Bronius Petkus, gimęs 1934 metais Vabalių kaime, Ylakių valsčiuje, save laiko mažeikiškiu, nes gyvena Mažei-kiuose nuo 1958 metų. Dar tiesus, vyriškas, gerai atmenantis tai, kas svarbu buvo. Smulkmenų, matyt, niekada nesureikšmindavo ir dabar niekų nepasakoja. Našlys, be graudulio negalintis kalbėti apie žmoną, rodė atminimui per jos jubiliejų pasodintą gražiai prižiūrimą dekoratyvinį medį.
„Santarvės“ skaitytojams pateikiame 88 metų senolio prisiminimus, išgyvenimus.
Iš vaikystės – gražūs prisiminimai
gerą gyvenimą. Nuotr. iš asmeninio albumo
Mūsų troba Vabalių kaime buvo didelė. Dviejų galų. Viename gale visada gyveno kaimo mokyklos mokytojas.
Ir šeima buvo didelė – penki vaikai: du broliai ir trys seserys. Tėvai valdė 40 ha žemės, netoli namų – savas miškelis. Laikė 8 karves, kadangi tėvas labai mylėjo arklius, tai visada laikė porą darbinių ir porą „išeiginių“: į atlaidus, į turgų nuvažiuoti. Visada buvo ir kumelys, kartais ne vienas.
Augino nemažai kiaulių, avių, paukščių. Visada samdė vaikį, mergę ir piemenį. Ir budinkų buvo daug: prie trobos klėtis, daržinė, kūtė avims, kūtė kiaulėms, vasarinė virtuvė, kurios vienas galas buvo skirtas vištoms.
Gerai, linksmai gyvenom. Tėvas niekada nevarė gyvulių ganyti, nors prie kitų darbų visi kibom. Netoli buvo Šatės, iki bažnyčios tik 3 kilometrai. Nereikėjo arklio kinkyti, pramintais takeliais nueidavom, tik į atlaidus važiavom. Nors šiaip Vabalių kaimas – rajono užkampis.
Ir mokytojai kitame trobos gale gyveno gerai, sakyčiau, prabangiai. Vieta buvo graži, sekmadieniais moky-tojai rengdavo arbatėlę. Atvažiuodavo klebonas, vaistininkas. Niekada nepijokavo, bet kortomis lošdavo, dainuodavo…
Ištrėmė į Sujetichą
Atėjus rusams geras gyvenimas pamažu baigėsi. Viena sesuo jau dirbo mokytoja, kadangi ji turėjo spausdinimo mašinėlę, buvo apkaltinta atsišaukimų platinimu. Nuteisė ir išsiuntė į Vorkutą. Turėjome giminių Klaipėdoje, tai kitos dvi seserys išsibėgo į Klaipėdą. Ištrėmė mus 1948-aisiais. Paėmė iš namų visus keturis: abu tėvus ir mudu su broliu. Tėvai jau buvo be sveikatos ir ne jauni: tėvui – 65-eri, mamai – 54-eri metai. Aš dar 14 metų pusvaikis, tik brolis Juo-zas pačioje jaunystėje – 21-erių.
Nugabeno mus į Sujetichą, prie gražios Biriusos upės. Pusę nukreipė į miškus, kitą pusę – į medienos apdirbimo pra-monę. Brolį paskyrė į pramonę. Vaikai buvo siunčiami prie pagalbinių darbų.
Pirmi metai – labai sunkūs
Pirmus metus tikrai buvo ne pyragai. Aš per mažas įsidarbinti, tėvai dėl sveikatos nebetinkami sunkiems medžio darbams. Iš vienos brolio algos gyvenom. Mama, atmenu, išeidavo ruskelėms paravėti, tai šio to parnešdavo. Gauda-vom duonos: brolis, kaip dirbantis, 600 gramų, mes, nedirbantys, vos po 200 gramų. Visai dienai mums keturiems – 1 kg 200 gramų.
Duonos atsiimti reikėjo eiti į parduotuvę, ją išduodavo pagal sąrašą. Pardavėja ir duonos dalytoja buvo Liutkutė-Venalienė.
