Būkim rūpestingi

„Santarvės“ išspausdintame straipsnyje „Kaimynų nesantaikos priežastis – katės“ kelia nemažai minčių, kuriomis norėčiau pasidalyti.
Iš tikrųjų kačių gyvenimas tragiškas – tragiškai kartus. Pirmiausia norėčiau paklausti, kas tuos gyvūnėlius priverčia valkatauti? Ar ne mes, žmonės? Paima vaikučiams pažaisti mažiukus, švelnius padarėlius, o kai išauga – nebepatinka, išmetami į gatvę, paliekami likimo valiai. Kur jiems tada dėtis?
Šunys ir katinėliai vejami, mušami, kankinami ne tik vaikų, bet ir suaugusių, jie yra priversti ieškoti maisto bei pastogės. Skaudu, kad daugelis suaugusių žmonių nenori suprasti tokių gyvūnų kančias, mėgina juos įvairiais būdais naikinti, pyksta, kad juos maitina.
Žmonės užmiršta, kad gyvūnai turi tokią pačią Dievo duotą teisę gyventi kaip ir mes ir jokiu būdu nevalia nelaimėlių kankinti, žudyti, marinti badu ir versti kęsti šaltį.
Skaitydama straipsnį labai pašiurpau, kad vyriškis taip pasielgė su geros širdies moterimi, kad reikėjo net policiją kviestis. Gėda jam, jis gal ir turi išsilavinimą, bet kultūros ir išsiauklėjimo nėra.
Reikia tik džiaugtis, kad šiais žiaurumo laikais dar atsiranda gerų, mylinčių gyvūnus žmonių.
Labiausia reikėtų vertinti tuos, kurie pasigaili ir namuose priglaudžia kitų išmestus gyvūnėlius, jais rūpinasi – tai sumažina benamių keturkojų skaičių, o svarbiausia išgelbėja nuo bado ir šalčio, pačių baisiausių dalykų. Beje, priglaudžia tie žmonės, kurie yra patyrę skurdą, nes sakoma: „Sotus alkano neužjaus.“ Bet neužmirškite, kad lazda turi du galus.
Žmogus ir taip dėl savo gerovės išnaikino tūkstančius gyvūnų rūšių ir naikina toliau. Net Anglijos laikraščiai rašė, kaip Lietuvoje blogai elgiamasi su gyvūnais.
Man teko matyti, kaip iš namų išvarytas gana paaugęs šuniukas ištisas dienas tupėdavo prie namo ir laukdavo šeimininko, o jis augintinį tik paspirdavo. Tą šunį man teko priglausti.
Žmonės nelabai domisi gyvūnų istorija. Blogai, kad jie kartais nedaug žino apie kačių gerus ypatumus. Įdomu tai, kad katės padėdavo net karus laimėti.
VI a.pr. m. e. persai lengvai užkariaudavo Egipto miestus, nes jų kariai prie skydų pritvirtindavo gyvas kates, o egiptiečiai, nenorėdami jų sužeisti, todėl be mūšio palikdavo kovos lauką.
XIV amžiuje krikščionys Europoje pradėjo medžioti kates ir daug jų išnaikino, netrukus užpuolė žiurkės, išplatino marą, kuris paguldė apie 25 milijonus gyventojų. Kačių teko „atsiprašyti“, net įsivežti iš kitur.
Skeptikai gali pasakyti: yra žmonių, kuriems gyvūnai sukelia alergiją. Tikra teisybė. Tokiu atveju katinų, šunų ar kito kailinio gyvūno namie nelaikysi.
Specialistų nuomone, astma ir alergijos yra „mokestis“ už civilizacijos patogumus. Seniau pediatrai beveik vieningai rekomenduodavo vaikus laikyti švarioje aplinkoje, kur nėra gyvūnų. Tačiau dabar nuomonė keičiasi, nes paaiškėjo, kad kūdikių imunitetas susidaro natūraliai, kai vaikas susiduria su mažomis dozėmis įvairiausių medžiagomis –  tokiu būdu jis įgyja atsparumą ir mažiau serga.
Noriu priminti, kad katės yra patys švariausi gyvūnai, turi daug gydomų savybių. Katės yra dešimt kartų protingesnės už šunis, tik jos nenori būti dresuojamos. Pavyzdžiui, šunį lengva paklaidinti, o katinai nueina tūkstančius kilometrų, kad surastų šeimininką.
Mes dar esame labai atsilikusi tauta. Pavyzdžiui, užsienyje į ligoninės palatą galima įsivesti bet kokį gyvūną. Jie lanko ligonį šeimininką, nes jam tai suteikia džiaugsmo, nuramina nervų sistemą ir pagerina jo sveikatos būklę.
Tas benamis gyvūnėlis yra net vertesnis už žmogų. Gaila, kad jie negali pakalbėti, pasakyti, kiek blogio yra pridaręs žmogus. Noriu paklausti: kodėl, kai aplinką teršia žmogus, šito niekas nemato, nes bijo, o beginklį gyvūnėlį galima kankinti.
Baigdama noriu pasakyti, kad žmogaus užuojauta visiems gyvūnams daro jį tikru žmogumi.

Mažeikiškė

P. S. Apie kates išleista daug literatūros, tačiau naujausia ir įdomiausia – švedų autorės Ulla Barvefjord  knyga „Viskas apie kates“.