Aplink Plinkšių ežerą skautai ėjo 23 kilometrus

Iš bendros nuotraukos miške matyti: nors nuvargo, žygeiviai patyrė daug gerų emocijų. Andriaus BYČIAUS nuotr.

Rudenėjanti gamta, fizinis žygis, linksmos emocijos ir vakarienė prie laužo, – taip žygį aplink Plinkšių ežerą apibūdina kasmet jį organizuojantys Žemaitijos skautų organizacijos nariai.

Pasirinktas ruduo

Žygis aplink Plinkšių ežerą, kurį organizuoja Žemaitijos skautų organizacija, vyksta jau nuo 2003 metų. Paprastai stengiamasi jį surengti spalio pradžioje, tik šiemet jis vyko šiek tiek pavėluotai – praėjusį šeštadienį.
„Vasarą ir taip turime įvairiausių stovyklų, tad norisi kažką gamtoje nuveikti ir rudenį. Pats į šį žygį išsiruošiau prieš šešerius metus ir niekada nepraleidžiu – įdomu ir smagu pabūti visą dieną bendraminčių būryje“, – „Santarvei“ sakė vienas iš žygio organizatorių, skautas vytis Tadas Rudokas.
Nors kiekvienais metais maršrutas tas pats, tačiau besikeičianti gamta šį žygį padaro vis kitokį. Kaip apibūdina skautai, tai auksinis ruduo, spalvotų lapų kilimas, voratinkliai, pelkės ir žiemai besiruošianti gamta… Kita vertus, šis žygis moko jaunimą sunkumus ir išbandymus įveikti su šypsena – tai tikrų tikriausias nuotykis.

Nebuvo vien pasivaikščiojimas

Žygis, kaip įprasta, prasidėjo devintą valandą ryto – visi rinkosi ežero paplūdimyje. Po to žygeiviai patraukė dvaro link ir tolyn – palei ežerą stengtasi eiti kuo arčiau vandens. Atstumas susidarė nemažas – iš viso 23 kilometrai.
„Šiemet pailginome maršrutą, norėdami išvengti kelionės lygiu žvyrkeliu, todėl pakeliui dar aplankėme ir Panų kalno koplyčią. Tačiau tai nebuvo vien pasivaikščiojimas – teko žygiuoti ir pelkėmis, skintis kelią pro meldus“, – pasakojo T. Rudokas.

Žygeiviams teko įveikti kliūtis pelkėtose vietose. Andriaus BYČIAUS nuotr.

Į žygius tradiciškai kviečiami visi norintieji, tačiau šiais metais, norint sumažinti koronaviruso plitimo pavojų, į jį rinkosi tik skautų organizacijos nariai. Žygyje dalyvavo 20 žmonių, jauniausiajam – dvylika, vyriausiajam – 54-eri.
Žygio dalyviams buvo būtina turėti pakaitinių drabužių, batus. Visa tai turėjo būti sandariai supakuota kuprinėse, kad po žygio, kuriame sušlapo praktiškai visi, būtų kuo persirengti.

Žygis baigtas prie laužo

Apėję ežerą apie šeštą valandą vakaro visi sugrįžo į paplūdimį. Čia užkūrė laužą. Pasiklydusių skautų nebuvo, nes, anot organizatorių, po pavojingų kelio atkarpų yra sustojama ir sulaukiama visų keliautojų.
„Ėjome ir tokiomis vietomis, kur aplanko nerealūs jausmai, – įlendi į pelkę, kur meldai – trijų metrų aukščio, per ištiestą ranką nematai savo žygio draugo. Yra buvę, kad į pelkę įsimurdai iki pažastų… Ką duoda toks žygis? Pirmiausia tai išbandymas. Ir ne tik savęs, bet ir draugų, kai jie turi ateiti į pagalbą, kai pačiam nepavyksta liūno įsiurbtos kojos ištraukti… Antra, tai galimybė pasigėrėti rudenėjančios gamtos grožiu. Ir, žinoma, fizinio pasirengimo patikrinimas“, – pasakojo T. Rudokas.
Vasarą Žemaitijos skautų organizacija surengė tradicinį žygį iš Mažeikių į Pakutuvėnus, du kartus stovyklavo prie Renavo. Žygis apie Plinkšių ežerą buvo vienas iš didesnių bendrų išvykų. Kitos šiemet gali būti įgyvendintos tik draugovių iniciatyva.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*