Apie žinomą rašytoją – tik šviesūs židikiškių prisiminimai

Rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana Užvenčio dvare poilsio valandėlę su augintiniu. 1929 m.

„Rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą židikiškiai apibūdino kaip to laikotarpio miestelio šviesulį“, – taip apie vietos mokytojų surinktus atsiminimus kalbėjo Mažeikių muziejaus fondų muziejininkė Jūratė Miliauskytė. Muziejaus moksliniame archyve yra saugoma židikiškių mokytojų ir mokinių surinkta medžiaga. Ją kaupti pradėta prieš 65 metus.

Židikuose – penkiolika metų

Prieš 65 metus, praėjus 26 metams nuo rašytojos mirties, Židikų vidurinės mokyklos lituanistė Stasė Riškutė-Stripinienė su literatų būrelio nariais pradėjo užrašinėti atsiminimus žmonių, kurie gerai pažinojo rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Vėliau juos su mokiniais rinko mokytojos Filomena Juodikienė ir Juzefa Sidabrienė.
Rašytoja ir kultūros veikėja į Židikus atvyko 1915 metais, kur gyveno ir jos mama Stanislava bei sesuo Sofija.
Šiame miestelyje gimė žymiausi rašytojos kūriniai: „Irkos tragedija“, „Sename dvare“, „Ant Uetelbergo“, „Mėlynoji mergelė“, „Kraitis“, „Pančiai“ ir kiti, čia gyvendama ji rengė spaudai savo „Raštus“.
Už kūrinius ir visuomeninę veiklą 1928 metais jai Kauno Vytauto Didžiojo universitetas suteikė Filosofijos Garbės Daktarės laipsnį, buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
Rašytoja mirė Židikuose 1930 m. liepos 24 d., būdama 53-ejų metų. Jos laidotuvių šv. Mišias laikė rašytojas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Sprendė ir konfliktus

Mokytojų ir mokinių surinkta medžiaga apie rašytoją šiuo metu yra saugoma Mažeikių muziejaus moksliniame archyve.
„Pastebėtina, kad mažiausiai surinkta pačių artimiausių rašytojai žmonių atsiminimų: sesers Sofijos Pečkauskaitės ir kunigo Kazimiero Bukonto, daugiausia jų – iš paprastų miestelio gyventojų, kurie vienaip ar kitaip buvo su ja susidūrę. O kad jiems tekdavo susitikti, nieko keisto: to laikotarpio tiek visuomeninis, tiek kultūrinis miestelio gyvenimas sukosi apie Mariją Pečkauskaitę. Kilus problemoms dėl sveikatos ar įsižiebus tarpusavio nesutarimams, kelio galas vis tiek būdavo pas „paną Mariją“ – taip ją vadino židikiškiai“, – pasakojo J. Miliauskytė.

1928 m. Židikuose (iš kairės) rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, kunigas Kazimieras Bukontas ir rašytojos sesuo Sofija Pečkauskaitė.

Medžiaga apie rašytoją ir židikiškius pradėta rinkti paprastai – mokiniai iš pradžių kalbino savo artimuosius ir, ką surinkę, nešdavo mokytojoms. Kai F. Juodikienė ir J. Sidabrienė pamatydavo, kas iš mokinių giminaičių dar gerai atsimena rašytoją, pas tą žmogų užsukdavo pačios, kalbindavo ir užrašydavo atsiminimus.

Mena iš gerosios pusės

Kaip pažymi muziejininkė, iš keturiasdešimties židikiškių atsiminimų tik viename rašytoja minima blogu žodžiu. Ir tai miestelio gyventojas paprasčiausiai išliejo nuoskaudą – pana Marija neįvardijama kaip bloga, ji tiesiog nepateisino lūkesčių, nesugebėjo padėti tam žmogui, nepadarė, ko jis tikėjosi.
„Vienam miestelio gyventojui ji liko atmintyje kaip graži ponia, kuri sėdėdavo Židikų bažnyčioje, visada pirmoje eilėje, šone, savo klaupkoje, kitą ji išmokė skaityti knygeles, trečia židikiškė atsiminė savo veiklą rašytojos įkurtoje angelaičių draugijoje“, – pasakojo muziejininkė.
Pavyzdžiui, židikiškė Momgaudienė, dar būdama jauna, ėjo pas jau pasiligojusią rašytoją, kad ši padėtų parašyti prašymą Švietimo ministerijai. Moteris norėjo, kad jai, vyresnei pagal amžių, leistų stoti į gimnaziją. Serganti rašytoja ją tada maloniai priėmė, padėjo parašyti šį prašymą. Kita židikiškė prisiminė, kad, jai sergant, rašytoja iš pradžių pirko vaistus, atnešdavo pavalgyti. Kadangi moteris namuose pagyti negalėjo, M. Pečkauskaitė ją savo lėšomis išsivežė į Palangą. Liegaudaitė prisiminimuose pažymėjo, kad rašytoja geriau pati mažiau pavalgys, blogiau apsirengs, bet stengėsi, kad visi žmonės būtų mokyti, geri, kad nereikėtų skursti ir badauti tiems, kurie neturi jėgų, kam artinasi senatvė.

Atminimas įamžintas

Tai, kad rašytoja buvo miestelio šviesulys, aktyviai dalyvavo jo gyvenime, liudija ir šie faktai: 1915–1918 m. Židikuose savo lėšomis M. Pečkauskaitė buvo įsteigusi vaistinę, ambulatoriją ir senelių prieglaudą, rūpinosi ligonių gydymu, savo namuose buvo įrengusi nemažą knygynėlį, jame visi norintieji galėjo gauti knygų. Rašytojos iniciatyva, Židikuose buvo suorganizuotas jaunimo choras, įkurta labdarybės draugija, pradėta blaivybės namų statyba, įsteigta pirmoji mokykla. Rašytoja organizuodavo loterijas, o už gautas lėšas šelpė neturtinguosius.

Židikų miestelio viduryje – rašytojos muziejus.

Tiek Židikuose, tiek Mažeikiuose rašytojos atminimas gyvas: 1974 m. Židikuose buvo atidarytas Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos memorialinis muziejus, po metų lankytojams atverta rekonstruota koplyčia, kur palaidota rašytoja, dar po metų Mažeikių Miško gatvė pervadinta į M. Pečkauskaitės gatvę. 1984 m. Mažeikių senamiesčio parke iškilo paminklas rašytojai, 1989 m. Židikuose oficialiai įteisinta M. Pečkauskaitės gatvė, o miestelio vidurinei mokyklai grąžintas dar 1929-aisiais Židikų pradinei mokyklai suteiktas jos vardas.
Minint 120-ąjį rašytojos gimtadienį, Mažeikių rajono savivaldybė įkūrė jos vardo piniginę premiją, kuri kasmet skiriama žmonėms, savo darbais padedantiems įamžinti rašytojos atminimą, puoselėjantiems ir tęsiantiems jos švietėjišką, altruistinę veiklą. Tais pačiais 1997 m. Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinėje mokykloje, direktorės Rimos Širvinskienės iniciatyva, pradėta skirti unikali, Lietuvoje dar negirdėta premija – kasmet išrenkama ir apdovanojama 9–12 klasių mokinė, siekianti rašytojos, švietėjos, labdarės idealo.
Nuotr. autoriaus ir iš Mažeikių muziejaus archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video