Jadvyga Jagminienė savo gyvenimo neįsivaizduoja be darbų žmonių labui. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka
Lūšės bendruomenės pirmininkei Jadvygai Jagminienei Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga įteikta nominacija „2016 m. bendruomenės siela“.
Prieš tai buvusiai seniūnaitei, penktus metus kaimo bendruomenei vadovaujančiai moteriai ne tas pats, kaip gyvena Lūšės kaimo žmonės – ji stengiasi, kad tas gyvenimas būtų kokybiškas, prasmingas.
Moteris renka ir kaupia medžiagą apie Ritinės, Lūšės kaimų praeitį, rūpinasi Ritinės kaimo piliakalnio ir tremtinių atminimui skirto paminklo priežiūra, stengiasi, kad kuo greičiau būtų išasfaltuotas pagrindinis į kaimą vedantis kelias.
Lūšė – Ritinės sostinė
Lūšės kaimo pavadinimas nefigūruoja jokiuose oficialiuose dokumentuose: yra Lūšės geležinkelio stotis, pasienyje su Latvija tekantis Lūšės upelis, taip vadinasi ir gyvenvietė, oficialiai priklausanti didžiuliam Ritinės kaimui.
„Mes taip ir juokaujam: kadangi Lūšė – didžiausia Ritinės kaimo gyvenvietė, sakome, kad ji yra Ritinės kaimo sostinė. Tik sostinė be parduotuvės, mokyklos, medicinos įstaigos, pašto, kultūros namų… Yra geležinkelio stotis, bet ir ta nedirba.
Lūšėje susikūrusi tik kaimo bendruomenė – į ją ir telkiasi kaimo žmonės, norintys įdomiau, prasmingiau ir visavertiškiau gyventi“, – teigė J. Jagminienė.
Moteris prisipažino tokios nominacijos nesitikėjusi – tai jai buvo didžiulis šokas. Prasitarė, kad apie tai būtų išvis nieko nežinojusi, bet paskambino rajono bendruomenių tarybos pirmininkė ir paprašė nuotraukos – ji šiek tiek apie nominaciją ir užsiminė.
„Kiekvienas apdovanojimas yra džiaugsmas, bet ne pasididžiavimas. Šis apdovanojimas – už jau nuveiktus darbus, bet šių metų darbų niekas už mane nepadarys, tad reikia dirbti ir toliau, pateisinti tą vardą“, – kalbėjo bendruomenės vadovė.
Atsirado alergija vaistams
Ritinės kaime gimusi J. Jagminienė vidurinę mokyklą baigė Židikuose. Bandymas stoti į Kauno medicinos institutą buvo nesėkmingas, tad po kelerių metų pertraukos įstojo į Panevėžio Andriaus Domaševičiaus medicinos mokyklą ir įgijo medicinos sesers vaikų įstaigoms specialybę.
„Potraukį medicinai tikriausiai lėmė močiutė ir mama – jos buvo žolininkės, pažino visas žoleles, žinojo, kuri kokią ligą gydo. Man tai labai patiko, tikriausiai buvo įaugę į kraują“, – svarstė moteris.
Iš Panevėžio gavo paskyrimą į Akmenę, ištekėjo, persikraustė į Mažeikius – čia su medicina teko atsisveikinti, nes organizmas tapo alergiškas kai kuriems vaistams.
Vėliau dešimtį metų išdirbo įvairiuose rajono kooperatyvuose, perėjo į Statybos trestą, dar vėliau – į „Mažeikių Varduvą“. Kai ten buvo mažinami etatai, Palūšėje nusipirko ūkį ir pradėjo ūkininkauti.
„Labiau ūkininkauti norėjo vyras. Kai suradome sodybą, man ten patiko. Juk aš čia gimusi ir augusi, tad vietos man buvo žinomos, viskas artima. Be to, sodyboje tvyrojo labai gera aura ir begalinė ramybė. Atrodė, kad pasaulyje esi vienas“, – pasakojo J. Jagminienė.
