Keletą dešimtmečių buvęs apleistas Dautarų dvaras pamažu atgauna savo buvusį veidą: sutvarkytas stogas, pakeistos perdangos, atstatyti kaminai, išoriniai laiptai.
Dabar žingsnis po žingsnio restauratoriai atkuria pastato vidų.
Pagrindinius darbus planuojama užbaigti ateinančių metų rudenį.
LANKĖSI RUSIJOS REFORMATORIUS
Naujieji Dautarų dvaro savininkai vilniečiai Gražina ir Antanas Juknevičiai pasiryžę atkurti dvaro ansamblį.
Architektė restauratorė G. Juknevičienė pasakojo, kad pagrindinis dvaro akcentas – XX amžiaus pradžioje vokiečių meistrų pastatytas nedidelis dvaro rūmų pastatas. Tokių pastatų itin daug Latvijoje, tad nenuostabu, kad toks atsirado ir Latvijos pasienyje esančiuose Dautaruose.
Šį dvarą vyriausiajai savo dukrai Marijai fon Bock nupirko garsusis Rusijos reformatorius Piotras Stolypinas.
Marija buvo ištekėjusi už vokiečių kilmės karininko pulkininko fon Bock. Atsisakęs diplomato karjeros jis į Dautarus atvyko 1910 metais ir išgyveno čia iki 1933-iųjų.
1911 metais dukrą ir jos vyrą aplankė pats P. Stolypinas. Jis į Lūšės geležinkelio stotį atvyko specialiu prabangiu vagonu, kuris būdavo prikabinamas prie traukinių sąstatų. Garbusis svečias čia praleido nemažai laiko.
M. Fon Bock prisiminimuose apie tėvą aprašo, kaip jie kartu jodinėdavo žirgais, žaidė bridžą, žavėjosi parku, kuris tuo metu buvo dvigubai didesnis (dabar jis užima 8,5 hektaro), dvaro ansamblį sudarė 14 pastatų. Be išlikusių pagrindinių dvaro rūmų pastato, svirno, kumetyno, čia dar buvo ledainė, plytinė, durpinė, kalvė, arklidės, tvartai, kiti ūkiui reikalingi statiniai.
DVARO PALIKIMAS DINGO
1933 metais dvaro savininkė Marija viską pardavė ir su šeima išvyko į užsienį. Naujuoju dvaro savininku tapo architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių bei jų sesers, Lietuvos radijo diktorės Undinės Nasvytytės tėvas. Dvaras buvo nupirktas su visa ekonomine struktūra, čia buvo gerai ūkininkaujama, auginami paršeliai, dvaras turėjo didžiulius miškų ir dirbamų žemių plotus.
Nasvyčiai dvarui prižiūrėti samdė žmones, o patys čia atostogaudavo vasarą.
Dvaras garsėjo turtinga biblioteka – jos dalis, o gal ji net visa buvo parvežta iš Kėdainių rajone buvusio, Stolypinams priklausiusio Kalnaberžės dvaro.
Po Antrojo pasaulinio karo dvaras buvo nusavintas.
„Kai šeimininkus išvarė, čia viskas liko, ir neaišku, kur kas dingo. Viskas buvo išlikę autentiška: baldai, rūbai, net vėduoklės ar skrybėlaitės, su kuriomis mėgo žaisti Undinė“, – prisimena G. Juknevičienė.
Sovietiniais laikais dvaro pastate buvo įkurta pradinė mokykla, čia vykdavo kaimo vakaronės, šokiai, vėliau gyveno neturtingos šeimos.
ŠEIMININKAI NULEIDO RANKAS
Atkūrus nepriklausomybę Nasvyčiai atgavo teises į dvarą. Pastatas nė karto nebuvo remontuotas, visiškai apleistas, nuniokotas.
„Iš Nasvyčių dvarą 2002 metais nupirko mano dukra. Kai buvę šeimininkai pamatė, kaip atrodo jų nuosavybė, jie nuleido rankas. Stogas buvo sukritęs, lubos, perdanga supuvę“, – pasakojo G. Juknevičienė.
Dukrai patiko, kad dvaro pastatas nedidelis, panašus į šeimyninį namą, čia labai ramu. Keletą metų naujoji šeimininkė į Dautarus nevažiavo, vėliau sakė, kad jį galinti kam nors paaukoti.
„Mums pasidarė nepatogu prieš Nasvyčius – su Undine labai daug bendravome Lietuvos bajorų sąjungoje. Aš pati restauratorė, tad dvarą būčiau pirkusi prie Vilniaus, o ne už trijų šimtų kilometrų. Kai mes atėjome, visų kambarių durys buvo išplėštos ir viduryje kambarių piktybiškai sudaužytos“, – pasakojo G. Juknevičienė.
SIEKIA IŠLAIKYTI AUTENTIKĄ
Dvaro restauravimo darbai pradėti 2005 metais. Pirmiausia buvo imtasi likviduoti avarinę būklę: remontuoti medines stogo konstrukcijas, keisti stogo dangą, remontuoti perdangos sijas. Jau sudėtos visos durys, dabar darbai vyksta visame pastate: pirmas aukštas yra reprezentacinis, čia buvo salės, svečių priėmimo kambariai, antras aukštas skirtas gyvenamosioms ir svečių patalpoms, o žemai, pusrūsyje, buvo virtuvė, kumečių valgomasis bei pagalbiniai kambariai – podėlis.
