Atėję į renginius Savivaldybės kultūros centre, jo darbuotojų organizuojamas šventes mieste, matydami išpuoštas scenas, nepriekaištingas dekoracijas, tikriausiai nedaugelis žinome, kad tai – dailininkės scenografės Daivos Vaičienės vaizduotės ir rankų kūriniai.
Ši moteris koncertų metu nesisukioja scenoje, jos neapšviečia prožektorių šviesos, ji lieka žvaigždžių šešėlyje.
STENGIASI NESIKARTOTI
D. Vaičienė šiemet buvo viena iš pretendenčių Mažeikių krašto kultūros premijai gauti, deja, ir dabar ji liko nuošalyje. Šiuo metu Daivos galvoje sukasi mintys, kaip originaliai papuošti Kultūros centro sceną Kovo 8-osios šventei ir artėjančiam tradiciniam Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos koncertui.
Nors kasmet šventės kartojasi, dar nėra buvę, kad scena atrodytų vienodai. Scenografė sakė stengiantis nekartoti scenos papuošimo detalių, dekoracijų.
„Man nepatinka kartotis. Kasmet viską darau kitaip. Nežinau, kodėl, bet taip yra. Atrodo, kartais galėčiau suteikti sau tokią lengvatą, padaryti sceną tokią pat kaip anąkart, bet kai pradedu kurti, viskas išeina kitaip“, – tikino pašnekovė.
Kita vertus, per kiekvieną valstybės šventę koncertuojantys kolektyvai rengia vis kitokią programą, tad ir scena turi atitikti programos nuotaikas. Tai tenka derinti su režisieriais, choreografais.
Su kai kuriais jų dailininkė visada randa bendrą kalbą – ką pasiūlo, tą ir priima.
„Bet yra tokių, kurie nori tik to, ką yra sugalvoję patys. Tada negaliu įdėti savo kūrybos, ir ta veikla nėra džiuginanti – tiesiog dirbu juodą darbą“, – apgailestavo scenografė.
PIEŠĖ NUO MAŽENS
Kultūros centre D. Vaičienė dirba jau 21-us metus – tokio amžiaus ir pastatas. Tiesa, buvo metų, kai dėl etatų mažinimo teko trauktis, bet su dailininko teptuku Daiva sakė niekada neišsiskyrusi.
Trauką dailei, piešimui moteris pajutusi dar vaikystėje. Nesako, kad nuo mažens gražiai piešė, bet darė tai, kas jai patinka. Net ir tėvai neragino piešti, kartais ji net išgirsdavo klausimą, kokias čia nesąmones piešianti.
Į braižybos pamokas Daiva galėjusi neiti – mokytojos žodžiais, jai ten nebuvo ką veikti. Mažeikių aštuonmetės mokyklos direktorė Danutė Čekienė mamai patarusi dukrą leisti studijuoti architektūrą.
Baigusi tuometinę Mažeikių 1-ąją vidurinę mokyklą, būsimoji architektė įstojo į Vilniaus statybos technikumą.
„Nebuvau tokia pirmūnė, kad įstočiau į aukštąją, bet, kaip ir menas, mane traukė pats Vilnius – jo architektūra, miesto grožis“, – prisipažino Daiva.
Baigusi architektūros studijas, mažeikiškė Vilniuje neliko, studijuoti aukštojoje nesiryžo, kadangi norėjo kuo greičiau atsistoti ant kojų ir pradėti dirbti.
„Jau buvo atsibodęs ir pats Vilnius. Vargino kamšatys autobusuose ir troleibusuose, norėjosi ramybės, švaraus ir ramaus miestelio“, – teigė scenografė.
ATSIGAUDAVO KURDAMA
Pusmetis Gargžduose, paskui ketveri metai darbo Klaipėdoje. Uostamiesčio laikotarpis taip pat nebuvo pats įdomiausias D. Vaičienės gyvenime: dirbdama architekte braižė geodezinius planus, darželius, brėžiniuose skaičiavo plyteles, piešė medžius, važinėjo po objektus.
