Biokuras nepateisino viekšniškių lūkesčių

Šilumininkų teigimu, investicijos į Viekšnių šilumos ūkį gali atsipirkti tik po kelių dešimtmečių. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Viekšniškiai ėmėsi iniciatyvos rinkti protestuojančių gyventojų parašus. Pasak šios akcijos organizatorių, miestelio gyventojai už šildymą yra verčiami mokėti nepagrįstai didelius pinigus. Viekšniškiai šilumos vartotojai nenori mokėti tiek pat, kiek Mažeikių daugiabučių namų gyventojai, jų argumentas – Viekšniuose namai šildomi tik pigiu biokuru, tad sąnaudos yra mažesnės.
Šilumininkai tvirtina, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymu, vieno šilumos tiekėjo kaina visuose padaliniuose privalo būti vienoda.

Nusivylė pažadais

Viekšnių miestelio gyventojai sakosi nesuprantą, kodėl jie moka už sunaudotą šilumos energiją tiek pat, kiek ir mažeikiškiai.
Mat Viekšniai šildomi tik biokuru, o Mažeikiuose naudojamos ir gamtinės dujos. Jų aistras kaitina tai, kad biokuras šiuo metu beveik tris kartus pigesnis nei gamtinės dujos. Tad Viekšnių gyventojai nori mokėti tris kartus mažiau nei mažeikiškiai.
Viekšniškiai taip pat piktinasi netesėtais valdžios pažadais, kad pastačius biokuro katilą, jie už suvartotą šilumos energiją mokės daug mažiau.
„Kai Viekšnių katilinėje statė biokuro katilą, buvo žadama, kad po 5–6 metų jis atsipirks ir gyventojai už sunaudotą šilumos energiją mokės daug mažiau. Nuo katilo pastatymo jau praėjo daugiau nei dešimt metų, o sąskaitos už šilumą nesumažėjo. Atvirkščiai – kuo toliau, tuo daugiau reikia mokėti“, – nusivylimo neslėpė viekšniškė Irena.

Privaloma vienoda kaina

UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinio direktoriaus Jono Jurkaus teigimu, kitaip ir būti negali. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymu, vieno tiekėjo padaliniuose šilumos kaina privalo būti vienoda.
Tą patį sakė ir bendrovės direktoriaus pavaduotojas Jonas Jurkonis – centralizuoto šildymo kaina rajone yra viena.
Pasak J. Jurkonio, viekšniškių sunaudotos šilumos energijos kaina galėtų būti kitokia tik tokiu atveju, jei atsirastų privatininkas, kuris išsinuomotų Viekšnių katilinę, ją eksploatuotų ir dirbtų kaip atskiras šilumos tiekėjas. Bet tokia situacija sunkiai tikėtina.

Milijoninės  investicijos

J. Jurkaus teigimu, ne vien Šilumos ūkio įstatymo nustatyta tvarka lemia sunaudotos šilumos energijos kainą Viekšniuose. Daug įtakos turėjo ir tai, kad reorganizavus UAB „Viekšnių šiluma ir vanduo“ ir ją padalinus į dvi dalis, kurios viena atiteko „Mažeikių šilumos tinklams“, o kita UAB „Mažeikių vandenys“, teko daug investuoti.
„Investicijos siekė per milijoną litų, todėl jei reikėtų viekšniškiams skaičiuoti šilumos kainą atskirai, ji būtų ne mažesnė, o dar dviem centais didesnė nei dabar (už kilovatvalandę – red. past.). Tačiau vadovaudamiesi įstatymu esam priversti kainas suvienodinti. Todėl lieka neaišku, kada gi investicijos atsipirks“, – aiškino J. Jurkus.
Nemažai investuoti esą turėjo ir kitą  įmonės „Viekšnių šiluma ir vanduo“ dalį perėmę „Mažeikių vandenys“.
Šios įmonės direktorius Pranas Trakinis „Santarvei“ sakė, kad įmonių susijungimas pareikalavo ne tik investicijų, bendrovei teko perimti ir padalytos įmonės nuostolį, kuris siekė kelis šimtus tūkstančių litų.
„Valymo įrengimai ir nuotekų tinklai buvo labai prastos būklės. Jų renovacija ir remontas nesibaigia iki šiol. Mes paklusome politikų sprendimui susijungti, nes mažai įmonei būtų buvę per sunku išsilaikyti“, – aiškino P. Trakinis.