Ūkininkavimą teko baigti
Palūšėje J. Jagminienė su vyru įkūrė pakankamai stiprų ūkelį – laikė apie dvidešimt pieningų karvių, būrį naminių paukščių, bet tai ilgai nesitęsė – sušlubavo sveikata, o po operacijos nebegalėjo dirbti jokių sunkių darbų, sunkiai kilnoti, tad ūkininko karjerą teko užbaigti.
„Gyvenimas taip sustabdė, kad nebeturėjau pasirinkimo. Man pasisekė – prieš pat pensiją įšokau į paskutinį traukinį, kai dar buvo galima trauktis pagal išankstinio pasitraukimo programą. Viską išpardavinėjau, žemę perleidau daržininkystę baigusiai dukrai, dabar nuomojame. Sodyba po vyro mirties atiteko sūnui. Gyvenamojo namo stogą su visu kaminu nunešė sūkurys, tad jo nusprendėme neberemontuoti“, – pasakojo pašnekovė.
Gyvendama Palūšėje J. Jagminienė pradėjo ir visuomenininkės karjerą. Būti seniūnaite pasiūlė buvusi Židikų seniūnė Stanislava Valatkevičienė.
„Nežinau, kaip ten atsitiko, – nei aš to darbo žinojau, nei jo supratau. Negalvojau, kad turėčiau kažkur eiti dirbti, bet kad aš nenoriu namuose sėdėti… Nežinau, aš ne tas žmogus, kuris gali namuose nusėdėti… Taip viskas ir prasidėjo“, – prisiminė bendruomenės pirmininkė.
Lūšės bendruomenės pirmininkės Jadvygos Jagminienės veikla įvertinta „2016 m. bendruomenės sielos“ nominacija. Jono STRAZDAUSKO nuotrauka
Kaime viskas bendra
Apie seniūnaičių, bendruomenių, jų pirmininkų darbą J. Jagminienė daug sužinojo įvairiausių susirinkimų tiek rajone, tiek seniūnijoje metu.
„Gavau visai kitokį žinių bagažą ir tai buvo nauja kryptis – savanorystė, visuomeninis darbas. Kai kas jau norėjo, kad bendruomenei vadovaučiau dar būdama seniūnaite, bet aš supratau, kad per daug apsikraučiau darbais – kodėl vienas žmogus turi viską spręsti?
Seniūnaičio ir bendruomenės pirmininko darbas yra bendras, tik seniūnaitis sujungia keletą aplinkinių kaimų, o pirmininkas yra bendruomenės narių vadovas. Bet kaip kaime galima atskirti žmones – esą tu bendruomenės narys, tu – ne? Taip kaime nebūna – čia viskas yra bendra“, – teigė pirmininkė.
J. Jagminienę žavi Lūšės ir Ritinės kaimų žmonių gerumas, draugiškumas. Pasak jos, čia nebūna svetimo skausmo – jei atsitiko nelaimė, padeda visas kaimas.
Pasitiks 430-ąjį jubiliejų
Lūšės bendruomenė turi savo namus, jie įsikūrę buvusioje pradinėje mokykloje. Didžioji dalis pastato jau yra renovuota, tad pagrindinis tikslas, kurio link eina bendruomenė ir jos pirmininkė, – bendruomenės namus susiremontuoti visiškai: pakeisti likusius langus, duris, pagrindinės salės grindis, o iš židinio nuvesti ortakį, kad būtų galima šildyti salę.
„Mums tik reikia gerų žmonių, Savivaldybės palaiminimo, tegu mums duoda pinigų ar medžiagų, viską susitvarkysime mes patys ir kaimo 430 metų jubiliejų pasitiksime gražiose patalpose. O gal jau ir į Lūšę važiuosime asfaltuotu keliu – kitiems metams lyg ir buvo pažadėta. Į tikslą einame mažais žingsneliais – ne kariaudami, o prašydami ir aiškindami, ko ir kodėl mums reikia“, – kalbėjo J. Jagminienė.
Pagrindas – gera komanda
Bendruomenės pirmininkė teigia turinti puikią bendraminčių komandą ir galvoja, kad be jos ji būtų niekas.
