Opozicijoje likęs Vilhelmas Džiugelis ruošiasi būti Mažeikių ligoninės patriotas.
Rinkimai į rajono savivaldą buvo nepalankūs dabar jau buvusiam Savivaldybės merui Vilhelmui Džiugeliui. Dvi kadencijas Tarybai vadovavęs politikas liko be valdžios posto. Į rinkimus su savarankiškai save išsikėlusiais kandidatais ėjęs konservatorius patikino dėl tokios situacijos nesielvartaująs.
Su buvusiu meru „Santarvė“ kalbėjosi apie merystės patirtį, klaidas, politikos peripetijas ir tolesnį darbą.
– Įvyko pirmasis naujos kadencijos Tarybos posėdis, kuriame buvo padalintos svarbiausios valdžios kėdės. Kokia savijauta, kai po aštuonerių metų svarbiausioje – mero – kėdėje sėdėjo kitas žmogus.
Ar nebuvo sunku atsisveikinti su valdžia?
– Visiškai dabar atvirai, iš širdies šnekėsiu.
Jaučiausi pakankamai laisvai. Apmaudu nebuvo, įtampos jokios nejaučiau. Be abejo, skirtingi dalykai yra sėdėti už stalo galo (ten mero vieta – B. R.) ir sėdėti salėje. Tai yra salėje gerokai lengviau.
Visiškai supratau naująjį merą. Jam nėra lengva. Jis užsidėjo milžinišką naštą. Iš esmės tuos ketverius metus žada būti tūkstančio voltų įtampoje.
Šiek tiek keistoka situacija – praėjusią kadenciją darbų lyg ir daugiau padaryta, bet balsavimo rezultatai kitokie (2007 metais V. Džiugelis sulaukė didžiausio rinkėjų palaikymo – B. R.). Bet iš esmės aš lyg ir pasąmoningai padariau viską taip, kad įvyktų taip, kaip įvyko. Tiesiog vidus mano, širdis, ne protas sakė, kad užtenka. Tie aštuoneri metai paliko tiek psichologinių, tiek fizinių žymių. Tai yra neišvengiama. Tai širdis sakė, kad atidirbai savo aštuonerius metus, ką galėjai, kaip galėjai, tiek ir padarei. Nors, aišku, buvo galima padaryti gerokai daugiau.
– Prakalbote apie darbus. Dėl kurių džiugu, o dėl kurių gal gėda?
– Aš noriu pasakyti, kad Tarybos nariai stengėsi, jog Mažeikiams būtų geriau. Jeigu tu dalyvauji politikoje, jeigu tu planuoji dalyvauti ir toliau, kad ir koks tu būtum žmogus, tu nori miestui gero. Ir tau bus gerai, ir visiems bus gerai, ir mes visi būsime patenkinti. Tai visi Tarybos nariai be išimties gero norėjo. Tik vienų – vienoks supratimas ir kompetencija, kitų – kitoks.
Žmonėms vertinti tai, kas padaryta. Ką aš dabar sakysiu – keitėsi Mažeikiai. Žmonės, kurie atvažiuoja daugelį metų nematę šio miesto, sako, kad esminiai yra pokyčiai.
Ne viskas pavyko. Tačiau noriu griežtai pabrėžti, kad dėl to aš nieko nekaltinu. Vargas yra tam žmogui, kuris ieško kaltininkų išorėje, savyje reikia rasti. Aš savyje ir ieškau.
Kartais reikėjo didesnio ryžto. O ego lyg priešinosi – na kaip čia dabar yra? Bet visada reikia mokėti su ego susitvarkyti.
Atėjo suvokimas, kad reikėjo tarnystės tikrąja to žodžio prasme. Tarnauti žmogui su tikra meile.
Tada nesvarbu, kokia politinė situacija bebūtų, turėtum apsaugą iš aukščiau.
– O kas trukdė taip tarnauti?
