Šisbeitauskas
Kažkaip greitai atėjo ir baigia praeiti šis pavasaris. Apie jo pabaigą pradedu galvoti tada, kai pamatau pasipuošusius abiturientus – tai reiškia, kad atėjo Paskutinis skambutis. Šiemet gatvėse mokyklą baigiančių gimnazistų matyti neteko – išvydau tik tą džiaugsmą užfiksavusias nuotraukas. Gaila, kad tokia puiki jaunystės šventė iš mūsų miesto pasitraukė. Nežinau, kaip yra kitur, bet mūsų mieste jos tikrai trūksta. Bent jau man. Smagu būdavo žiūrėti į prie Kultūros centro susirenkantį gražų jaunimą – mūsų ateitį.
Dabar Paskutinis skambutis liko tik pačių gimnazistų reikalas, ir jie, aišku, tai gali susiorganizuoti. Kažkokios keistos pas mus tos švietimo reformos – juk tik per jas ši šventė po truputį ir pasitraukė. Sugalvojo kažkas egzaminus įvesti dar nesibaigus mokslo metams, tad koks begali būti Paskutinis skambutis, kai dar eini į mokyklą, o kartu jau laikai egzaminus? Nežinau, kaip ten toms didžiosioms švietimo galvoms atrodo, kaip dirba jų smegenys, bet aš iš tų reformų nematau jokios naudos – vien tik sąmyšis ir įvairios baimės abiturientams – jie šiuo atveju yra kaip kokie bandomieji triušiai. Negi galima eksperimentuoti su vaikais, jaunimu? Egzaminai vis kitokie – tai sunkesni, tai lengvesni, o rezultatas – tas pats. Paskui stebimės, kad vaikai beraščiai ir nemoka atlikti elementarių aritmetikos veiksmų.
Mūsų laikais – šiuo atžvilgiu negalėčiau pasakyti, kad jie buvo blogesni – viskas buvo labai paprasta: nuskambėjus Paskutiniam skambučiui, ruošdavomės egzaminams, juos laikydavome ir tuoj pat žinodavom rezultatus, o dabar dvyliktokai mėnesį ar beveik du yra nežinioje – koks bus jų egzamino įvertinimas? Ir nepasakyčiau, kad nuo to paprastumo buvome prastesni abiturientai nei dabar. Ir tikrai nemanau, kad dabartiniai gimnazistai yra kažkokie ypatingesni, nei buvome mes.
O dabar apie cirką. Esu buvęs klounų, žvėrių, kitokiame cirke, neseniai Mažeikiuose lankėsi vandens cirkas… Nors nesu cirko mylėtojas ir nepamenu, kada paskutinį kartą jame esu buvęs, prieš kelias dienas cirką stebėjau per tiesioginę transliaciją iš Savivaldybės salės. Ir ne kokį atvykėlišką, o mūsų, vietinių artistų, parengtą… Tokiu cirku man, kiek supratau, ir daugeliui žiūrovų, mačiusių tą renginį ar reginį, pasirodė surengta vaizdo konferencija apie Mažeikiuose žadamą statyti Sporto ir pramogų centrą…
Pagrindinis šios tiesioginės konferencijos veikėjas buvo rajono Savivaldybės mero patarėjas Giedrius Petrulevičius – kiek suprantu, surengti tokį tiesioginės transliacijos per vietinę televiziją, socialinius tinklus „Facebook“ ir „Youtube“ forumą buvo jo mintis. Žmogus atsisėdo prieš kamerą, norėdamas papasakoti apie tai, kokia yra situacija dėl to centro statybos. Tą jis ir padarė, bet tikriausiai nepagalvojo, kad priešais jį su krūva klausimų atsisės Savivaldybės Tarybos opozicijos lyderė Lina Rimkienė. Nežinau, ar ir ji panoro tapti pagrindine šios konferencijos veikėja, ar tiesiog nusprendė pasireklamuoti prieš rinkimus, bet tai jai neblogai pavyko. Kaip kas įvertino jos puolimą ir klausimus – irgi nežinau, bet labiausiai kliuvo, aišku, mero patarėjui, paskui – ir visai Savivaldybės vadovybei, net dabartiniam Seimo nariui. Šiame dialoge pakalbėta ne tik apie pagrindinį reikalą, bet ir apie tai, kaip kas atrodo, apsikeista komplimentais. Laidos vedėjas – balsas iš už kadro – į tą pasikalbėjimą nereagavo niekaip ir nesikišo, tad tas nelabai vykęs dialogas užsitęsė – tą, matyt, suprato ir pats mero patarėjas, nes baigiantis konferencijai atsiprašinėjo žiūrovų už ne itin sėkmingą pirmąjį blyną.
Keista man pasirodė ir Savivaldybės vadovų pozicija laidoje nedalyvauti, o pasodinti prieš kamerą ir L. Rimkienę tik vieną karį – esą atsimušinėk, kaip sugebi.
Iš visos konferencijos aišku liko tik tiek, kad birželį laukiama konkurso, po kurio paaiškės, kas bus pagrindiniai šios statybos rangovai, rezultatų, o iš kokių pinigėlių kompleksas bus statomas – vienas Dievas težino… Nors šiuo atveju, tikriausiai tai yra galvosūkis ir jam – labai jau tamsi ta ateitis. Tikėsimės, kad ateityje tokių nemokamų cirkų bus ir daugiau, nes nelabai beišeina tikėti, jog Sporto ir pramogų centrą Mažeikiuose kada nors turėsime…
Neaišku ir tai, kada gi pagaliau Mažeikiuose bus pradėti tvarkyti įvažiavimai į daugiabučių kiemus: jau seniai pranešta, kad tam yra skirta šiek tiek pinigų, net dvigubai daugiau nei praėjusiais metais. Mūsų kieme pastebėjau vaikščiojančius ir keliuką matuojančius vyrukus, bet kad kur nors vyktų konkretūs darbai, dar matyti neteko. Negi ir čia bus kokie nors konkursai dėl rangovų, tad tie darbai gali užsitęsti dar nežinia kiek. O mums to remonto reikia jau seniai – kiek galima laužyti mašinas?
Kas nueina į „Maximos“ parduotuves ir perka prekių už daugiau nei penkis eurus, gauna dviejų eurų vertės kuponą, kurį galima paversti į nuolaidą naudojantis įvairiomis pramogomis, kitaip sakant – „maxipramogomis“. Viskas čia būtų lyg ir gerai, bet tokius kuponus gavę mažeikiškiai jais pasinaudoti gali kur tik nori, bet ne Mažeikiuose. Pačios parduotuvės kasininkės juokiasi iš tokios akcijos – esą taip tik šaipomasi iš mūsų. Iš tiesų, kam nervinti žmones su tokia akcija, jei jos paslaugomis galima pasinaudoti tik kažkur didžiuosiuose šalies miestuose ar netoli jų esančiose kažkokias pramogas teikiančiose vietose? Jei jau sugalvota tokia akcija, kodėl negalima ja pasinaudoti kažkur čia ir dabar? Juk Mažeikiuose turime boulingą, baseiną, keletą salių su treniruokliais… Negi su jų šeimininkais neįmanoma susitarti?
Šį savaitgalį mažeikiškiams linkiu susirasti ir kitokių pramogų, padaryti savo laisvalaikį turiningą ir įsimintiną.
