Ka vėsor aplinkou jau kvep pavasario, daug nier kuo rokoutėis. Ta šin karta – Tamošauskė Dalės, katra īr kėlusi ėš be vėina gala poikė Muosiedė miestalė Skouda rajuonė, eilieraštis aple pavasari. Rasint paskaitios ons grētiau atēs…
Pavasarė pasėlgėms
Tarpās siedi kāp musi kondės.
Gali posdėini tēp prasiedietė.
Saulė joukas… Rokoujės balondis…
Vo šėrdagriaužė nebier kor dietė.
Kėtė pol tavi tajītė, goustė
Ar teraujės: „Vo kas benotėka?!“
To, ėš zlastės pradiejės jau siostė,
Vuos turīs: „Tik pakajou palėkėt!..“
Tėn, po longo, jau baltou snėiguolės…
Tonkio šepetio sožel žuolelė…
Grētā mėškūs žibuoklės melsvuolės
Tau pamerks sava smūtna akelė…
——————————————–
To gailiesīs, ka esi ne paukštis.
Ne ta klestonti griaudi kvietkelė.
Akis drieks… Širdi adėtuoms varstīs…
To pasėlgā pavasarė žalė!..
„Mūsa žuodis“
Dėkou už tuoki poikė eilėrašti.
Santarves redakcijai pasiulyciau, dazniau pateikti zemaiciu tarmes snekta. Branginkime savo krasto kultura.