– Yra tos priežastys, kai tu tai tarnystei nesi subrendęs, jai reikia atitinkamo pasiruošimo Vėl tas ego suveikė, ieškai kaltų išorėje. Kitokiam suvokimui reikia subręsti. Mes ginamės – tokia yra daugelio mūsų politikų praktika. Ir aš daugelyje vietų užėmiau ginamąją poziciją – ir dėl objektyvių, ir subjektyvių priežasčių, ir dėl savo, ir ne dėl savo kaltės. Kadangi Savivaldybės administracija yra atskirta, daugeliu atvejų buvau tokioje nemalonioje situacijoje, kur kritika jai iš išorės tikrai teisėta, pelnyta, bet užimi gynybinę poziciją. Na, tarsi gini savo mundurą ar kitus palaikai.
– Esate teigęs, kad meras turi mažai galių, o dabar lyg ir pripažįstate, kad jų užteko kažką daugiau padaryti.
– Aš visą laiką bijojau, kad būsiu nuverstas. Jau esu sakęs, kad palaikymo iš koalicijos neturėjau. Aš tą atvirai sakau – kas tai paneigs, bus nesąžiningas ir nenuoširdus.
Bet jeigu aš būčiau savyje turėjęs tikrąją tarnystę, ne dirbtinę, būčiau turėjęs ir apsaugą iš viršaus, kad nieko neįvyktų. Būna, kad neįvyksta, ir viskas.
Kažką dariau, negaliu savęs visiškai sukritikuoti. Ir ta apsauga tam tikra buvo. Kažkas padėdavo.
Bet pabrėžiu: jeigu iki galo aš būčiau tarnavęs žmonėms, daug ką būčiau kitaip daręs. Daug ką. Bet ką, paliksiu daugtaškį…
– Per rinkimų kampaniją akcentavote, kad Jums ne tiek postai, kiek darbų tęstinumas rūpi. Kaip manote, ar naujoji valdžia sugebės juos tęsti?
– Labai džiaugiuosi, kad meru tapo Antanas Tenys. Anksčiau aš jo, kaip žmogaus, nepažinau. Pastarosiomis dienomis ne vieną pokalbį turėjome. Šis žmogus man daro didelį įspūdį. Tai šneku iš širdies, nuoširdžiai, neveidmainiaudamas. Žiūrint į jo žmogiškąsias savybes, aš jaučiu iš jo šilumą ir dalykiškumą. Aš manau, jeigu jis užims tvirtą poziciją, Mažeikiams pasisekė.
Teniui, manau, bus lengviau nei man, tos pačios partijos žmogus (socialdemokratas Bronius Kryžius – B. R.) vadovaus ir Savivaldybės administracijai.
Viena partija paėmė visą valdžią į rankas, ir tai yra gerai. Kai sakiau, kad aš neturėjau palaikymo, nieko nekaltinau, ypač socialdemokratų. Valdančioji koalicija buvo sudaryta iš keturių partijų. Ne žmonės kalti, kalti įstatymai, mūsų sankloda ir taip toliau.
– Ką Jums davė aštuonerių metų vadovavimo Tarybai patirtis?
– Kaip jau ir kalbėjau, atėjo suvokimas, kad tarnausi žmonėms, daugiau meilės ir dirbsi, vadovaudamasis labiau širdimi. Nežinau, ar čia mane visi mažeikiškiai supras, ką aš čia noriu pasakyti? Protas yra protas, bet jeigu vadovausiesi širdimi, daugiau viskas seksis.
Didžiausia vertybė, ką dar davė merystė – tai yra normalus bendravimas. Tai yra didžiausia vertybė. Žinau, kad visuose kolektyvuose visko yra. Bet jei bus geranoriškas bendravimas, mes būsime gerokai sėkmingesni, gerokai sveikesni, kaip medikas tai žinau, mes būsime gerokai laimingesni. Dabar mes vienas kitam lygioje vietoje „špilkuojame“, patys nesuvokdami, ką darome. Geriau pabūti kartais mažesniam.
– Manau, kad iš tikrųjų ne vienas mažeikiškis priskaičiuotų ir daugiau merystės įgytų „vertybių“ – privilegijos, naudingos pažintys, nauji draugai ir t. t.
– Gal žmonėms kitaip atrodo, bet toli gražu taip nėra. Kadangi tu pirmas asmuo rajone, į tave yra tam tikras ir požiūris. Pavyzdžiui, prašydamas paskolos, dažniau „taip“ negu „ne“ išgirsdavau, nors nė vienam bankui aš jokios tiesioginės įtakos negalėjau turėti.