„Darbas nusibosdavo – visą dieną prastovi prie braižybos lentos, pagrindinis darbo įrankis – pieštukas. Nuo to smulkaus darbo pavargdavo akys, skaudėdavo galvą, galvojau, kad išprotėsiu. Norėjosi kūrybiškesnio darbo“, – pasakojo Daiva.
Vienintelė atgaiva Klaipėdoje – šalia darbovietės buvusi Dailės mokykla. Čia vakarais pradėjus piešti, tapyti, lipdyti praeidavo visi galvos skausmai, iš karto pasijusdavusi savimi. Dėstytojai siūlė studijuoti aukštojoje, bet dabar jau baiminosi kitko – praėjus nemažam laiko tarpui būtų reikėję laikyti stojamuosius egzaminus, o kai kurie dalykai jau buvo pasimiršę.
Grįžus į Mažeikius niekas nelaukė išskėstomis rankomis – architekto darbo nebuvo.
Tais metais buvo pastatyti Naftininkų kultūros rūmai. Jų pirmasis direktorius Azalijus Chaikinas paprašė padėti juos sutvarkyti. Taip Daiva čia ir liko dirbti dailininke.
Be Daivos, dailininkais rūmuose dirbo dar trys jos kolegos. Pagrindinis darbas sovietmečiu – plakatų piešimas, skelbimų rašymas – jų tada dar niekas nespausdindavo, tad viską tekdavo daryti rankomis.
„Kolega mėgo rašyti, tad sutardavome, kad aš tapysiu. Būdavo, kad per savaitę tekdavo parengti po dvidešimt plakatų – tai nebuvo taip paprasta. Pagrindinė spalva tada būdavo raudona. Herbų, Lenino portretų piešti nereikėdavo – jų turėjome užtektinai“, – prisimena Daiva.
DIRBA VISA ŠEIMA
Išdirbus 14 metų, pasikeitė „Mažeikių naftos“ savininkai, pradėjo atleidinėti darbuotojus iš Kultūros centro. Daiva turėjo du pasirinkimus – dirbti dažytoja naftos gamykloje ar dailininke „Oruvoje“ buvusiuose kultūros namuose. Nors atlyginimas buvo daug mažesnis, pasirinko pastarąjį. Norėdama tobulėti, normaliai pragyventi, papildomai dirbo reklamos ir dizaino srityje.
Po ketverių metų vėl pasisekė grįžti į Naftininkų kultūros rūmus, kurie vėliau perėjo Savivaldybės žinion.
Scenografė pasakoja, kad per tuos metus papuošta begalės švenčių. Būna, kad per mėnesį pasitaiko 2– 4 renginiai.
„Stengiuosi visus darbus padaryti sąžiningai. Mėnuo prieš Naujuosius metus būna ekstremalus – labai daug renginių. Visus papuošalus, žaislus tenka kabinti pačiai. Po tokių švenčių norisi atsitraukti, pailsėti, kad paskui vėl galėčiau imtis kitų darbų. Kai gali pailsėti, po to į darbą įdedi dar daugiau energijos“, – teigė pašnekovė.
Kultūros centre Daiva – vienintelė dailininkė scenografė. Su darbininkais ne visada randa bendrą kalbą, nenori jiems įkyrėti, tad didelis pagalbininkas – vyras Aidas. Su juo kartu kuria scenos įvaizdį, dalijasi sumanymais, idėjomis. Aidas tai, kas sumanyta, padeda ir įgyvendinti.
„Mūsų darbas su vyru turi daug bendro. Šeštadieniais, sekmadieniais būna renginiai, tad einame kartu. Namuose nepaliekame ir vaiko, vedamės ir jį. Toks mūsų gyvenimas, bet esu laiminga, nes dirbu tai, ką sugebu ir galiu“, – džiaugėsi Daiva.
DŽIAUGIASI ĮVERTINIMU
Architektūrą ir scenografiją Daiva laiko labai panašiais dalykais – ir ten, ir čia svarbiausia – erdvės komponavimas.
