Gargždų muzikos mokyklos akordeonininkų orkestras, vadovaujamas Vaidoto Steponavičiaus, šiomis dienomis atstovauja Lietuvai tarptautiniame konkurse Italijoje.SAVI ATRANDA PASKUTINIAI
Kai Gargždų muzikos mokyklos akordeonininkų orkestras baigė savo koncertą, o jo vadovas Vaidotas Steponavičius lenkėsi auditorijai – rajono pedagogams, jie stojosi ir ilgais aplodismentais dėkojo už puikią dovaną artėjančios rugsėjo 1-osios proga. Po koncerto daugelis neslėpė nuostabos: kaip iki šiol nežinoję, jog rajone yra toks profesionalus kolektyvas, pelnęs visus aukščiausius Lietuvos apdovanojimus – ne tik laureatų vardus, bet ir absoliučiai geriausio akordeonininkų orkestro titulą.
„Suprantu, kad reikėjo dažniau koncertuoti savo rajono publikai. Juk vienoks įspūdis, kai atliekame porą kūrinių kokiame nors renginyje, visai kitoks, kai pagrojame koncertinę programą, kurioje jie labai įvairūs – nuo klasikos iki džiazo, – kaltę už tai prisiima pats kolektyvo vadovas Vaidotas Steponavičius. – Grojame įvairių tautų ir epochų muziką, mūsų repertuare – Dvoržako, Vivaldi, Sviridovo kūriniai… Užsibrėžiau sau tikslą: kai grįšime iš Italijos, surengti koncertų mūsų miesteliuose ir kaimuose. Mačiau vaikų akis, kai jiems atsistoję plojo mokytojai. Sutikite, taip būna ne dažnai, todėl ne vienam net džiaugsmo ašara nuriedėjo…“
GARGŽDIŠKIAI – TARPTAUTINIO KONKURSO DALYVIAI
Tyliai, bet nuosekliai jau 44 metus dirbantis muzikos pedagogas galėtų ir pats reikalauti daugiau dėmesio, nes iš tiesų turi pasiekimų, kuriais didžiuotųsi kiekvienas mokytojas.
V. Steponavičius, baigęs tuometę Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, pedagoginę karjerą pradėjo Kretingos, o vėliau Palangos muzikos mokyklose.
Jau tada jauno specialisto vadovaujami akordeonininkai pelnydavo laureatų vardus respublikiniuose konkursuose.
Gargžduose jis nuo 1976-ųjų. Per tuos metus užaugo ir mokyklą paliko daug mokinių. Šiandieniniame 19 akordeonininkų kolektyve mažiausiajai muzikantei Monikai vos 12 metų, o šalia jos – keturiolikmečiai-devyniolikmečiai bei mokytojai S. Adomavičius, D. Alseikienė, buvusi mokinė J. Šlušnytė.
Visi jie kitą savaitę išvyksta į 10 dienų kelionę Italijon, kur Monteze mieste vyksiančiame tarptautiniame konkurse ne tik atstovaus Lietuvai, bet ir varžysis su orkestrais, ansambliais bei atlikėjais iš įvairiausių šalių.
MUZIKA IŠ GARSIAKALBIŲ
Vaidotas Steponavičius mano, kad kitokio gyvenimo kelio jis negalėjęs pasirinkti, nes kitame ir neįsivaizduoja savęs. Tas potraukis muzikai – nuo vaikystės. Sunkios, be tėvų. Baigiantis karui, tėvas karininkas pasitraukė į Vakarus. Mama jį, penkiametį, su trejų metukų seserimi iš Vilniaus tik savaitei atvežusi į Šilalę pas senelius, taip ir negrįžo – dingo be žinios.
„Pokario gyvenimas buvo sunkus. Seneliai neturėjo nė radijo. Tačiau aikštėje buvo rusiški garsiakalbiai. Sėdėdavau po jais ir klausydavausi muzikos…“
Prisimena, kaip pas klasės draugą, kuriam tėvai samdė fortepijono mokytoją, stebėdavo pamokas, o išėjus jam, pats užimdavo vietą prie instrumento ir skambindavo iš klausos. Pats išmoko ne tik juo skambinti, bet ir gitara, o akordeoną atsigulęs ant žemės tampydavo… Taip mokykloje pagrindiniu muzikantu tapo, tad po tarnybos kariuomenėje dvejonių nebuvo – atvažiavo į Vilnių, J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, ir pasirinko studijas akordeono klasėje. 14 rublių stipendija, skurdi buitis, atsitiktiniai uždarbiai. „Vargo mokykla yra pati geriausia“, – mano mokytojas, tik savo jėgomis atsistojęs ant kojų ir pradėjęs savarankišką gyvenimą.
