Šiluma nedrąsiai, bet po truputį traukiasi, palikdama mus vis labiau priklausomus nuo metalinių dėžių po palangėmis. O tos dėžės šiemet pradėjo šildyti gana anksti: lauke praėjusį savaitgalį buvo gana šilta, bet kažkam, matyt, tai nelabai svarbu: šalta jums ar šilta – būsim geri ir šilumą daugiabučiuose įjungsim. Ir, kas keisčiausia, kad šildymo sezoną pirmiausiai buvo nutarta pradėti ligoninėje, vaikų darželiuose ir mokyklose, bet to iš tiesų nebuvo: daugiabučių gyventojai už šilumą turės pradėti mokėti nuo užpraėjusio penktadienio ar šeštadienio, o ligoninėje radiatoriai pradėjo šilti tik pirmadienio rytą. Suprantami dalykai: gyventojai už šilumą, kad ir kaip sunkiai, bet turės susimokėti, o čia biudžetinės įmonės, kurios dėl įsiskolinimų sėdi šilumininkų kišenėse. Tad ir šilumos jiems niekas neskubėjo tiekti – vartotojai dėl to niekam nepasiskųs, nes mokama ne iš jų piniginės.
Kad ir kaip ten būtų, dabar prieš vėją nebepapūsi ir šilumos skaitikliai jau skaičiuoja mūsų išlaidas. Kokios jos šiemet bus realiai – pagyvensim ir pamatysim. Aišku tik tiek, kad lengva nebus.
Lietuvoje kunkuliuoja aistros dėl Rusijos apribojimo į šalį įvežti pieno produktus. Niekaip su rusais nesusikalba nei mūsų valdžia, nei verslininkai. Vieni negali įrodyti, kad mūsų produkcija yra kokybiška, tikrinta ir pertikrinta, pasisamdyti net užsienio ekspertai, kiti teigia, kad ta produkcija yra nekokybiška, bet konkrečiai nenurodo, kas ir kur yra blogai. Man tai panašu į katės žaidimą su pele: būtų galima nugalabyti, bet įdomu pažaisti. Taip ir tampo nervus vieni kitiems, ko gero, patys nežinodami, kuo viskas baigsis.
O prekybininkai žada, kad Rusijai skirti pieno produktai pigiau bus parduodami mūsų prekybos centruose, bet bent jau iki šiol nieko panašaus nepastebėjau: nėra jokio atpigimo, nematyti ir tų rusams skirtų prekių. Kažkurią dieną pastebėjau tik kondensuoto pieno skardines, tokias, kokios būdavo parduotuvių lentynose prieš daugelį metų. Aš net nežinau, ar čia tos atliekos nuo rusų, ar skardinės atsirado kaip nors atsitiktinai, nes nepasakyčiau, kad jos buvo pigesnės…
Tai nieko neguodžia, juolab kad vėl kalbama, jog artimiausiu metu brangsiantys pieno produktai. Ir tai, manau, nesusiję nei su politika, nei su kitais veiksniais: eilinį kartą valdžia nusprendė dar labiau nudirti tautiečiams odą – gal jiems malonu, kai žmonėms skauda.
Tikėkimės, kad mūsų valdžios vyrai pieno reikalus išspręs tinkamai ir ilgai nereikės galvoti, kur dėti lietuvišką sūrį ar sviestą – negi mesi lauk. O tiems vyrams palinkėčiau griežtumo ir reiklumo. Pavyzdžių, kaip tai daryti, toli žvalgytis nereikia. Pažiūrėkit, kaip ryžtingai savo poste tvarkosi naujoji Seimo pirmininkė: nuo pat pirmų dienų kibo ministeriams į atlapus ir pradėjo tikrinti, ar tvirtai jie laikosi. Kelių, tiesa, ir vienos moteriškės, atlapai ėmė ir sutratėjo – kažin, ar atlaikys? Ar ta ponia sugebės įrodyti, kad jos reikalavimai ministrams pasitraukti yra pagrįsti? Gal čia paprasčiausios moteriškos ambicijos – šį tą ir aš galiu – o gal noras tiesiog nenusileisti Prezidentės griežtumui – kuo aš prastesnė? Kaip sakoma, nauja šluota gerai šluoja, tik ar nebus ta šluota kokia kiniška ir nepritaikyta naudoti mūsų sąlygomis – ims ir nudils.
Iš to, kaip sparčiai vyksta darbai, galima spręsti, kad netrukus turėsime dar vieną parduotuvę. Jau esu kalbėjęs, kad statybos vyksta labai greitai, kiek teko matyti, prie būsimos parduotuvės jau pradėta tvarkyti aplinka, tad tikriausiai darbas verda ir viduje.
Matyt, nenorėdama nusileisti būsimajam prekybos centrui, savo plunksnas atnaujino ir kaimynystėje buvusi kita parduotuvė: suprantami dalykai, nes konkurencija tarp mūsų galingųjų prekybos tinklų yra ir kiekvienas jų stengiasi privilioti kuo daugiau pirkėjų.
Beje, kol tas prekybos centras buvo remontuojamas, kiti tame pastate įsikūrę prekybos paviljonai dirbo. Viena man paskambinusi moteris piktinosi, kad tose parduotuvėlėse dirbančioms pardavėjoms ne pyragai: nuo remonto patalpos skendėjo dulkėse, tad nuo jų teko gintis kaip kas išmano. Nedirbti – negalima, nes savininkams kiekviena nedarbo valanda neša nuostolius: šiuo atveju žmogus ir jo sveikata buvo antrame plane – pelnas svarbiau. Nenori – nedirbk, žinot juk, kokia dabar padėtis su darbu, tad jo prarasti nenori nė vienas.
Nemalonu į tokią dulkių karaliją užeiti ir pirkėjams, bet jie čia – laikini svečiai: atėjo, pažiūrėjo, pirko ar nepirko ir – viso gero.
Trečiadienį laiptinėje pamačiau skelbimą, kad ketvirtadienį nuo devynių ryto iki penktos valandos vakaro dėl vamzdynų keitimo butuose nebus vandens. Tokie dalykai mane kažkodėl iš pradžių sunervina, bet pagalvojęs, kad vandens atsargų galima sukaupti, nurimau. Kitą dieną iš ryto turėjau trumpam išeiti. IR KĄ JŪS MANOT? Vandens iš ryto prisipilti pamiršau. Apie tai prisiminiau tik prieš pietus, kai grįžęs sugalvojau atsigerti kavos. Kaip sakoma, nuo žioplumo vaistų nėra. Bet šį kartą malonią staigmeną pateikė žmonės, kurie remontavo vamzdyną: vanduo atsirado tuoj po pietų, tad kavos ilgai laukti nereikėjo. Pasirodo, šiais laikais įmanomi ir tokie dalykai: jei žmonės dirba atsakingai, viską gali padaryti laiku ir net greičiau.
Šiuo džiugiu pastebėjimu ir noriu atsisveikinti, linkiu nesušalti, pasveikinti šiandien vardadienius švenčiančius Lauras ir Geisvilus, o jei dar turėsit gėlių – ir rytojaus varduvininkus Gedus bei Adelinas.
sisbeitauskas@santarve.lt