„Restauruodami stengiamės palikti kuo daugiau autentikos. Durys naujos, reikėtų pakeisti ir langų rėmus, nes jie nesandarūs, bet norisi palikti taip, kaip buvo. Atradome neblogus lipdinius, sienose išlikusi vokiečių meistrų politonija. Restauratoriai sienose atveria buvusius pirmuosius fragmentus, po to jie pamažu atkuriami visame kambaryje. Jeigu nori gerai restauruoti, niekur nenuskubėsi – visi darbai vyksta labai lėtai“, – pasakojo G. Juknevičienė.
Aiškios pastate ir krosnių vietos. Krosnys buvo baltos glazūros, viena jau atkurta. Jos viršuje – šeimininkės tėvų Skokauskų giminės herbas. Pagrindinis jų dvaras buvo Baltarusijoje.
ATKURIAMA ORNAMENTIKA
Dvare dirbanti dailininkė restauratorė Indrė Vaičiūnaitė-Vosylė pasakojo, kad atidengus sienų apdailos sluoksnį, pasisekė rasti seniausią dekorą.
„Stengiamės atkurti tokią ornamentiką, kokia ji buvo, ir išsaugoti ją ateities kartoms. Ornamentika nusako to laiko stilių, tai, kas tuo metu buvo madinga“, – samprotavo dailininkė.
Viename kambaryje ant sienos išlikęs išdažytas mažas altoriukas. Jį atkurti bus nelengva.
„Matyti mažai spalvų, tad reikėtų ieškoti analogų kur nors kitur, bet tokie dalykai – retas atvejis“, – sakė I. Vaičiūnaitė-Vosylė.
Restauratorės žodžiais, nepažįstamame Dautarų dvare ji jaučiasi puikiai, čia esanti labai gera aura – tai leidžia atsiskirti nuo pasaulio ir pailsėti.
Apie gerą dvaro energetiką paliudijo ir G. Juknevičienė. Čia dirbantys menininkai restauratoriai sako, kad dvare didelė ramybė, o tai – retas reiškinys.
DOMINA ATRADIMAI
Ką darys su restauruotu dvaru, šeimininkai dar neapsisprendę.
Ponia Gražina sako, kad jai, kaip restauratorei, svarbu, prisilietus prie dvaro atnaujinimo, viską užbaigti, o kas su dvaru bus toliau – nežinia: jei vaikams nereikės, jis gali būti padovanotas Židikų seniūnijai.
„Vaikai sako galį raštiškai patvirtinti, kad jiems to dvaro nereikia. Kita vertus, man čia savotiškai įdomu – nuolat vyksta kažkokie atradimai. Esu aukštaitė, bet mane domina ir Žemaitija. Čia man – naujai atrastas kampelis“, – prisipažįsta G. Juknevičienė.
Moteris tikina, kad žmonės dvare jaučiasi gerai, čia nesivaidena, tik naktimis ūbauja pelėdos, o į kiemą kartkartėmis užsuka šešios stirnos.
„Čia iš tiesų labai gera aura. Mūsų objektas – nesiekiantis pelno, čia nedarome jokio verslo – ką jau turėjom, tą ir turim. O šis dvaras – kaip palikimas žemaičiams. Žmonės čia geri“, – tvirtino A. Juknevičius.
ATGAIVINS IR LIKUSIUS PASTATUS
Dvaro pastate planuojama įkurti nedidelę ekspoziciją – autentiškų daiktų žadėjo atvežti P. Stolypino sūnus, architektai Nasvyčiai.
„Norime, kad į dvarą galėtų rinktis pabendrauti žmonės, organizuosime renginius, koncertukus. Toks bendravimas čia ir turėtų būti“, – kalbėjo ponia Gražina.
Restauravus dvaro pastato vidų bus tvarkomas jo fasadas, atkurti balkonai, turėklai, karnizai, langų apvadai, restauratoriai chemikai nuvalys plytas.
Geriau nei dvaro pastatas išsilaikiusiame svirne planuojama įkurti amatų centrą. Ketinama tartis su Telšių dailės mokykla, kad čia kartkartėmis galėtų įsikurti keletas studentų keramikų ir metalo apdirbėjų. Jie čia galėtų kurti, o savo darbelius parduoti buvusioje ledainėje, kur būtų galima atidaryti nedidelę parduotuvėlę. Prireikus buvusiame kumetyne būtų galima apgyvendinti ir daugiau menininkų.
DIDIEJI DARBAI PADARYTI
Be priežiūros neliks ir dvaro teritorija: archyve pasisekė surasti seną, įdomų jos planą. Bus sutvarkyti trys visiškai užakę tvenkiniai – juos planuojama išvalyti. Atkurti tvenkinius būtina, nes aplink labai drėgna.
Paėjėjus kiek atokiau nuo dvaro yra neįprastas akmenų muziejus, besitęsiantis beveik kilometrą. Pasak ponios Gražinos, šiame fantastiško grožio muziejuje suskaičiuota per du šimtus apsamanojusių akmenų – jie buvo kaupiami nuo pat dvaro pastatymo laikų.
„Pagal projektų terminus, viskas turi būti padaryta iki kitų metų rudens. Bet manęs dabar jau niekas negąsdina, nes didieji darbai padaryti. Anksčiau bijojau, galvojau: siaubas, kaip visa tai reikės sutvarkyti“, – prisipažino G. Juknevičienė.
Sigito STRAZDAUSKO nuotraukos.: G. ir A. Juknevičiai visų užmirštą Žemaitijos kampelį nori paversti kultūros židiniu.
Restauruotas Dautarų dvaras lankytojus turėtų pakviesti kitų metų rudenį.
I. Vaičiūnaitė-Vosylė tikina, kad ramus, malonus darbas restauruojant dvaro kambarius ją prablaško.
Tokių restauratorių atkurtų puošybos elementų laikui bėgant atsiras ir daugiau.
