Lapkritis nieko nelaukdamas juda į priekį. Žiūrėk, kiek čia truks, ir prekybos įmonės pradės žėrėti kalėdiniais papuošalais, siūlydamos nelaukti paskutinių dienų ir brangiems žmonėms dovanų nepirkti iš to, kas liko. Netruks kalėdinėmis puošmenomis pradės dabintis ir miestas.
Kažkaip greitai prabėgo ir ilgasis savaitgalis, kai ramiai, nesislėpdami, kaip buvo pranašauta, nuo lietaus, lankėme artimųjų kapus ir nors kiek prie žvakučių šviesos pabuvome kartu su jais.
Tiesa, kai kas dar prieš tas ramybės dienas, mėgdžiodamas Vakarus ar dar toliau esančias šalis, bandė triukšmauti ir linksmintis, garbinti moliūgus ir visokias nelabas būtybes. Net laiptinėje teko matyti keletą paauglių, bandžiusių suvaidinti kažką panašaus į lietuviškus žydelius, bet kaimynai iš jų tik draugiškai pasijuokė. Taigi, bent viena Vakarų siūloma naujovė pas mus negauna reikiamo dėmesio: svetima ir lieka svetima.
O lapkričio pirmąją į kapines plūdo minios žmonių: kas ratuotas, kas pėsčias, žodžiu, kaip kam patogiau. Visų Šventųjų dieną į Geidžių ir Grūstės kapines kursavo net keletas papildomų autobusų – tai iš tiesų patogu žmonėms. Nors autobusai nebuvo perpildyti, kai kas jų šiek tiek pasigedo popiet: ne visi juk turi galimybę susiruošti iš pat ryto. Bet gerai ir tai, kas buvo. Keliai, vedantys į pagrindines kapines, buvo pilni automobilių, autobusų vairuotojams nebuvo lengva vingiuoti tarp jų. Tad nenuostabu, kad jie šiek tiek vėlavo. Keista atrodė tik tai, kad prie vėluojančio autobuso vairuotojo pristojusi bobutė jam „lesė“ smegenis: ar negalėtų jis palaukti, kol ji padės gėles ir uždegs žvakutes, mat labai skubanti ir norinti sugrįžti tuo pačiu autobusu. Keisti kai kurie mūsų senjorai: kas jau kas, o jie laiko tikrai turi, tad kur jiems taip skubėti?
Ta situacija man priminė sovietinius laikus, kai dar važinėjo autobusai į kaimyninės Latvijos Ežerės miestelį: nuvažiavus ten žmonės kaip akis išdegę puldavo į parduotuves ir apsipirkę skubėdavo tuo pačiu reisu grįžti atgal. Va ten tai lenktynės būdavo: kas greičiau atlėks į parduotuvę ir suspės nusipirkti gardžios latviškos duonos ar rūkytų ešerių. Tais laikais Ežerės miestelio parduotuvės prekių pardavimo planus galėdavo įvykdyti vien mažeikiškių padedamos.
Ir dar apie visuomeninį transportą. Nors juo šiais laikais naudojasi nedaug žmonių, bet kartais, ypač rytais, kai skubame į darbą, o vaikai – į mokyklą, pasitaiko, kad autobusai ar maršrutiniai autobusiukai važiuoja perpildyti ir laisvų sėdimų vietų nelieka. Ne kartą teko stebėti situaciją, kai jaunuoliai sėdi dvivietėje kėdėje prie krašto ir stovinčių vyresniųjų į prie lango esančią vietą, kol jų nepaprašai, nė nemano praleisti: nemato toliau savo nosies, nors tu ką. Dar gražiau, kai šalia sėdinčio jaunuolio stovi močiutė: tada tas sėdintysis taip įninka naršyti po savo mobilųjį telefoną, jog atrodo, kad kažkokį labai svarbų, vos ne valstybinės reikšmės reikalą sprendžia. Nežinau, kaip yra dabar, bet mūsų jaunystės laikais tokios elementarios tiesos, kad autobuse visada reikia užleisti sėdimą vietą vyresniam žmogui, buvo kalamos vos ne kasdien. Gal dabar branginamos kitokios vertybės ir vyresnis žmogus vaikui ar jaunuoliui yra tuščia vieta – jie jo nemato. Tikrąja ta žodžio prasme. Tiesa, mūsų laikais nebuvo ir tokių dalykų, kad tėveliai savo atžalas privežtų prie pat mokyklos durų. Suprantu, dabar visai kitokie laikai, kitokie žmonės, bet žmogiškosios vertybės juk neturėtų keistis.