„Ir rašyti, ir nominacijas teikti reikia ne man, o visai komandai. Juk mes nieko – nei meno vadovo, nei režisieriaus, nei dalininko – neturime, o vyksta šventės, minėjimai, adventinės popietės, šeimų šventės, kraštiečių susitikimai.
Gedulo ir vilties dieną lūšiškiai renkasi prie pačių pasistatyto kryžiaus šalia geležinkelio stoties. „Viskam reikia pasiruošti, pasitarti, pasiderinti, įsiklausyti į kitų nuomones. Ir tik tada, kai visas nuomones suderinam, galutinai nusprendžiame, kas ir kaip bus“, – pažymėjo pirmininkė.
Vitalija ir Vytautas Gedvilai, Neringa ir Kazys Videikos, Sigita ir Saulius Gimžauskai, Daina ir Jurgis Intos, Birutė ir Feliksas Sakalauskai, Dalytė Damulienė, Vilma Sendrauskienė, Jolanta Zonienė, Irena Stasienė, Diana ir Albertas Kesminai, Vilma Uikienė, Vilma Muižininkaitė, pas dukrą išsikrausčiusi gyventi Erika Lenkauskienė – tai žmonės, be kurių Lūšės gyvenimas, pasak J. Jagminienės, nejudėtų.
Daug ko išmoko
J. Jagminienė yra pasiryžusi surinkti Lūšės kaimo istoriją – jos jau nemaža dalis atkurta.
Neseniai moteris ėmėsi dar vienos veiklos – rūpintis Ritinės piliakalnio sutvarkymu ir priežiūra. Pirmininkė labai džiaugiasi, kad į pagalbą atėjo klubo „Liberta“ moterys.
Dar vienas lūšiškių rūpestis – Lūšies geležinkelio stoties pastatas. Norint jį sutvarkyti, įsirengti savo reikmėms, reikėtų apie milijono eurų.
Renkant istorinę medžiagą apie Lūšės kaimą, paaiškėjo, kad nuo šios pastato prasidėjo visa Lūšės gyvenvietės istorija.
„Mes, lūšiškiai, Ritinės kaimo sostinės gyventojai, atsakome už viską, kas čia vyksta. Ir man pačiai yra įdomu, kas čia vyksta. O norint, kad vyktų, reikia konkrečių darbų, reikia noro. O jo, bent jau man, yra. Vietoj to, kad sėdėčiau namuose ir žiūrėčiau televizorių ar pro langą, aš noriu veiklos, tad ne kartą sau užduodu klausimą, kam man viso to reikia? Sunku į tai atsakyti. Tiems veiklos metams, sutiktiems žmonėms turiu būti dėkinga vien už tai, kiek daug aš visko išmokau“, – teigė J. Jagminienė.
Kam reikės kelio?
Vaikai dėl didelio mamos užimtumo nepyksta. Sūnus Tadas gyvena mamos kaimynystėje, dar du – Andrius ir Artūras su šeimomis šaknis įleido Ispanijoje. Močiutės džiaugsmas – devyni anūkai.
Šiuo metu J. Jagminienė gyvena pas dukrą Editą Račaliuose, bet važinėjimasis į Lūšę jai nėra problema – atstumai nedideli, tik vėl tas neasfaltuotas kelias.
Moteris prisimena, kad buvo apsirgusi, sunkiai vaikščiojo, bet reikėjo vykti į pasitarimą, nes buvo sprendžiamas to paties kelio asfaltavimo klausimas.
„Tada dukra pyktelėjo: „Mama, ar tau to kelio reikia?“ Nesiginčijau, žinau, kad nuginčyti neįmanoma. Kartu buvo anūkė, tad jai pasakiau: laivo kapitonas iš laivo lipa paskutinis. Kol būsiu – reikia, nebebūsiu, taip, nebereikia. O ką aš žinau, kam to kelio reikia ar reikės? Gal man? Kaime ieško gyvenimo anūkai ir kas žino, kurioje pusėje suras? Gal to kelio reikės jiems?“ – svarstė J. Jagminienė.
