„Dabar jau turime galią išsilaisvinti“, – pabrėžė Pakutuvėnų (Plungės rajonas) Šv. Antano Paduviečio vienuolyno brolis Juozapas, lankęsis Mažeikiuose.
Dvasininkas tvirtina: švenčiame Jėzaus pergalę, ne kančią, akcentuojamą per visą gavėnią. Ir ta pergalė, duota mums, reiškia, kad nebevergausime nuodėmėms. Prisikėlęs Viešpats mums suteikia laisvę gyventi, džiaugtis, dirbti, daryti gerus darbus.
„Santarvė“ šv. Velykų šventę pasitinka su broliu Juozapu ir jo mintimis.
„ESAME KVIEČIAMI
NURIMTI, SUSTOTI“
Kam gi to mums reikia? Yra posakis: tu labai gerai bėgi, tik pasižiūrėk, ar į tą pusę. Gyvenimas yra įgavęs begalinį tempą. Stabtelėkime ir pasižiūrėkime, ko iš tikrųjų norime, kur link eina mūsų gyvenimas. Gal tik sukame ratu pametę tikslą bei prasmę? Arba galbūt esame kažkur pasiklydę…
Velykos šiek tiek skiriasi nuo Kalėdų. Kalėdos yra šeimos šventė, o Velykos – mūsų atgimimo, mūsų išlaisvinimo šventimas.
Mes, lietuviai, esame liūdno charakterio. Ir tas mūsų Dievo vaizdavimas – nuliūdęs, nuskriaustas Rūpintojėlis… Tarsi ir liekame toje jo kančioje. Bet užmirštame, kad Kristus prisikėlė. Prisikėlė su galybe: jam duota visa valdžia ir danguje, ir žemėje. Kaip sako Šventasis Raštas, Jėzui priklaups kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme.
„SUGRĄŽINAMA
LAISVĖ DARYTI GĖRĮ“
Esame kviečiami pakelti akis į Viešpatį. Kartais būna nedrąsu tai padaryti. Nes pažvelgę į save matome, kad esame „prisidirbę“. Tačiau Dievas sako: „Nebijok, tu esi mylimas ir laukiamas mano sūnus, mano dukra, aš tau duosiu jėgų pasikeisti ir daryti gerus darbus“.
Apaštalas Paulius yra gražiai pasakęs: „Aš nedarau to gėrio, kurį noriu daryti, ir darau tą blogį, kurio nenoriu daryti“. Savyje atpažįstame tą silpnumą, būna, kad kartais neišeina daryti gėrio. Būtent per Kristaus pergalę mums sugrąžinama laisvė, laisvė daryti gėrį. Ir jeigu nupuolame, susižeidžiame, nusidedame, Kristus yra tam, kad mus pakeltų ir sakytų: „Eikit į priekį, nepasilikite toje mirtyje, palikite nuodėmę, nes jums skirtas amžinasis gyvenimas“.
Jeigu jaučiame, kad kažkas ne taip, kažkas mūsų santykiuose griūva, nebūkime vieni – pasikvieskime Jėzų. Sakykime: „Jėzau, eik kartu su manimi, kad aš vienas nebūčiau“. Ir pamatysime, mūsų pačių širdys ims keistis. Jose atsiras daugiau ramybės, meilės ir džiaugsmo.
Nebijokime drąsiai daryti Dievo vaikų darbus kviečiant gėrį, teisingumą ir džiaugsmą į šį pasaulį.
„NEBEKEIKIME
VIENI KITŲ“
Mums reikalingas viso pasaulio Viešpats, kuris galėtų vėl mus išvaduoti. Matome, kad visa žmonijos istorija yra paženklinta karų, pykčių, kažkokių nepasidalijimų. Žmogui, rodos, vis mažai, vis kažko neužtenka. Dievas, matydamas, kad žmogus pats nesugeba sukurti gėrio, nesugeba išsivaduoti iš tos beviltiškos situacijos, kada jo blogi darbai seka iš paskos, atsiunčia savo Sūnų. Viešpats atidavė savo Sūnų tam, kad mes būtume laisvi.
Tačiau kiekvieną kartą, kai mes nusigręžiame nuo Viešpaties, vėl papuolame į melo ir blogio pinkles. Ir kai nebegalime prasimušti iš to savo gyvenimo, prisiminkime kryžiaus ženklą: „Vardan Dievo tėvo, sūnaus ir šventosios dvasios“.
Kryžiaus ženklu laiminkite save, savo artimuosius, savo vaikus. Kiekvieną kartą ištarę ką nors gražaus kitam žmogui, jam siunčiame Viešpaties palaiminimą. Tačiau turime galią ir prakeikti, nuliūdinti vienas kitą. Tie prakeiksmai slegia mūsų pačių širdis.