Kai rudenį ėjom bulvių kasti, tai už dieną gaudavom vieną kilogramą miltų. Taupiai mama trupino tai, ką buvom atsivežę, retkarčiais gaudavom siuntinį su storais lašiniais. Ruskelės negalėjo atsistebėti, kur tokie stori lašiniai užauga.
Dirbo nuo šešiolikos metų
Žiema iki 50 laipsnių šalčio, apavas prastas, drabužis menkas, puspadžiai. Neišmirėm, ištvėrėm. Kitą pavasarį jau prasivarpėm žemės, iš lupenų pasisėjom bulvių, daržovių. Viskas ten užauga kaip reikiant. Prisikasę savo bulvių, supra-tom, kad bado laikas baigėsi.
Vėliau aš išėjau į darbą malūne. Buvau tik šešiolikos metų. Įgavau reumatą. Ėjau į medicinos punktą. Kai kiek pagi-jau, gydytojo siuntimu buvau įdarbintas baldų ceche. Pastatė prie staklių, šaltis velniškas. Vėl sergu.
Tada, pamenu, gydytojas skambina cecho viršininkui: ar savo vaikų turi? Ar statytum prie staklių? Perkėlė prie kė-džių, durų. Buvo lengviau. Gaudavom ir kariškų užsakymų: darėme pontoninius tiltus. Ten labai tikrino darbo kokybę, ypač dažymą. Kiek su broliu uždirbdavom, pinigus mamai parnešdavom.
Išmoko gyventi ir tremtyje
Gamykla pradėjo statyti keturių butų namus ir skirstė geriau dirbantiesiems. Mudu su broliu gavom. Gyvenimas vi-sai pagerėjo. Prie namo buvo ir žemės. Įsitaisėm šiokį tokį daržą. Agurkų užaugindavom, tik pomidorai prastai derėjo.
Brolis nuvažiuodavo į Zimą ir nupirkdavo dėžę nefasuoto sviesto – 20 kilogramų.
Veikė spirito varykla, kur kiekvieną dieną išvarydavo po 16 tonų spirito. Spiritas buvo trijų rūšių: medicininis, degti-nei ir dažams. Išveždavo traukiniais. Prikabina cisterną ir palieka nakčiai. Ruskeliai sargybiniai numuša sklendę ir par-davinėja kibirais. Kas ten pamatuos, kiek toje cisternoje nupylė!
Vienas lietuvis grįžo iš kalėjimo, kur dirbo aukso kasyklose ir buvo parsivežęs nemažą luitą aukso. Sako, gerai ap-lipdžiau moliu ir einu pro sargybą mėtydamas į viršų: auksą nešu, auksą nešu. Tie ir pamanė, kad molį neša. Galvą būtų padėjęs, jei būtų tą aukso gabalą atėmę…
Tas gerai prasigyveno, giminėms padėjo. Rusai ėmė vadinti mus fašistais…
Eidavom į gegužines, šokom, dainavom. Brolis susirado paną, susituokė. Susilaukė vaikelio… Sesuo Vorkutoje pen-kerius metus atsėdėjo. Ten susipažino su kaliniu nuo 1941 metų Nikodemu Krapavicku. Susituokė.
Grįžo į Lietuvą po dešimtmečio
Paleido mus 1958 metais. Grįžom į Klaipėdą, nes ten jau seserys buvo įsikūrusios ir šiaip giminių nuo seno turėjom. Pabandėm prisiregistruoti, bet gavom pranešimą: per 24 valandas palikti Klaipėdą!
Parvažiavom į Mažeikius. Apsistojom pas varganus žmones varganoje trobelėje. Jie savo vaikus kombikormos sau-sainiukais maitino. Saugumo viršininkas buvo Sarpalius. Leido prisiregistruoti. Pradžioje dirbau melioracijoje, pradėjus kurtis ETG, nuėjau ten. Išsiuntė šešiems mėnesiams į kursus ELF-os gamykloje. Grįžęs pradėjau dirbti suvirintoju. Susi-pažinau su Aldona Gluodenyte, po dvejų metų draugavimo susituokėme.
