Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios choras mini savo penkerių metų veiklos sukaktį. Chorui vadovaujanti muzikos mokytoja Virginija Letukienė džiaugiasi išlikusiu senųjų choristų branduoliu ir kolektyvo sugebėjimu šlovinti Aukščiausiąjį.
DAUGIAUSIA – MOKYTOJŲ
Choro vadovė V. Letukienė įsitikinusi, kad giedoti Dievui gali tik tam atsidavę, pamaldūs ir nuoširdžiai tikintys žmonės – kitaip reikiamo rezultato nebus. Vadovės nuomone, toks ir yra Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios choras: žmonės dirba be atlygio, negaili savo laisvalaikio valandų, atimtų iš šeimų, giminių, draugų.
Choristai į repeticijas renkasi ketvirtadieniais, čia išbūna daugiau kaip dvi valandas, o kiek praleidžiama bažnyčioje giedant sekmadieniais ir per didžiąsias bažnytines šventes – niekas ir nebeskaičiuoja.
„Tenka giedoti ne tik per religines, bet ir per valstybines, tautines šventes. Jei kas paprašo, niekada neatsisakome. Mūsų choristai yra kažkokie išskirtiniai, mes turime giedoti Dievui – tokia mūsų choro paskirtis. Kitokių žmonių, ko gero, nepasisektų prisivilioti“, – svarstė V. Letukienė.
Vadovė apgailestauja, kad sunkiai sekasi į chorą pritraukti vyrus – jų balsų stoka labai atsiliepia giesmių skambesiui. Dabartinio choro pagrindas – daugiausia pensinio amžiaus žmonės, nors yra ir vienas kitas jaunesnis. Daugiausia chore pedagogų: muzikos, pradinių klasių, tikybos mokytojų, yra medicinos darbuotoja.
PRADŽIA BUVO SUNKI
Pati V. Letukienė chorui vadovauja tik dveji metai, nors gieda nuo pat jo susikūrimo. Kai atidarė dar nebaigtos įrengti Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios koplyčią, choristams vadovavo Edita ir Rolandas Dauniai, taip pat muzikos mokytojai.
Virginiją giedoti bažnyčios chore drauge su kolegėmis pakvietė Zita Sukurienė.
„Taip ir pradėjau giedoti. Iš pradžių buvo labai sunku, kadangi nieko nesusigaudėme liturgijoje, giesmių nemokėjome, o tempas buvo labai didelis – šventė po šventės, ir reikėjo išmokti vis naujų giesmių“, – karjeros chore pradžią prisimena moteris.
Vadovės žodžiais, tiek ją, tiek choristus veda Aukščiausiasis.
„Kai atėjau giedoti, mano gyvenime įvyko kažkoks persivertimas. Iki tol į bažnyčią nueidavau, bet ne itin dažnai, nes sovietiniais metais mokytojams lankytis bažnyčioje nebuvo leidžiama, o apie giedojimą nebuvo nė kalbos“, – tikino mokytoja.
GIESMĖS DERINAMOS SU LITURGIJA
Vienas dalykas buvo giedoti chore, kitas – jam vadovauti. Kad taps choro vadove, Virginija sakė nesitikėjusi.
„Jei nori gerai giedoti – to pasiekti yra nelengva, o čia dar reikia persiorientuoti ir vadovauti chorui, daug ko išmokti. Mano pagrindinis mokytojas buvo dekanas Zenonas Degutis. Jis niekada neatsisakydavo padėti, pagrindinis patarėjas tebėra ir dabar. Už tai dekanui esu labai dėkinga“, – atviravo Virginija.
Su dekanu tenka derinti mišių eigą, aptarti, kokias giesmes rinktis. Per mišias yra privalomos giesmės, kurios turi nuskambėti. Bet vienos rūšies giesmių, pavyzdžiui, „Sanctus…“, yra daug, tad jas, norint išvengti monotoniškumo, galima keisti. Kitų giesmių repertuarą reikia rinktis pagal tai, koks yra liturginis laikotarpis: jei yra adventas ar gavėnia, giedamos tik tam skirtos giesmės, mėnesį po Kalėdų ar Velykų giedamos tik šių švenčių giesmės.
