Apie vandenį, kuris mus supa ir yra mumyse

Kovo 22-ąją minima Pasaulinė vandens diena. Prieš dvidešimt metų šį minėjimą inicijavo Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, Lietuvoje ji minima nuo 2000-ųjų.
Kiekvienais metais išrenkamas šūkis, atspindintis pagrindinę Pasaulinės vandens dienos problematiką. „Vanduo ir maisto sauga“ – tokia šių metų Pasaulinės vandens dienos aktualija.
Vanduo žmogaus organizmui yra būtinas, – tai žinome visi. O štai kiek vandens kiekvienas turime išgerti per parą, rekomenduojama įvairiai, kartais – prieštaringai.

Mūsų dalis

Vanduo reikalingas visoms mūsų organizmo biologinėms reakcijoms, todėl žmogus turi gauti atitinkamą vandens ir maisto produktų kiekį. Vidutinė norma – maždaug 2–2,3 litro vandens per parą.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena: kad žmogus jaustųsi gerai, būtų sveikas ir kupinas jėgų, itin svarbu palaikyti skysčių pusiausvyrą. Mažiausią nukrypimą nuo normalios skysčių pusiausvyros organizmas nedelsiant koreguoja prakaito, šlapimo išskyrimu, papildydamas skysčio atsargas.
Vanduo iš mūsų organizmo pašalinamas per inkstus (išskiriama apie 1,5 litro), per odą (0,5–1 litras), per plaučius (250–350 mililitrų), per žarnyną (50–200 mililitrų).

Negerti per prievartą

Per didelis išgertas vandens kiekis mūsų sveikatai ne visuomet į naudą. Vandens balansą reguliuoja nervų ir endokrininės sistemos. Jei iš organizmo pašalinama daugiau skysčių nei gauta, kraujyje padidėja natrio, kalio ir chloro koncentracija. Tuomet galvos smegenys gauna signalą ir mes pradedame jausti troškulį.
Jei vandens geriama daug, nejaučiant jo poreikio, pažeidžiama gaunamo vandens balanso dalis, organizmas suvokia, kad išskiriamojo vandens privalo automatiškai padaugėti. Taip padidėja krūvis širdžiai ir skystį šalinantiems organams. Jei šie nesusidoroja su pasunkėjusiu uždaviniu, skystis pradeda užsilaikyti, atsiranda pabrinkimų.
Vandenį nedideliais kiekiais galima gerti ir profilaktiniais tikslais. Medikai primena: jei skysčius gersime per prievartą, nejausdami troškulio, galime susilaukti neigiamo efekto.

Pagal kūno svorį arba gaunamą energiją

Ir vartojant vandenį svarbu saikas. Gaunamo vandens kiekis turi atitikti išskiriamo vandens kiekį. Medikų teigimu, asmeninė norma priklauso nuo individualaus fiziologinio organizmo poreikio, klimatinių sąlygų ir kūno masės. Vidutinė norma – 2,3 litro – yra skirta 65 kilogramus sveriančiam žmogui.
Suprantama, 50 ar 80 kilogramų sveriančiam žmogui šie rodikliai bus skirtingi.
Norint nustatyti optimalų vandens kiekį, vadovaujamasi taisykle: 1 litras skysčių – 1000 kilokalorijų, kurios gaunamos valgant.
Kai kurie mokslininkai siūlo vadovautis formule: kūno svoris dauginamas iš koeficiento 0,00365. Pavyzdžiui, moters, kuri sveria 60 kilogramų, skysčių poreikis parai sudaro apie 2,2 litro. Kita vertus, tai apytikris vidurkis.

Ne visus vienodai troškina

Vanduo, nepaisant jo universalumo, kiekvieną žmogų veikia skirtingai, nes skirtingi poreikiai.
Priklausomai nuo individualaus skysčių vartojimo poreikio, mus galima suskirstyti į tuos, kuriems sunku ir pusdienį išbūti neišgėrus kelių stiklinių vandens; mažai geriančius, kurie sugeba ilgą laiką apsieiti be vandens; ir saikingai geriančius.
Asmeninė skysčių norma priklauso nuo sveikatos būklės, fizinio aktyvumo ir to, kokiam maistui teikiama pirmenybė. Tačiau principas vienas – jei kankina troškulys, reikia gerti.
Poreikis gali keistis priklausomai nuo aplinkos, pavyzdžiui, karštomis dienomis reikėtų gerti daugiau.

Ką geriame?