D. Vaičienei teko apipavidalinti scenas koncertams ir Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, net Biržų aerodrome. Ten įsiminė dainininko Klarko žodžiai, kad mažeikiškių scena ir vėl graži.
„Tuos žodžius jis sakė ne man, bet aš juos girdėjau, ir tai buvo labai malonu. Nieko iš mūsų, matyt, nesitikėjo ir vilniškiai, kur puošėme moksleivių namų sceną. Bet kai atsivežėm savo medžiagas, priderinom apšvietimą, visų veidai pasikeitė, šiltesnis pasidarė ir bendravimas“, – šypsojosi pašnekovė.
Kartais į scenografės kabinetą užeina ir žymūs atlikėjai, pagiria, padėkoja už puikiai apipavidalintą sceną. Tokie žodžiai Daivai esą paskatinimas dar nuoširdžiau dirbti.
Kuriant reikia įdėti daug fantazijos, vaizduotės.
„Vaizduotė neišsenkama, galimybių labai daug, tik kartais nemokame jomis pasinaudoti. Jei pasiseka įkūnyti tai, ką sugalvoju, labai džiaugiuosi. Juk ne kiekvienam duota pajausti formą, liniją, spalvą. Gal tai duota iš aukščiau?“ – spėlioja scenografė.
SAVIŠKIAMS
KURTI SMAGIAU
Daiva teigia, kad scenografo darbas labai suvaržytas, nuo daug ko priklausomas: turi taikytis prie scenos įrangos, apšvietimo galimybių, turimų medžiagų. Kultūros centro scenos gabaritai nemaži, o medžiagų kartais trūksta – niekas tokiais kiekiais negali nupirkti, nes reikalinga daug lėšų. Tada reikia tenkintis tuo, ką turi.
Moteris džiaugiasi, kad neseniai pavyko įsigyti daugiau medžiagų, tad kūrybos galimybės didesnės.
„Per tuos metus sunaudota tonos medžiagų. Dabar, kai jų nupirko užtektinai, galiu leisti sau žaisti – mano darbas iš tiesų panašus į žaidimą“, – pripažįsta scenografė.
Kai kuria scenografijas saviškiams, būna daug smagiau. Kas kita – artistai, atvažiuojantys užsidirbti. Kai kurie viską atsiveža patys, o kai kam sceną ruošia Daiva.
„Kai žinai, kad atlikėjai už pasirodymus gauna pinigus, dirbti didelio įkvėpimo nebūna. Kas kita – savos šventės, savi atlikėjai“, – atvirauja pašnekovė.
BRANGŪS VISI DARBAI
Ką pasidaro – nieko neišmeta: kartais vienos ar kitos detalės prireikia kitam renginiui.
Medžiagas taip pat taupo, jų stengiasi nekarpyti, nedažyti – nes tada jau bus nebepanaudojama.
„Net sandėlininkė kartais sako: to rulono medžiagos nekarpyk. Ir nuo jos esu priklausoma“, – juokiasi dailininkė.
Nėra tobula ir kultūros centro scenos įranga – rėmai, prie kurių tvirtinamos dekoracijos, papuošimai, aukštyn užtraukiami rankomis, tad būna nelengva.
„Mūsų scenai labai praverstų europiniai pinigai, bet jie kažkodėl nueina kitur“, – replikuoja moteris.
Kuri scenografija įsimintiniausia, labiausiai pavykusi, Daivai sunku pasakyti – visi „vaikai“ savi, mieli, visur įdėta dalis savęs.
„Kai viskas – apšvietimas, dekoracijos susijungia į viena – būna labai gražu. Gal įsimintiniausi paskutiniai koncertai, renginiai. Tai, kas šviežiausia, naujausia, ir atrodo geriausia. Be to, su kiekvienu darbu vis tobulėji, tad kaskart jis darosi geresnis“, – džiaugiasi Daiva.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: „Žmonės mato gražią sceną, gražias dekoracijas, bet kas tai daro – nepagalvoja. Dėl to būna apmaudu“, – apgailestavo D. Vaičienė.
