Du rajono kolektyvai grįžo iš Vilniuje vykusio tarptautinio folkloro festivalio „Baltica“. Šiųmečio renginio tema – šeima. Atspindėti šeimos santykius ir žmonių bendrumą į renginį buvo pakviesti sediškių ansamblis „Rėmolee“ bei jaunieji folkloro mylėtojai – mažeikiškiai „Alksnioka“. „Santarvė“ pasidomėjusi atrado, kad šiuose kolektyvuose gausu šeimynų.
ATSIVEDA ŽMONAS IR VYRUS Sediškius į folkloro kolektyvą „Rėmolee“ subūręs Gintautas Griškėnas „Santarvei“ pasakojo, kad jie buvo pakviesti kaip senoliai, iš kurių galima pasisemti išmintis. Būtent vyriausieji šeimos nariai tradicinėje lietuvių šeimoje padeda išsaugoti ryšį su praeities kartomis ir savyje slepia dainų, pasakų aruodus. Autentiškais kūriniais sediškiai Vilniaus scenoje ir pasidalijo. Dainomis apie šeimos santykius kalbėję sediškiai suskaičiavo, kad ir kolektyve dainuoja bei šoka ne viena sutuoktinių pora. Jei prisijungė vyras, tai netrukus ir žmona ateis apsižvalgyti ir pasiliks kolektyve, arba atvirkščiai. „Žmona pradėjo pavyduliauti: esą tu gali, tai ir man reikia“, – nusijuokia Ernstas Mažrimas, kalbėdamas apie bendrą šeimos pomėgį. Beje, sediškio žmona aukštaitė, tačiau puikiai dainuoja žemaitiškas dainas, o pačius žemaičius dar ir pataiso, kai nuklysta nuo tarmės. Kone prieš dvidešimt metų pirmasis iš šeimos prisijungęs vyriškis čia atsivedė ne tik žmoną, bet ir brolį bei seserį. „Jei tu dainuoji, tai ir brolis gali dainuoti“, – vadovo kvietimą prisijungti prisiminė vyriausias Mažrimų atstovas Romualdas ir pridūrė, kad vėliausiai prie „Rėmolių“ prisidėjo sesuo Aleksandra Riaukienė. Daug metų atidavusi romansams, pastaraisiais metais moteris atrado laiko ir folkloro kolektyvui. AUGO DAINUODAMI „Nori nenori, kitaip ir būti negalėjo. Matyt, tokia mūsų prigimtis: bočiai, dėdės, „ciocės“ – visi muzikantai, dainininkai“, – apie meilę liaudies muzikai „Santarvei“ pasakojo Mažrimų šeimyna. Vienas kitą papildydami broliai ir sesuo kalbėjo, kad nuo pat mažens ir užaugo dainingoje aplinkoje. Čia pat jie susipažino ir su instrumentais – juos giminės atstovai darydavosi patys. Vaikai tik ir laukdavo didesnių giminės susibūrimų, dažniausiai tai būdavę po atlaidų. Kokioje pakrūmėje pasiruoš staliuką, pabendraus seniai besusitikę giminaičiai ir pradės traukti dainas, šokti. Mažieji – iš paskos. Be to, Mažrimų giminės eidavę koncertuoti į vestuves. A. Riaukienė nusijuokė: tėvams vos atsikrausčius į Sedą, aplinkiniai stebėdavosi, kaip čia pas Mažrimus kiekvieną savaitgalį baliai su „triūbais“. O triukšmą keldavo iš muzikavimų „veselėse“ grįžę giminaičiai – pas pašnekovų mamą jie susirinkdavę pinigų pasidalinti. Tad kartu prie durų maršelį sugrodavę, savotišką repeticiją apturėdavo, kartais ir stikliuką „padarydavo“. „Tad mums nereikėjo kažkokių specialių perdavimų, mes savaime perėmėme tas dainas ir tradicijas. Juk pasakodavo, kad Romaldis nemokėjo kalbėti, o jau dainuoti mokėjo. Nes jam būnant mažam mamos brolis prieidavo prie lopšio ir dainuodavo: „Kliuka kliuka – iš to mažo buteliuko“, – nusijuokė sesuo. DAINOS BE STIKLIUKO Tačiau Mažrimų šeima pastebėjo, kad tarybiniais laikais dėl tų dainų ir košės prisivirdavo… Broliai Ernstas ir Romualdas pasakojo, kad „pacanų“ būrys eidamas į šokius dainą visada plėšdavo – taip ir kelias sutrumpėdavo. Tačiau kur buvęs, kur nebuvęs, prisistatydavo milicininkas: jei jau dainuojate, vadinasi, „prisprogę“ esate. Taip nuo dainavimo buvo priverstinai atpratinti… Aplinkiniams buvo sunku įsivaizduoti: kaip Mažrimus gali lydėti daina, neišgėrus stikliuko. O tolumoje išgirdę juos dainuojant, manydavo, kad balius vyksta. „Tais pačiais tarybiniais laikais mama virdavo pietus