tikėtiną pažangą medicinos srityje, dar labiau nutolinant naujų vaistų bei gydymo būdų išradimą.
Taip pat nustatytos diagnozės gali būti klaidingos, o prognozės įvertintos neteisingai. Kai kurie gydytojai pažymi, kad pacientai, kurie priėmimo metu sako „Leisk man numirti“, neretai po veiksmingo gydymo būna dėkingi, kad jų prašymas nebuvo patenkintas.
Šiuose argumentuose logikos yra, tačiau, sudarant racionalias, aiškias ir teisingas sąlygas prie eutanazijos įteisinimo, pavyzdžiui, siekiant išvengti korupcijos, kiekvieną kartą pasirenkant skirtingą profesionalių medikų komisiją, kurie įvertintų tiek paciento sąmoningumą, tiek jo ligą, galima tikėtis, jog neigiamų pasekmių, nepageidautinos įtakos ir klaidų įmanoma išvengti.
Mano nuomone, geriau nutraukti kenčiančių ligonių gyvenimą, o ne stengtis, kad jis būtų ilgesnis, tačiau neteikiantis jokio džiaugsmo, o priešingai – priverčiantis svajoti apie ramybę ir išsigelbėjimą nuo nepakeliamos kančios.
Karolina Kotryna PETRAUSKAITĖ

Tai subjektyvi vieno žmogaus nuomonė, kurią dalis skaitytojų palaikys, o dalis kategoriškai nesutiks. Kviečiame diskutuoti.
REDAKCIJA

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*