UŽ ŽVAKUTĘ M. K. ČIURLIONIUI – KALĖJIMAS
Šiame būta išbandymų, pažeminimo, įtampos. 1958 m. lapkričio 1 d. bendrabučio draugas pakvietė kartu nueiti į Rasų kapines uždegti žvakutę neseniai mirusiam jo tėvui. Vaikščiodami po kapines, prie vieno kapo jie sutiko keletą vyriškių ir šie pasiūlė žvakučių. Jie uždegė Čiurlioniui ir vos išėję iš kapinių buvo sulaikyti tų pačių, kaip paaiškėjo, provokatorių. Uždarė į Lukiškių kalėjimą. 15 parų mušti ir daužyti vyrai vis dėlto išėjo į laisvę, bet su nepatikimųjų žyme ir ženklu, kad visąlaik bus stebimi per padidinamąjį stiklą.
„Manęs politika nedomino, buvau muzikos žmogus ir tik ji man rūpėjo”, – kalba ramiai, lyg būtų seniai nurijęs įkyriai persekioto žmogaus nuoskaudas.
PARAMOS KAIP IŠMALDOS
Ši vasara mokytojui buvo kitokia nei ankstesnės. Ji ištirpo ruošiantis tarptautiniam konkursui. Jo akordeonininkai dienomis dirbo, kad sukauptų bent kiek pinigėlių kelionei į Italiją, o vakarais skubėdavo į Muzikos mokyklą. Lankomumas, vadovo teigimu, buvęs šimtaprocentinis.
Štai ką reiškia pripažinimas, įvertinimas ir viliojanti kelionė!
Tuo pat metu orkestro vadovą užgriuvo dideli organizaciniai rūpesčiai: parengti maršrutą, išspręsti apgyvendinimo ir kitus klausimus, pasirūpinti lydinčiais medikais, mokytojais, viską iki smulkmenų suderinti su tėvais. Tačiau prisipažįsta, jog sunkiausia buvę ieškoti rėmėjų.
„Esi priverstas nusižeminti. Lyg prašytum sau. O juk ne sau… Vaikams… Būdavo, važiuoji ir galvoji, gal geriau nerastum nei išgirstum „Ne“… – sunkiai apie pinigų kelionei paieškas kalba aukštai Lietuvoje įvertinto kolektyvo vadovas.
Nors daugiau buvę tokių, kurie suprato ir padėjo, tačiau netrūko ir pareiškusių, jog remia tik sportininkus ir invalidus, kiti dėl bako degalų pareikalavo programų, treti liejo pyktį ant Savivaldybės… „Tačiau patyriau gražaus supratimo ir palaikymo akimirkų. UAB „Ribena“ vadovas Rinaldis Bendikas, parėmęs pinigais, išlydėdamas pasakė: „Mokytojau, jei kada reikės, ateikit“.
Nors į tarptautinį konkursą kviečiami tik geriausieji, tačiau visos išlaidos gula ant jų pečių – numatytas net mokestis už dalyvavimą. O norisi ir pamatyti. Gargždiškiai akordeonininkai planuoja sukarti 2000 kilometrų ir grįždami iš festivalio užsukti į Veneciją, San Mariną, Florenciją, savo akimis pamatyti La Skalą, užgriebti vieną kitą Šveicarijos kampelį.
PEDAGOGO KLAIDOS – VISAM GYVENIMUI
Ši išvyka – ne tik pripažinimas, įvertinimas, bet ir dovana mokiniams už jų darbą, valią, meilę akordeonui ir jo muzikai. „Kartais nieko blogo negalvodamas subari, griežtesnį žodį pasakai, galbūt įskaudini, tačiau skubi kaip nors pasitaisyti. Kiekvienas vaikas – individualybė, turi tai suprasti, nes mūsų klaidos – visam gyvenimui, – sako mokytojas, kuris pats teigia buvęs senelio auklėtas griežtai, bet teisingai. – Reikalauju drausmės, nes be jos nieko nebus. Ką darai, daryk gerai, sakydavo vienas mano mokytojas. Negadink medžiagos, iš kurios galbūt kitas daug padarys”.
Vaidoto Steponavičiaus įsitikinimu, pedagogo darbas – menas, kuriam reikia talento. Jei neturi pašaukimo, geriau nedirbk šio darbo, nes kentėsi pats ir nieko negaus vaikai. O ar jie įvertina tai, ką gauna?
„Kai sutinku buvusius savo mokinius ir kartais po 10 ar dar daugiau metų išgirstu „Mokytojau, kaip jums sekasi?“, man yra didžiausias atpildas ir džiaugsmas“.
Irena KASPERAVIČIENĖ
Stasio ŠEŠTAUSKO nuotraukoje:
Gargždų muzikos mokyklos akordeonininkų orkestro, 2002 metais pripažinto absoliučiai geriausiu Lietuvoje, vadovas Vaidotas Steponavičius.