traktoristams. Tai aš kokias bulves skusiu, ji kažką kita, ir dainuosim bedirbdamos. Vieną kartą ateina ūkvedys pažiūrėti, ar pietūs gatavi, ir sako: aš lauke „mislijau“, kad čia koks „pijokių“ koncertas vyksta“, – prisiminimais dalijosi basedla (kontrabosu – K. V.) grojantis R. Mažrimas. Apie su daina praleistą vaikystę pasakoję Mažrimai prisipažino, kad pačių atžalos folkloru nelabai domisi. „Išėjo mokslus, o besimokydami atrado kitokesnę muziką, kuri labiau patinka“, – pastebėjo Ernstas. Brolis Romualdas pridūrė ir dar vieną priežastį: „Mes esame ligi amžiaus galo kupetoje. Mes susitinkame, dainuojame, bendraujame. O dabar kame vienas vaikas, kame kitas… Išsibarstę. Tiems, kas išvažiavę, sunku begrįžti prie tų šaknų.“ ĮVERTINA TIK VĖLIAU Tuo tarpu daugiau kaip dvidešimt metų kolektyvo veikloje dalyvaujanti Valerija Mizinienė „Santarvei“ sakė jaunimą suprantanti. „Juk kai aš buvau jų amžiaus, pati nieko nesupratau. Kai tėvai dainuos, mums tik juokas eis, maniau, kad ten nieko gero. Paskui tik supranti, kiek tai buvo vertinga. Ir bandai prisiminti kiekvieną smulkmeną, dabar jau, atrodo, atsivartaliojau visus knygos lapus“, – moteris užsiminė apie iš tėvų ir senelių perimtas dainas, papročius. V. Mizinienė šypsojosi: gerai būtų, kad į folkloro kolektyvus eitų ištisos šeimos, tada senolių išmintis persiduotų iš kartos į kartą. Tačiau nelengva kitus įtraukti: vieniems folkloras nepatinka, kiti neturi laiko, treti bijo scenos, dar kiti svarsto: kam tokius niekus ant tos scenos kalbėti… Moteris prisiminė, kad ir pati paslapčiomis sijonus „prosydavosi“ ir per griovius bėgdavusi į repeticijas, renginius, nes kaimynai nesuprasdavo tokio pomėgio ir šaipydavosi. „Sakydavo: durniuoja sena boba pasiutusi. Jie nesuprasdavo, kodėl mes norime dalyvauti, ir dar be atlygio. Tačiau supratau, kad svarbu pasakyti, svarbu, kad yra tokių, kurie klausosi, svarbu yra kam perduoti tą palikimą, perimtą iš mūsų pačių tėvų ir senelių“, – samprotavo sediškė. Į folkloro kolektyvą vėliau įsitraukė ne tik kai kurie besišaipiusieji kaimynai, bet ir Anapilin jau išėjęs moters vyras. Dabar dainas kartu traukia ir josios marti. DAINOSE – ŠEIMOS GYVENIMAS Pasak V. Mizinienės, senolių dainose, pasakojimuose galime pamatyti, kaip anuomet gyveno žmonės. Šeimos gyvenimas buvo susijęs su darbu – apdainuotas kiekvienas darbas. Vaikai taip pat nuo mažens buvo auklėjami, kad darbą reikia atlikti gerai ir sąžiningai. Jaunesnieji klausė vyresniųjų. ad tėvai ir buvo pagrindinė vaikų mokykla – jie mokė savo pavyzdžiu. „Tėvams buvo didelis rūpestis: kaip vaiką užauginti ir paleisti į gyvenimą gerą ir dorą, o ne kenkėją. Kad neturėtų laiko išdykauti, vaikai buvo prie darbo statomi visus metus. O iš to rūpesčio, darbo, iš nuovargio žmonės ir sukurdavo kokią dainą“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė. V. Mizinienė minėjo, kad nebūdavo šeimos be „veselės“. Ir nors dažnai apdainuojama raudanti dukrelė, turinti palikti namus, tačiau pati šventė būdavusi linksma. Vaišės nebūdavo „išcackintos“ kaip dvaruose, tačiau kaimo žmonės pagal išgales surengdavo didelę šventę. Suvažiuodavo ir tolimiausi giminaičiai, juos užimdavo piršlys. Svarbus akcentas – nepadoru buvo nepakviesti artimiausių kaimy nų. „Tuomet kaimynai labai bendraudavo, vienas kitam padėdavo ir nelaimėje. O kur tu bėdoje prisikviesi kokį giminaitį, toli gyvenantį? Tad kaimynai buvo labai gerbiami“, – pastebėjo sediškė. ARTIMA IR JAUNIMUI „Rėmoliškiai“ svarstė: jiems liaudies dainos ir pasakojimai suprantami, mat kai kurie dar ir patys dirbo tai, apie ką dainuojama. O šiuolaikiniam jaunimui tai gali būti ir nesuprantama… Tačiau vaikų folkloro