Kita vertus, su tais pagyvenusiais žmonėmis, kaip dabar priimta vadinti – senjorais, pasitaiko visokių įdomių dalykų. Dar visai neseniai teko pamatyti situaciją, privertusią susimąstyti, ar tie senjorai ne per daug sau leidžia. Važiuojantis automobiliu senyvas vairuotojas, iš šalutinės gatvės sukdamas į dešinę, nepraleido pagrindine gatve važiavusio automobilio. Pamačius, kas tuoj gali atsitikti, man net kraujas užšalo. Laimei, pagrindine gatve važiavusio vairuotojo reakcija buvo žaibiška – jis ne tik sugebėjo savo mašiną suktelti kairėn, bet ir laiku sustoti. IR KĄ JŪS MANOT? Iš mašinos išlipęs senjoras nelabai suprato, kas čia atsitiko ir ko kažkoks jaunas vyriškis jį bara. O juk tiek tetrūko, ir būtų apdaužyti abu automobiliai, kuo ta kelionė galėjo baigtis situacijoje sunkiai besiorientuojančiajam – sunku pasakyti. Tada ir pradėjau galvoti: ar nereikėtų imtis kokių apribojimų leidžiant prie mašinos vairo sėsti senyvo amžiaus žmonėms. Pasakysit, kad apie tai sprendžia gydytojai. Bet juk kartą išdavus vairuotojo pažymėjimą, nelabai kas žiūri, kiek ilgai jį gavęs žmogus ruošiasi vairuoti. Ir toks „patyręs“ vairuotojas, nebesusigaudantis, kur šalutinis, o kur pagrindinis kelias, tikrai nebeturėtų sėsti prie vairo. Negi reikia laukti, kol automobilis jį vairuojančiam žmogui taps karstu?
Kažkaip nesinori baigti savo pamąstymų apie įvairias gyvenimo situacijas taip niūriai: juk iš tiesų, gyvenime gėrio yra daug daugiau nei blogio, tik mokėkime tai pamatyti ir tuo pasidžiaugti. Nusišypsokit žmogui, ir jūs sulauksite to paties, padarykit ką nors gero kitam, ir kas nors tai padarys jums.
Pirmadienį – paskutinė rudens šventė – Šv. Martynas. Šią dieną žmonės spręsdavo, koks oras bus per Kalėdas: jei tą dieną ledas, Kalėdos bus šlapios, o jei Martynas šlapias, per Kalėdas lauk ledo. O jei lapkričio 11-ąją giedra, tai laukite itin šaltos žiemos.
Antradienį – Ožio diena, skirta kuo greičiau prikviesti žiemą. Tik ar mums jos dabar reikia?
sisbeitauskas@santarve.lt
o ne svetimybe senjorai.yra jau taip ispuike,kad save laiko visaziniais.nors ir reakcija,supratimas su amziumi pasikeite.pakanka paziuret kaip arogantiskai elgiasi nusene ir prasikalte menininkai,seimo nariai.jie net masinas apdauze tvirtina nemate masinos.ir jokios tolerancvijos.manau,kad gydytojai leisdami vairuot nuo 70-ties labai atidziai ivertintu senoliu reakcija,atminti.,pastabuma.ir jiems ir aplinkiniams tokie arogantiski senukai neatnestu nelaimiu.