„Yra tam tikros taisyklės – jei giesmėmis šloviname Dievą, nuolat einame su juo kartu – ar jis kenčia, ar džiaugiasi, miršta ar prisikelia. Gegužę giedojom litaniją apie Mariją, birželį giesmės skirtos Švč. Jėzaus širdžiai“, – pasakojo Virginija.
STENGIASI TOBULĖTI
Dabar bažnyčios chore – dvidešimt penki žmonės. Vienuolika jų gieda nuo pat choro įkūrimo, kai kas išeina, į jų vietas stoja kiti giedotojai.
V. Letukienė pastebi, kad per tuos penkerius metus choras pasikeitė visapusiškai: darbas, repeticijos, giedojimas per mišias duoda savo vaisių. Choristai sako, kad giedoti ateina kaip į antrą šeimą, čia jie gauna tai, ko negauna kitur.
„Tobulėjame ir dvasiškai, ir muzikaliai. Vienas mano reikalavimų yra nuolat lankyti repeticijas. Tai duoda rezultatą: jei kas neateina, tai dėl labai svarbių priežasčių. Dabar kolektyvas tapo sėslesnis, pastovesnis. Pati stengiuosi sudominti choristus vis įdomesnėmis giesmėmis“, – kalbėjo pašnekovė.
Didelė V. Letukienės padėjėja – Muzikos mokykloje dirbanti fortepijono mokytoja Lolita Saparienė. Ji per didžiąsias šventes sėda prie vargonų, o Virginija diriguoja.
Prie choro įsteigtas ir muzikos mokytojų ansambliukas – jis gieda sudėtingesnes giesmes, per kai kurias šventes po pamaldų pakoncertuoja. Kai kurie choristai prašomi neatsisako pagiedoti ir per gedulingas pamaldas.
GARSĖJA AKTYVUMU
Žemaitijos regione Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios choras garsėja kaip vienas aktyviausių, nes dalyvauja įvairiose šventėse, gieda per didžiuosius atlaidus. Prieš penkerius metus, vos pradėjęs savo veiklą, choras giedojo Eucharistijos šventėje Švėkšnoje. Ji yra panaši į Dainų šventę, kadangi čia susirenka daug Žemaitijos regiono bažnyčių chorų.
Kiekvienais metais choras važiuoja į Žemaičių Kalvariją – ten vyksta Šv. Cecilijos, Šv. Kazimiero atlaidai, o praėjusių metų gegužę mažeikiškių choro grupė buvo pakviesta į sakralinės muzikos festivalį „Giesmė Dievo Motinai Marijai“, kuriame pasirodė trylika chorų.
Pernai garsiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu per Mažeikių dekanato dieną jie giedojo jungtiniame Viekšnių, Tirkšlių, Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčių chore.
„Žodžiu, kur mus kviečia, ten ir stengiamės aktyviai dalyvauti. Ir iki šiol visur sekėsi“, – tikino Virginija.
Nepamirštamos akimirkos choristams buvo giedoti kartu su profesoriumi Vladimiru Prudnikovu ir Judita Leitaite.
Pamažu formuojasi choro tradicijos: sveikina vieni kitus jubiliejinių gimtadienių proga, trumpam susirenka pabendrauti per Kalėdas ir Velykas.
„Laiko neturime daug, reikia skubėti į šeimas, bet pabūti kartu per šventes norime. O giedojimas per tokias šventes mums būna daug malonesnis. Tada į bažnyčią susirenka labai daug žmonių, ir jie visi garbina Dievą malda, o mums tai dviguba malda – juk mes į Aukščiausiąjį kreipiamės dar ir giesme“, – šypsojosi V. Letukienė.
Sigito STRAZDAUSKO nuotraukos.: V. Letukienė tikino, kad visa, kas susiję su muzika, jai yra šventė, ir vadovavimas chorui jos tiesioginiam darbui netrukdo.
Praėjusiais metais Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios choras giedojo su maestro V. Prudnikovu.