ansamblį „Alksnioka“ lankanti Ieva Milėškaitė „Santarvei“ tvirtino, kad senolių dainos nuoširdžios ir džiugina jaunimo širdį. „Visose senose dainose, pasakojimuose yra užkoduotos, užrakintos didžiausios žmonijos vertybės. Tuos tekstus skaitant, pasigilinant tikrai nuostabių minčių galima rasti. Jei reikėtų rinktis tarp šiuolaikinės muzikos ir senovinės muzikos, tai, be abejo, rinkčiausi senovinę. Nes tai tikra, gryna muzika, turinti išliekamąją vertę. Kai pati dainuoju, atrodo, kad širdis dainuoja, net nežinau kodėl“, – šypsodamasi kalbėjo mergina. Tačiau tuojau pat prieiname prie išvados: jos tėvų, dailės pedagogų Astos ir Raimondo Milėškų, šeimoje liaudies daina nesvetima. Patys studijų metais susipažinę folkloro ansamblyje, dainas užtraukia ir su draugais, ir folkloro kolektyve „Alksna“. GERA BŪTI KARTU Folkloro ansambliams vadovaujanti Dainora Petrikienė „Santarvei“ pasakojo: „Alksnioka“ atsirado tada, kai prieš trejus metus „Alksnos“ nariai į vieną krūvą suvedė savo vaikus. „Svarbiausia – tada sutapo „dūšios“, pasirodo, esame visi panašaus charakterio, panašių pažiūrų. Net patiems keista šiandien dėl to. Iš pradžių ne tiek tą muziką buvo gera kurti, kiek mums patiems buvo „faina“ būti. O kai gera kartu, tai ir muzika gera savaime atsiranda“, – mintimis dalijosi I. Milėškaitė. Prakalbus apie gerumą, pridūrė ir merginos mama A. Milėškienė: „Turėti savo pagrindus ir juos žinoti yra be galo didelė vertybė. Ir laimingiausi yra tie, kurie prie to prisilietėme. Labai svarbu, kad auga nauja karta, gan gausus būrys. Ir kad jie savo gyvastimi, vidine dvasia pritraukia daugiau draugų, ir tas ansamblis vis didėja.“ Pedagogė pasakojo, kad šeimoje tautosaka ne vien tik susijusi su dalyvavimu „Alksnos“ veikloje, dainomis. Nuo studijų metų užsilikęs domėjimasis tautodaile, papročiais, tradicijomis, jie gyvena šia pasaulėvoka. „Tad ir mūsų vaikams tai nėra svetima, nes augo tokioje dvasioje. Lygiai tą patį pasakytų ir kitos šeimos (dainuojančios „Alksnoje“ – K. V.). Kai sueina artimos sielos, atsiranda ir bendra kalba“, – apie bendrystę kalbėjo A. Milėškienė. SUVIENIJA ŠEIMĄ R. Milėška pastebėjo, kad folkloras kasdieniame gyvenime atsirado natūraliai, be pritempimo. „Tai gyvenimo būdas. Susitinki su draugais ir padainuoji. Juk tos dainos taip lengvai liejasi, jos paprastos, iš buities parėjusios. Dirbtinai niekas neišeitų“, – pastebėjo vyras. Milėškos džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių pamažu prisideda prie senolių paveldo saugojimo. Ir vis paragina, kad, jei dar yra galimybė, užrašyti savo senelių dainuojamas dainas, pasakojimus, padavimus. Pradėjus domėtis, gali atsiverti neišsenkantys lobiai. „Aš stebiuosi, iš kur senoliai tiek atsimena, tiek daug tų dainų moka. Mes tokie jau nebūsime. Ar čia gyvenimo būdas, ar mityba, ar užterštumas, kad tos atminties nėra taip“, – samprotavo mažeikiškis. Aplinkinius stebina, kad Milėškų šeima vieninga ir vieni gali užtrauki kokią seną liaudies dainą. „Bet kaip smagu mums patiems, kai mums visiems trims tai yra įdomu! Ko gero, kaip natūraliai atėjo į mūsų šeimą tos tradicijos , taip natūraliai ir tęsis. Kažkas sportu domisi, o mes – folkloru“, – nusišypsojo A. Milėškienė. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauk.: Milėškų šeimyna džiaugiasi, kad domėjimasis folkloru juos dar labiau suvienija. Broliai Ernstas ir Romualdas Mažrimai bei sesuo Aleksandra Riaukienė įsitikinę: jų kolektyve nebūtų, jei nebūtų augę dainingoje šeimoje V. Mizinienė pasakojo dainas plėšusi nuo pat vaikystės: ir laukuose avis ganydama, ir darželį ravėdama, ir miške vaikščiodama.
Apie šeimų gyvenimą dainuoja pačios šeimos
