Apie žmogaus pasirinkimus, abejones ir kovą dėl vertybių

Akimirka iš koliažinės operos „Mažvydas“.

Spalio mėnuo Mažeikiuose pažėrė nemažai kultūrinių renginių: vyko tarptautinis Mažeikių meno festivalis, naują savo spektaklį pristatė Juozo Vaičkaus „Skrajojamasis“ teatras. Išskirtinis renginys, sukvietęs žiūrovus spalio pabaigoje, buvo ir koliažinė opera „Mažvydas“.
„Kokia prasmė! Ir medis, ir žmogus – šaknim – į pragarą, šakom – į dangų“, – taip Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“ kalba pagrindinis veikėjas. Šiais žodžiais galima apibendrinti ir visą J. Marcinkevičiaus kūrinį. Nuo šiuose žodžiuose slypinčios prasmės nenutolta ir teatriniame pastatyme – jo centre – prieštara tarp didelių siekių ir žmogiško trapumo. Taigi, vaizduojami žmonės ir jų jausmai, vidinės dramos, pasirinkimai ir abejonės dėl jų.
Jau pasirodymo pradžioje išryškėja pirmosios lietuviškos knygos – Katekizmo autoriaus Martyno Mažvydo kančia, skaudūs gyvenimiški posūkiai. Jis ištremiamas iš Lietuvos, jam tenka palikti mylimąją Mariją. Nuo pat pradžių matyti ir Mažvydo, kaip protestantizmo atstovo, konfliktas su katalikais. Aiškiai skiriasi jų vertybės: pagrindinis veikėjas pranciškonų vienuoliams priekaištauja dėl širdies kietumo, valdžios troškimo, artimo meilės nepaisymo. „Tu esi pranciškonas, tad turėtum būti visų brolis“, – su apmaudu sako Mažvydas, matydamas, jog realybė yra kitokia.
Giliau pažvelgus, tai ne tik prieštara tarp katalikybės ir protestantizmo – pagrindinis šios operos veikėjas atstovauja autentiškam tikėjimui, kuris reikalauja aukos, pasiryžimo, artimo meilės darbų. O katalikai šioje dramoje yra apakinti valdžios troškimo ir puikybės.

Pagrindinį vaidmenį atlieka Giedrius Arbačiauskas, jo sūnų įkūnija Mantas Jankavičius.

Galbūt šis stengimasis gyventi dėl vertybių, atlikti pareigą lemia, kad viso veiksmo metu Katekizmo autorius vaizduojamas kaip nuolat abejojantis, kupinas prieštaravimų. Tai išryškėja antroje spektaklio dalyje, kuri, manau, labiau įtraukianti nei pirma. Šioje operos dalyje vaizduojamas Martyno Mažvydo gyvenimas Ragainėje.
Antros dalies intriga – iš upės ištraukiamas skęstantis Mažvydo sūnus Kasparas, apie kurį pagrindinis veikėjas anksčiau nežinojo. Jo mama – Lietuvoje palikta Martyno mylimoji Marija. Paradoksalu, kad Kasparą iš upės ištraukia Mažvydo posūnis – Kristupas.
Siekis pažinti sūnų, nors šis neprisileidžia, žmonos Benignos ir auginto posūnio Kristupo priešiškumas sukelia Mažvydui didelių kančių ir prisideda prie nuolatinio svarstymo: ar teisingai gyventa, ar pasirinkimai, atrodę būtini, buvo tinkami? Pastebėtina, kad netikėtai atsiradęs sūnus išties daug labiau nei augintas ir ugdytas Kristupas atspindi Mažvydą: Kasparas yra kupinas teisingumo jausmo, jautrus, turintis daug prieštaravimų savy… Kitaip nei puikybės apimtas posūnis.
Šių dviejų jaunų žmonių vertybes atskleidžia trumpas dialogas. Pasak Kristupo: „Tas laimingas, kas turtingas.“ Kasparas jam atitaria: „Ne, tas, kas žmogų jaučia.“
Mažvydo sūnų labai įtikinamai vaidina Mantas Jankavičius. Įspūdinga ir scena, kai jis įtaigiai deklamuoja savo tėvo parašyto Katekizmo dalį. Kaip vėliau paaiškėja, jam šią knygą dažnai skaitydavo Marija. Įspūdį paliko ir pagrindinio veikėjo vaidmenį atlikusio Giedriaus Arbačiausko darbas. Jis taip pat įtikinamai suvaidino prieštarų ir abejonių kankinamą Mažvydą.
Vienoje scenų pagrindinis veikėjas skundžiasi savo artimam draugui Vilentui: gyvenimas baigiasi, o nieko nepadaryta. Bičiulis prieštarauja: Katekizmas ir giesmynas – didžiulis ir vertingas darbas Lietuvai. Taigi, kančia ir svarstymai Mažvydo nepalieka ir gyvenimo gale.
Vyraujanti spektaklio nuotaika – melancholija, pagrindinis veikėjas neranda ramybės. Tai atsispindi ir paskutiniame Mažvydo monologe, kur jis, atstumtas anksčiau nepažinoto sūnaus, savo sielą vadina „išdžiūvusia žeme“, o pasaulį įvardija kaip „dvokiantį“. Tai viena ryškiausių Marcinkevičiaus dramos vietų, išraiškingai, įsimintinai šis monologas perteikiamas ir teatriniame pasirodyme.
Ir vis tik kita scena – paskutinė prieš finalinę dainą – viltingesnė. Mažvydas moko savo parapijiečius skaityti ir sudeda su jais pirmąjį žodį – Lietuva. Mintis perduota ir suprasta: Mažvydo gyvenimas nebuvo veltui, jo palikimas Lietuvai, jos kalbai – didžiulis.
Nuotr. iš Valstybinio ansamblio „Lietuva“ „Facebooko“ puslapio

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video