Nuotrauka iš redakcijos archyvo
„Kuo geriau gyvensime, tuo labiau vienodėsime“
Genoveita GRICIENĖ,
Savivaldybės tarybos narė:
– Iš esmės identitetai nesiskiria. Galiausiai mes visada buvome Europos dalimi ir dabar esame europiečiai. Jei ir skiriamės, tai tik detalėmis, o ne esminiais bruožais ar požiūriu. Ir, kuo ilgiau skirsimės, tuo, mano manymu, geriau.
Skirtumus tarp tautinio ir „europietiškojo“ mentaliteto pirmiausia įžiūriu skolinantis, t. y. imant paskolas iš bankų. Mes atsargesni, gal net taupesni. Jauni žmonės, banko pinigais įsigiję gyvenamą būstą, ramiai gyventi pradeda tik grąžinę paskolą…
Antra, ne tarybinėj erdvėj gyvenę europiečiai be skrupulų informuoja atsakingas teisėtvarkos tarnybas apie viešosios tvarkos, žmogaus ar gyvūnų teisių pažeidimus, o mes tai vadinam skundimu. Žodis „skundikas“ pas mus prilyginamas keiksmažodžiui.
Ir dar – daugeliui mūsų būdingas neadekvatus savęs vertinimas: arba be saiko save aukštiname, arba kalame prie kryžiaus. Bet šiaip, manau, mes – kuo puikiausi europiečiai. Ir kuo geriau gyvensime, tuo labiau vienodėsime.
„Jei jau esame Europos Sąjungoje, galėtume bent kažkiek prie jos pritapti“
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Viešosios bibliotekos Balėnų filialo bibliotekininkė
Virginija GALDIKIENĖ:
– Mums iki Europos dar labai toli. Pažiūrėkit, lietuviai išvažiuoja į kokią šalį ir pasigirsta pranešimai apie nusikaltimus…
Kad mes turime europiečių „dūšią“ – taip. Mes ją turim, norime turėti, bet europiečiais būti dar nemokame, reikia mokytis: pagarbos vienas kitam, patriotiškumo – visko reikia. Mes bandom sakyti, kad Lietuvoje ir tas, ir anas yra blogai, bet nieko nedarom. Mano vyras visą laiką yra kažkuo nepatenkintas, tad aš jam sakau – o kodėl jūs nieko nedarot? Kodėl nerašot laiškų, kodėl nekalbat, nekviečiat forumų ir panašiai. Kai vyrui tai pasakau, jis atsako: e, mes gi žemaičiai, kas nors kitas už mus padarys. Tokie jau mes esam, lietuviai.
Žiūrėkit – Graikijoje mažesnė pensija, tai kas dedasi: tuojau sukilimas, nepasitenkinimas. Jeigu paėmus iš kiekvienos Europos šalies kažką gero ir perkėlus į Lietuvą – kažkas tikrai pasikeistų.
Tautinis tapatumas nėra blogai – mes turime kažkuo išsiskirti, bet jei jau esame Europos Sąjungoje, galėtume bent kažkiek prie jos pritapti: juk sakoma, jei atvažiavai į kažkokią šeimą, kažkas tave priglaudė, tai tu gyveni ir dirbi pagal jų taisykles, nes gyveni jų šeimoje.
Mano tėvelis visą laiką sakydavo: kol tu gyveni mano šeimoje, už mano pinigus, tai tu darysi, kaip aš pasakysiu. Čia taip pat yra tas pats: jei tu atėjai į Europą, tai turi jai kažkiek paklusti. Nesakau, kad reikia būti vergais, bet prisitaikyti reikia.
Turiu giminių ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, jie ten gyvena jau seniai. Visa mano mamytės giminė nuo 1972 metų – Vokietijoje, savo senelių net nesu mačiusi – kai gimiau, jie jau buvo Vokietijoje. Pati esu kilusi iš Mažosios Lietuvos, iš Šilutės krašto, bet ryšys su giminaičiais visados buvo. Ir labai gerai būdavo tais naujesniais laikais pasiskambinti jiems, išgirsti jų balsą – jie kalba visiškai kitaip.
Mano mama keturiolika metų buvo našlė, paskui ištekėjo už vokiečio: man teko su juo gyventi, jį slaugyti – tai visiškai kitoks žmogus. Mama susigundė už jo ištekėti, kadangi gyvenime nebuvo girdėjusi tokių malonių žodžių: lietuviai yra kažkokie kietaskūriai, stačiokai, o ten kiekvieną dieną padėka už pusryčius, už pietus – jie tokie žmonės. Mano mama iš to krašto yra kilusi ir ji to norėjo visą gyvenimą. Tėvelis – iš aukštaičių, tai man tik jo kalba patiko.
Todėl ir sakau, kad prie Europos, mums, lietuviams, reikia derintis. Kažką reikia duoti savo, bet pasiimti ir iš jų. Aš tik už tai, kad imtume tai, kas yra geriausia, ir duoti mes turime tik geriausia.
Kalbant apie prieštaravimus – lazda turi du galus: mes neturime visiškai „atsiduoti“ Europai, bet nereikia priešintis jos gerajai įtakai.
