Kovojant su šešėline ekonomika ES šalyse imamasi priemonių: pirkėjai tikrinami, ar turi prekių įsigijimo čekį.
Lietuvoje dėl šios idėjos nesutariama – vieniems atrodo, kad tai pernelyg didelis krūvis pirkėjui, kiti mano, jog žmonės taip pat galėtų būti įpareigojami rūpintis verslo skaidrumu.
„Santarvė“ teiravosi mažeikiškių, ar jie gauna ir ima prekių įsigijimo čekius ir kaip reaguotų, jei tai taptų prievole.
Angelė ŽVINGIENĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Angelė ŽVINGIENĖ, pensininkė:
– Dažnai pasiimu kasos čekį, noriu pasidomėti, kiek esu sukaupusi pinigų savo sąskaitoje. Kita vertus, turiu artimų žmonių su negalia, kuriems tenka nupirkti maisto. Todėl suprantama, kad prekių įsigijimo čekį tiesiog privalau paimti.
Sakyčiau, kad nieko blogo neatsitiktų, jeigu ir mūsų šalyje kas nors patikrintų pirkėjus ar paslaugos gavėjus. Nors taip prisidėtume prie biudžeto stiprinimo.
Žana PETRAUSKIENĖ. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Žana PETRAUSKIENĖ, apskaitininkė:
– Kodėl gi nepaimti savo įsigytų prekių čekio? Beveik visuomet stengiuosi pasiimti jį, nes neretai namuose pasižiūriu prekių kainas.
Manau, kad visiškai normalu, jeigu būtų patikrinami čekių gavėjai. Sakyčiau, kad tai savotiškas, bet tinkamas būdas įpareigoti ir pirkėją prisidėti prie verslo skaidrumo.
Janina KOVALIOVA. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Janina KOVALIOVA, pensininkė:
– Visuomet pasižiūriu prekių įsigijimo čekį. Pasidomiu, ar prekės kaina lentynoje sutampa su nurodyta atsiskaitymo čekyje. Be to, visuomet pasidomiu, kiek Valstybei sumoku pridedamosios vertės mokesčio nuo savo įsigytų prekių sumos.
Mano nuomone, visiškai geras sumanymas patikrinti pirkėjus. Sakyčiau, tai būtų savotiškas įpareigojimas ne vien prekės ar paslaugos tiekėjui, bet ir jos gavėjui.
Vitalijus BERGAUDAS. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Vitalijus BERGAUDAS, operatorius:
– Nematau prievartos prasmės: esu įsitikinęs, jeigu žmogui reikia prekių įsigijimo dokumento – visuomet jį ir pasiims. Tiesiog įpratau ir jau iš inercijos pasiimu kasos čekį. Esu kategoriškas: jei moku už prekę ar paslaugą – privalau ją gauti kokybišką. Todėl vien dėl galimybės grąžinti, įrodyti, kad įsigijau blogos kokybės prekę, save tiesiog esu įpareigojęs visuomet pasiimti atsiskaitymo čekį.
Alvydas VALČIANAVIČIUS. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Alvydas VALČIANAVIČIUS, tolimųjų reisų vairuotojas:
– Tiesiog dėl įdomumo, o kartais ir dėl išlaidų planavimo pasiimu kasos čekius.
Nematau nieko blogo, jei kas patikrintų mane, ar turiu čekį. Gal tai visiškai nebloga priemonė sudrausminti ir patį klientą, ir darbuotoją?
Algimantas RUGINIS. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Algimantas RUGINIS, bedarbis:
– Kasos čekius visuomet gaunu, tik ne visuomet nurodyta prekės kaina atitinka esančią ant kasos čekio.
Manau, kad visiškai neblogas sumanymas tokiu būdu patikrinti gamintojų ir pardavėjų darbo kokybę.
Žaislų parduotuvėj Miglė tai čekį turi kaulyti, o ne prašyti. O, kad pačios pardavėjos duotų, tai nėra buvę. Žaislai brangūs, bet dažniausiai su defektais, kai paprašai čekio, kad jei „kas“, kad galėtum prekę grąžinti, tai pardavėja sako: tai nereikia to čekio, mes ir taip prekę priimsim…??? Apie kokį skaidrumą kalbėti…
Vokietijoje kasos cekius duoda pirkejui pageidaujant. Pardavejas visada paklausia, ar reikalingas kasos cekis. Suprantama, kad tokiu kasos aparatu, kaip LT dar turi, cia jau nera, viskas kompiuterizuota. Paprasciausiai sutaupomas popierius, dazai, ir maziau siuksliu atsiranda konteineriuse. Apie seseline ekonomika nera net kalbos…..
Smulkiojoje prekyboje – visiška savivalė ir betvarkė! Negi dažnai ir atsakingi valdininkai neperka maisto turgelyje ar miesto turguje? Prekybininkai nori duoda kasos čekį, nori neduoda. O kai paprašai, labai jau susinepatogina…O didžiajame turguje prekiaujantiems žuvimi galioja tie patys įstatymai? Jie net neturi kasos aparatų. O kainos žuvies nemažos, pinigėliai taip pat nemenki, o kas į bendrą biudžetą pakliūna. Kur žiūri tikrintojai? Niekam, matyt, labai ir nerūpi, kaip atliekamos šios funkcijos, svarbu, kas „iškišo“ aparatus…Taip ir nebus tvarkos…