Labai svarbu yra ne tik geriamojo vandens kiekis, bet ir jo kokybė.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistė Natalija Šliachtič teigia, kad Lietuvoje geriamojo vandens kokybė, palyginti su kitomis šalimis, yra gera, tačiau labai skirtinga ir priklauso nuo vietos, iš kur išgaunamas vanduo, bei nuo įmonės, tiekiančios vandenį gyventojams.
Dažniausiai užduodamas klausimas: ar galima gerti vandenį iš čiaupo, ar reikia jį filtruoti? Jeigu įmonės sprendžia geležies, mangano ir kitas vandens užterštumo problemas, modernizuodamos geriamojo vandens tiekimo įrenginius, tai gyventojai dėl žinių trūkumo dažniausiai pasikliauja vandens filtrus įrengti siūlančiais „specialistais“.
Prieš nusprendžiant įsirengti vandens filtrą savo namuose, pasak N. Šliachtič, reikėtų sau pateikti klausimą: ar jis pagerins, ar pablogins geriamojo vandens kokybę?

Domėtis turime patys

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistė įsitikinusi: norint jaustis saugiems dėl tiekiamo iš čiaupo vandens kokybės, reikėtų patiems domėtis tiekiamu vandeniu. O jei situacija nėra patenkinama – domėtis, kas daroma, kad ji keistųsi.
Prieš priimant pasiūlymą įrengti vandens filtrą, patartina žinoti – ar jis tikrai yra reikalingas, ar vandenyje yra kenksmingų cheminių medžiagų, kurias būtina pašalinti.
Tokiu atveju būtina atlikti vandens cheminį tyrimą. Jeigu vandenyje daug geležies ir mangano, tai matome iš nuosėdų kriauklėje ar vonioje, jiems pašalinti skirti filtrai yra gera išeitis.
Kai vandenyje daug kalcio ar magnio junginių – vanduo yra kietas, tai rodo ant virdulio sienelių nusėdusios apnašos.
Vandenyje esantys nitratai skonio ir kvapo nekeičia.

Ar tikrai reikia filtro?

Specialistė primena: daugelis filtrų gerokai pakeičia gamtinio vandens cheminę sudėtį. Todėl juos renkantis pravartu žinoti, kad labai suminkštinus gamtoje esantį vandenį, kalcio, magnio, kalio jonai, kurie būtini žmogui, yra pakeičiami mažai naudingu natriu, kuris gali lemti padidėjusį kraujo spaudimą.
Nors vanduo pasidaro minkštesnis, jis praktiškai pavirsta „negyvu“. Toks vanduo, pasak N. Šliachtič, tinkamas skalbti, vandens šildymo sistemoms užpildyti, bet visai nėra geras maistui gaminti.
Žmogui yra būtinas tam tikras mineralinių medžiagų kiekis, kurį jis privalo gauti su maistu ir gerdamas vandenį. Su geriamuoju vandeniu į žmogaus organizmą patenka nuo 1 iki 10 proc. reikalingo per parą mikroelementų kiekio.
Nepakankamas mikroelementų kiekis arba jų perteklius vandenyje gali turėti įtakos įvairiems organizmo funkcijų pakitimams ir ligoms.

Organizmui būtini mikroelementai

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro duomenimis, Lietuvoje nėra požeminio vandens, kuris mineralinių medžiagų turėtų mažiau kaip 50 mg/l, o geriamąjį vandenį tiekiančiose vandenvietėse nėra vandens, kuriame tų medžiagų būtų daugiau kaip 1500 mg/l. Tad galima teigti – su iš čiaupo bėgančiu vandeniu žmogus gauna daug jam reikalingų mineralų.
Visi mikroelementai pasižymi dideliu biologiniu aktyvumu: jie užtikrina normalią fiziologinių reakcijų ir apykaitos procesų eigą, dalyvauja mineralinių medžiagų apykaitoje, turi įtakos bendrai organizmo medžiagų apykaitai.
Remiantis šiuolaikiniais duomenimis, normaliai organizmo gyvybinei veiklai užtikrinti reikia apie 30 mikroelementų, kurių dauguma yra metalai (Fe, Cu, Mg, Zn, Mn, Co, Mo ir kt.) ir tik keli metaloidai (J, Br, As, F, Se).
Nuo kalcio ir magnio druskų kiekio priklauso vandens kietumas. Bendras druskų kiekis geriamajame vandenyje neturi viršyti 1000 mg/l. Druskų koncentracija yra didesnė tik mineraliniame vandenyje.

Vandens kokybė ir ligos

Pasak Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistės, kietas vanduo sveikatai nekenksmingas. Net priešingai: gerdami kietesnį vandenį, žmonės mažiau serga širdies ligomis ir hipertonija, o vartojantiesiems minkštą vandenį – šie negalavimai pasireiškia dažniau.
Neįrodyta, kad kietas vanduo sukeltų akmenligę.
Jungtinės Karalystės mokslininkai, atlikę vandens tyrimus 253 miestuose, nustatė, kad minkšto geriamojo vandens paplitimo regionuose mirties atvejų nuo širdies ligų yra 10–15 proc. daugiau nei kietą vandenį vartojančiuose regionuose.
Šimte didžiausių Amerikos miestų atlikti tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad gyventojai, vartojantys vidutiniškai mineralinių medžiagų turintį kietą vandenį (apytiksliai 300 mg/l), nuo vėžinių susirgimų miršta 10–25 proc. rečiau.