Jau nebežinau, ar čia džiaugtis tuo atėjusiu pavasariu, ar ne, bet kažkoks jis ne toks, kokio laukėme: nėra tos tikrosios šilumos, nors tu ką.
Kelias dienas praėjusią savaitę į akis smėlį žarstė vėjai, šokdino pernykščius lapus. O trečiadienio vakarą ties mūsų namais vėjas ant šaligatvio žaidė su nežinia iš kur atsiradusiais reklaminiais lankstinukais – tokiais, kurių prikišamos mūsų pašto dėžutės. Dabar tie reklamuotojai jau įsigudrino ir į vieną leidinį sudeda vos ne visų prekybos centrų reklaminius leidinukus. Jei nebeturi kur jų dėti, tai, matyt, pluoštą paleidžia pavėjui… Kas negavo, tegu pasiima nuo šaligatvio. O jei ir nepasiims, nieko baisaus – šiek tiek daugiau darbo bus gatvių ir kiemų valytojams.
Kažkaip nebelaukiu to atšilimo. Mat gamtininkai ėmė gąsdinti, jog jis vienu metu prikels iš vandens telkinių pulkus uodų. Ta perspektyva purto vien apie ją pagalvojus. Negaliu pakęsti, jei naktį ausyse suzyzia vienas toks kraugerys, o jei dabar užpuls tokių pulkai… Venta visai šalia, tad įsivaizduoju, kiek iš ten suskris tų bjaurybių mūsų ėsti.
Mano gyvenime yra buvęs periodas, kai tie zyzlos puldavo visą naktį, nes jie daugindavosi rūsio patalpose, kur dėl užsikemšančios kanalizacijos nuolat tvyrodavo drėgmė ir baisi smarvė. Laimė, gyvenau ne pirmame aukšte, bet atvirą langą nuolat reikėdavo užtverti specialiu tinklu. Tuomet uodai lįsdavo į butą per ventiliacijos angas arba tykodavo laiptinėse prie buto durų – atsirakini, atsidarai – ir suskrenda koks pulkelis…
Belieka tikėtis, kad uodų kaimenės Mažeikių neokupuos ir puls tik tuos, kurie įsiverš į jų teritorijas… Nežinia tik, kokia ta jų teritorija: nuo Ventos gali užplūsti pietinę miesto dalį, o nuo šiaurinėje dalyje esančio durpyno ir pelkių klius ir senamiesčio ponams. Klius tikriausiai ne tik ponams, tad teisus buvo klasikas Donelaitis sakydamas, kad atėjus pavasariui, „uodai su kaimene blusų ir ponus, taip kaip būrus, įgelt išsižiojo“. Kartojasi istorija, ar ne?
O kol nėra uodų, galima puikiausiai pasivaikščioti pavenčiais, pasiklausyti jau parskridusių giesmininkų. Visada stengiuosi kišenėje turėti bent kelis centus: o kas bus, jei gegutė ims ir užklups mane be cento kišenėje? Kažin ar mokėjimo kortelės šiuolaikinėms gegutėms tinka?
Praėjusią savaitę perskaičiau informaciją apie tai, kad Premjeras apdovanojo kai kuriuos šalies įmonių vadovus už jų gerą darbą ir pasiekimus plėtojant įmonę. Tarp tų pagerbtųjų pamačiau ir vieną Mažeikių įmonės vadovą. Neilgai tuo džiaugiausi, nes kolegė nušvietė protą: tas mūsų apdovanotasis – Premjero partijos narys, tad ne stebuklas tokia pagarba ir pripažinimas. Arba bent jau kelia minčių, jog ranka ranką plauna.
Seimui pasiūlyta svarstyti klausimą, ar nevertėtų nereceptinius vaistus pardavinėti parduotuvėse ir degalinėse. Tokia praktika jau seniai taikoma daugelyje šalių, kad ir kaimyninėje Lenkijoje. Man šis siūlymas visai patiktų: mūsų mieste nėra nė vienos budinčios vaistinės, o kartais labai reikėtų. Jei netikėtai suskauda galvą, susuka vidurius, kas nors atsitinka vaikui, o vaistų atsargų nėra, kodėl elementaraus citramono ar kokių vidurių lašų naktį nenusipirkus artimiausioje degalinėje? Tada ir tų atsargų nebereikėtų kaupti, nes vaistai sensta, kartais tuos pasenusius tenka ir išmesti. Maža kas kelionėje gali atsitikti ir vairuotojams ar jų keleiviams, tad vaistai degalinėje – tikrai geras sumanymas. Jei kas mano kitaip, galima diskutuoti.
Apie receptinius vaistus čia nekalbama: juos reikia pardavinėti tik vaistinėse. Kai kas baiminasi, kad atsiras tokių, kurie naktimis pirks spiritizuotus ar kokį kitokį neigiamą poveikį organizmui turinčius vaistus. Tokių įtartiniems asmenims nereikėtų parduoti arba jais išvis neprekiauti. Bet jei jie nereceptiniai, tai kam reikia, jų nusipirks ir vaistinėje.
Praėjusį savaitgalį mažeikiškiai kartu su liaudiškos muzikos kapelomis budino žemę. Ir taip budino, kad kai kurie žiūrovai neištvėrę pasuko namo. Jokiu būdu ne todėl, kad koncertas nebūtų patikęs – viskas: ir dainos, ir muzikantai, ir vedėjai, buvo be priekaištų. O todėl kad jis labai ilgai užsitęsė – net tris valandas ir dvidešimt minučių. Be jokio pertraukos. Ne kiekvienas gali tiek ilgai išsėdėti.
Paskutinė mano šiandieninio bendravimo su jumis tema – raktų istorija. Ne kokių nors auksinių, o paprastų – nuo buto durų.
Grįždama iš darbo mano viena pažįstama užėjo į parduotuvę ir visko prisipirko. Šiaip ne taip pasiekusi namus pamatė, kad rankinėje nėra raktų. Kišenėse – taip pat. Išvada viena: paliko darbe. Jai dažnai taip pasitaiko – mėgsta raktus palikti tai viename, tai kitame kabinete. Darbe, žinoma, jau nieko nebėra, tad kaip ten be raktų patekti? Vienintelė išeitis – skambinti netoliese gyvenančiam kolegai. Tas, žinoma, sutinka priglausti bendradarbės pirkinius ir paskolinti savuosius raktus nuo darbovietės durų. Pirkinius moteriškaitė nusprendė palikti iki kitos dienos, bet vienintelį valgomą daiktą – jogurtą kolega pasiūlė persidėti į rankinę, kurią ji visada nešiojasi su savimi. IR KĄ JŪS MANOT? Kai ta užmirštuolė pradėjo ruošti jogurtui vietą, užgriebė… raktus. Tik jie buvo įkritę į pirštinę. Kaip toj senoj dainoj apie pypkę: „ji įkritus į batus, tik dūmelis rūksta“. Pavasaris, pilnatis ar įsišakniję įpročiai tai nulėmė – spręskite patys.
Palijus, atsigavo ir gamta, tad eikit visi pasivaikščioti. Tik pinigų ar mokėjimo kortelės nepamirškit. Gal užkukuos…
sisbeitauskas@santarve.lt