Prireikė  kapitalinio remonto

Generalinio direktoriaus J. Jurkaus teigimu, perimta Viekšnių katilinė buvo avarinės būklės. Biokuro katilas esą buvęs baisiai „nudrožtas“ ir todėl skubiai buvo atliktas kapitalinis remontas.
„Be abejo, buvo keista, kad vos kelerius metus eksploatuotam biokuro katilui prireikė kapitalinio remonto. Tik vėliau paaiškėjo, kad dėl nusidėvėjimo kaltas netinkamas jo eksploatavimas: šildymui skirtos medžiagos būdavo laikomos ant žemės, todėl, dedant jas į biokuro katilą, patekdavo daug purvo, šiukšlių“, – paaiškino J. Jurkus.
Pasak vadovo, kai tik Viekšniai buvo prijungti prie Mažeikių, iš karto sutvarkytos biokuro laikymo aikštelės. Jos buvo išasfaltuotos.

Kitos išeities nebuvo

J. Jurkaus teigimu, norint, kad šilumos tiekimo paslaugos Viekšniuose nenutrūktų, buvo būtina juos prijungti prie Mažeikių.
„Viekšniškių įmonė dirbo nuostolingai, buvo ties bankroto riba. Tokia situacija susidarė dėl to, kad šilumos kaina buvo per maža, jog padengtų sąnaudas. Paramos iš Savivaldybės viekšniškiai gaudavo mažai. Rinkoje mažai įmonei daug sunkiau išsilaikyti nei stambiai, todėl ir buvo nuspręsta bendrovę „Viekšnių šiluma ir vanduo“ reorganizuoti“, – paaiškino J. Jurkus.
Tačiau Antanas Dainius, buvęs  „Viekšnių šiluma ir vanduo“ vadovas, įsitikinęs: situacija nebuvo tokia tragiška ir nuotolių nebuvę tiek daug.

Pasipriešinti negalėjo

A. Dainius „Santarvę“ patikino, kad iki prijungiant prie mažeikiškių bendrovių jo vadovaujamai įmonei bankrotas negrėsė, ir jei ne politikų sprendimas reorganizuoti įmonę, ji būtų sėkmingai gyvavusi iki šiol.
„Mes visai normaliai laikėmės ir bankrotas tikrai negrėsė. Nuostolis nesiekė nė šimto tūkstančių litų, todėl nebuvo būtinybės jungtis prie Mažeikių. Būtume ir be to išgyvenę. Tai tik politikų sprendimas, kuriam negalėjome pasipriešinti“, – tvirtino A. Dainius.
Jo tikinimu, po prijungimo sklandė įvairių kalbų ir nuomonių. Viena iš jų: esą įmonių sujungimas įvyko J. Jurkaus iniciatyva. Vėliau esą prijungtą padalinį buvo planuojama parduoti.

Kaltų neieškojo

Savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus vyr. specialistas Jonas Repšys, atsakingas už geriamojo vandens tiekimą bei nuotekų šalinimą rajone, prisiminęs minėtų įmonių susijungimą, „Santarvei“ teigė, kad perduotų įrenginių, vamzdynų būklė buvusi tokia kaip ir kitose rajono vietose.
„Įmonė „Viekšnių šiluma ir vanduo“ tuomet patyrė eilines gyvenimiškas problemas, kaip ir daugelis kitų įmonių. Kaip ir visur, vamzdynai sensta ir dėvisi. Be abejo, Viekšniuose būtina tvarkyti vamzdynus, bet tai būtų reikėję daryti anksčiau ar vėliau, ir nesvarbu, kam tada įmonė būtų priklausiusi: Mažeikiams ar Viekšniams“, – įsitikinęs J. Repšys.
Jis teigė neprisimenąs, ar jungiant įmones Viekšniuose buvo atliktas turto vertinimas ir nustatytas jo  nusidėvėjimas bei likutinė vertė.
„Nebuvo tokio vertinimo, nes įmonėms susijungus pagrindinis savininkas liko tas pats –  Savivaldybė. Susijungimo esmė tokia, kad iš dviejų įmonių liko tik viena. Be to, nemanau, kad kas nors tuomet ieškojo kaltų dėl netinkamo biokuro katilo eksploatavimo, nes įrenginiai tiesiog nusidėvėjo“, – aiškino J. Repšys.

Turto neįvertino

Panašios nuomonės yra ir Savivaldybės vietinio ūkio skyriaus vyr. specialistas Jonas Labutis, kuruojantis šilumos tiekimą rajone.
Jis taip pat tvirtina, kad nebuvo jokio įmonės „Viekšnių šiluma ir vanduo“ turto vertinimo ir  likutinės jo vertės nustatymo.
„Tiesiog vienos įmonės turtas buvo perduotas kitai. Nežiūrint, kokios jis buvo būklės“, – tvirtino J. Labutis.
O perduotu turtu, pasak specialisto, jau privalo rūpintis naujasis šeimininkas.
„Santarvės“ kalbintų Savivaldybės specialistų teigimu, sujungus įmones tikėtasi, kad bus lengviau rengti projektus ir pretenduoti į ES fondų paramą, skiriamą įrenginiams bei vamzdynams modernizuoti.