Nuėjom gyventi pas uošvius Basanavičiaus gatvėje. Greit ėmėmės statytis savo namą. Pinigų per dvejus metus bu-vau melioracijoje užsidirbęs, nes ardavau nuo šešių ryto iki vienuoliktos vakaro. Pasistatėm per penkis mėnesius. Turė-jau gerų draugų, kurie dirbo gerose vietose. Juk normalia tvarka tais laikais nė už pinigus nieko negalėjai gauti!
Vis pagalvodavau, kas pasirašė dėl mūsų išvežimo. Nusprendžiau nueiti į saugumą ir paprašyti bylos… Neduoda, bet, kai padėjau 50 dolerių, atnešė. Storas segtuvas, visokių neteisybių prirašyta, radau ir pasirašiusius kaimynus.
Nepragyveno jie iš mūsų palikto gero. Vieną buvau sutikęs jau šiais laikais Mažeikių turguje. Neišsidaviau, kad ži-nau, ramiai klausiausi lyg ir pasiteisinimo: tokie laikai buvo…
Dainavo tremtinių chore
Tremtyje sugadintą sveikatą gydžiausi sanatorijose. Net Sočyje, Azerbaidžane gydžiausi. Svarbu buvo prie viršinin-kų prieiti… O gydyklos man labai padėjo.
Žmona Aldona dirbo štampuotoja. Gimė duktė. Žmona išėjo dirbti į Sanitarinę epidemiologinę stotį laborante. Ten ir dirbo iki pensijos. Tik įsikūrus tremtinių bendrijai, abu su žmona įsijungėme į jos veiklą. Aš 15 metų, Aldona 12 metų tremtinių chore dainavome. Kiek su choru apvažiuota! Du kartus Lenkijoje, Švedijoje, Chorvatijoje, Vengrijoje, Itali-joje, Estijoje pabuvojome, Lietuvėlė visa išmaišyta!
Užauginom mudu tris vaikus. Visi gerai gyvena. Gruodį bus dešimt metų, kaip nebėr Aldonos, o širdyje dar gelia. Graži, protinga, gera buvo mano žmona… Palaidojau Mažeikių kapinėse, kur jau buvau ir tėvus palaidojęs.
Daug dirbau per amžių, gerai gyvenom. Ir dabar gerai gyvenu. Savo troboje, su dukra. Turim šunelį, išeinam mudu į mišką pasivaikščioti, juk Vytauto gatvės gale yra gražus miškas.
Visi, kas nori dirbti, dabar gerai gyvena, o kas nenori dirbti, per amžius gerai negyvens. Tremties iš atminties neištrin-si. Skauda, bet ėjo ir praėjo, kaip ir visas gyvenimas…
Pasakojimą užrašė Jūratė MEDEIKYTĖ
Kažkada, sovietmečiu ir atgimimo laikais teko dirbti su šiuo nuostabiu žmogumi. Priėmė mane suvirintoju, o aš niekada tokio darbo nedirbau. Išmoksi ir viskas. Mano mokytoju ir buvo Bronius. Mes taip jį ir vadindavom, tik vardu. Labai taktiškas, niekada nepakėlė balso, paaiškindavo, pamokydavo, parodydavo. Išmokė, nors nervų jam turėjo kainuoti daug. Jis ir dabar toks. Kalba tyliai, bet aiškiai. Retkarčiais sutikdavau turguje, į kurį jis atkulniuodavo pėsčias iš Vytauto gatvės galo. Ir nepasakysi, kad jam jau tiek metų. Matyt, žmogų užgrūdino sunkus darbas Sibire. Mane labai sujaudino jo pasakojimas, kaip jo šeima buvo vežama į tremtį. Ta kelias savaites trukusi kelionė į Sibirą, matyt, buvo baisiausia. Juk jis dar buvo vaikas, o jau teko matyti mirtis kelyje, pergyventi parazitus ant kūno, ligas, badą. Nemačiau Broniaus jau gal porą metų Matyt, žmogus saugojosi „koronos“. Nuotraukoje matau visiškai nepasikeitusį. Tiesų, šviesų, protingą. Linkiu tokiu likti dar ilgai ilgai.