Nebekeikime vieni kitų, išmokime mylėti vienas kitą. Perplėškime visas nuodėmes, visą blogį, ir išeikime į laisvę, kuri yra duota mums, Dievo vaikams, ir nupirkta brangiu Jėzaus krauju. Neatsisakykime Dievo dovanos dėl kažkokio kuklumo ar nevertumo. Sakykime: „Viešpatie, aš noriu to gyvenimo, kurį tu man esi paruošęs“.
„PRISIMENAME,
KAD ESAME
TAPĘ DIEVO VAIKAIS“
Per Velykų šventę pakviesčiau atrasti laiko nueiti į savo bendruomenę, į savo bažnyčią. Ypač šiandieną, Didįjį Šeštadienį. Šios nakties liturgijoje sukaupta daugybės amžių patirtis. Atrandame tuos senuosius laikus, kada šventinama ugnis, vanduo. Atnaujinami krikšto pažadai – prisimename, kad mes esame tapę Dievo vaikais. Švenčiamas Kristaus prisikėlimas, švenčiamas naujas gyvenimas!
Daugybė iš mūsų, ypač vyresnių, yra augę toje santvarkoje, kur apie Dievą nelabai buvo kalbama. Iš arčiau nebuvo progų susipažinti su tikėjimu. Atėję į bažnyčią jau vyresniame amžiuje jie tarsi šiek tiek nedrąsiai jaučiasi…
Iš tikrųjų dėl to labai skursta, nes tas tikėjimas lieka liturgijos, viešų pamaldų lygio. O asmeninio susitikimo su Dievu ir nėra progos išgyventi. Dažnai per mažai apie tai žinome. Dievas atrodo toks svetimas, tolimas.
Tikėjime mes susiduriame su labai sudėtingais, kartais komplikuotais dalykais, nes tas dvasios pasaulis tikrai nėra toks paprastas. Nors iš kitos pusės, ir labai paprastas – Dievas mus myli, ir tarsi turėtų to užtekti. Bet žmogus, kuris myli ir nori mylėti Dievą, nori pažinti tą mylimąjį, nori apie jį daugiau sužinoti.
„TIKĖJIMĄ PATIRIAME,
O NE IŠMOKSTAME“
Dievas yra pasirinkęs ne žinojimo, o tikėjimo santykį. Tam žmogui, kuris sako, kad netiki, galime paliudyti savo tikėjimą, pasidalinti savo patirtimi, bet negalime išmokyti tikėti.
Tikėjimą mes patiriame. Kad ir, pavyzdžiui, darbe: sudarai sutartį ir tiki, kad jos bus laikomasi. Arba santuokoje: tiki, kad tavo antroji pusė laikysis duotos priesaikos. Ir tu pats tiki, kad laikysiesi. Kartais neišeina, bet vis tiek to tikėjimo yra.
Kad ir pasninkas – tam tikra tikėjimo forma. Jėzus yra pasakęs: „Ne vien duona žmogus gyvas, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“.
Pasninkas yra solidarumo ženklas. Ir tikėjimo, kad mūsų gyvenimas priklauso ne vien nuo maisto.
Dėl to esame kviečiami ne mėsos nevalgyti, o išgyventi savo tikėjimą, priklausomybę Dievui. Ir galiausiai dalintis tuo, ką turime gero – pinigus, kuriuos skiriame maistui, paaukokime vargšui.
Nėra prievartos tikėti, bet kai tuo tikime, norime eiti Viešpaties link, ieškome būdų, kaip tą tikėjimą parodyti tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
„NEBIJOKIME
IŠPAŽINTI NUODĖMIŲ“
Melstis, kalbėti su Dievu galime ir tiesiogiai. Bet mūsų malda bažnyčioje yra tokia bendruomeninė… Tada kaip šeima kartu meldžiamės ir kartu švenčiame.
Nebijokite eiti išpažinties! Iš tikrųjų Dievas žino, ką mes esame padarę. Tarsi iš viso neturėtume jam to sakyti. Bet kiekvieną kartą, kada einame išpažinties, mes tarsi ant delno padedame tą savo skausmą, savo silpnumą, savo bėdą. Ir sakome: „Viešpatie, padėk man, aš nebesusitvarkau“.
Svarbu išgirsti, kad mums atleista. Išpažintis yra paremta mūsų tikėjimu, kad Dievas yra palikęs apaštalams galią atleisti nuodėmes (paskui tai perėmė vyskupai, kunigai). Prisikėlęs jis savo apaštalams pasakė: „Imkite šventąją dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos“.
Dėl to pažado, o ne dėl kunigo nuopelno mes tikime, kad tas atleidimas įvyksta.
Noriu pakviesti Viešpatį, kad išvaduotų mus iš visų prakeiksmų, palaimintų jūsų šeimas ir artimuosius.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: „Kiekvienas iš mūsų per krikštą esame tapę Dievo vaiku, dangaus karalystės paveldėtoju. Tai nėra kažkokia malonė, kuri galbūt mums klius. Tai yra mūsų prigimtinė teisė“, – primena brolis Juozapas.