Jokių privilegijų neturėjau, nors turėjau teisę į reprezentacinį fondą, jo atsisakiau. Nebuvo didelis ir atlyginimas (2010 metų ketvirto ketvirčio priskaičiuotasis atlyginimas siekė be kelių litų keturis tūkstančius – B. R.). Bendrame Lietuvos kontekste gal ir padori alga, bet kaip pirmojo rajono asmens, kuris už viską atsako, tai tikrai ne. Te neįsižeidžia mokyklų vadovai, bet kai jie už merą gauna daugiau, nėra visai gerai. Ta hierarchija turėtų būti išlaikyta.
Savivaldybės automobilio asmeniniams pasivažinėjimams nenaudojau.
Galbūt tai privilegija, kad tave visi gaudo? Kai tave išrenka, jau kitą dieną tu tampi visiems lyg koks priešas – visi tave seka, stebi.
Net mero žmona neturi teisės dirbti. Prisimenate, kiek aistrų kilo, kai ji pradėjo dirbti Autobusų parke? Dabar Ramunė niekur nedirba, bet sūnui greit bus penkeri ir ji labai veržiasi dirbti. Gal dabar lengviau bus įgyvendinti savo troškimus.
Tai kur čia matote privilegijas? Tegu atsisėda į tą šiltą vietą tas, kuris mėgsta taip sakyti. Tai yra tūkstančio voltų aplinka ir ne kiekvienas galėtų ją aštuonerius metus atlaikyti. Aš tikrai stiprus žmogus – dar nebuvo rajono istorijoje, kad mero pareigas tas pats žmogus eitų beveik aštuonerius metus.
– Nors didelių skandalų išvengėte, tačiau puolimo netrūko. Ypač Jus pliekė internautai. Kaip sugebėjote išlikti pakankamai ramus?
– Puolimo buvo labai daug. Šlykšti politika. Lietuviška. Dvidešimt penktasis kadras. Ieškoti kuo daugiau negatyvo, kuo daugiau kritikos.
Ypač skaudu, kai įveliami artimiausi žmonės, šeimos nariai. Mano sūnus yra suaugęs žmogus, dviejų vaikų tėvas, su savo gyvenimu, mąstymu. Pats už save atsakingas. Jis darė verslą, kaip ir daugelis kitų. Taip, jam nepasisekė, bet daug kam nepasisekė. Sūnų užsipuolė dėl manęs. Ar jis būtų kam įdomus, jeigu ne mano pareigos?
O komentarų aš neskaitydavau, nors viešųjų ryšių specialistai teigė, kad galbūt reiktų žinoti ir tų gyventojų nuomonę. Bet aš ir naujajam merui patariu: jokiu būdu, nes nestabilios psichikos žmonės purvą pila. Tai yra tie žmonės, kurie savyje mato tas savybes ir tarsi veidrodis atspindi. Jie dar blogesni.
Žinoma, dėl tokios situacijos kentėjo ir šeima, kurioje aš tikrai laimingas. Žmona, matydama mano išgyvenimus, visada sakydavo, kad man užteks tokių pareigų.
– Galima suprasti žmoną. Šeimai, o ir sau galėsite skirti daugiau laiko.
– Taip. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kas įvyksta, taip turi įvykti. Nors trumpam aplinką reikia pakeisti, pailsėti. Aštuoneri metai savo davė.
Abu su žmona esame pasinėrę į ajurvedą (Indijos mokslas apie gyvenimą – B. R.). Dabar šiam pažinimui galėsiu skirti daugiau laiko. Ir naujajam merui linkiu įvaldyti ajurvedos techniką – kai žmonėms dirbi su meile, tada tave saugo iš aukščiau. Tos žinios ateina su laiku.
Jeigu atvirai, jeigu man ir būtų pasiūlę mero pareigas, nebūčiau sutikęs. Tą sakė ir mano širdis. Ne dėl to, kad socialdemokratai nepatiktų, bet situacija tokia, kad sunku save realizuoti, nes žinau, ką meras gali, ko negali. Pasikartosiu, jei yra vienos partijos tandemas, savivaldoje, turint gerą komandą, galima daug ką nuveikti.
Man mero kėdė nėra gyvenimo tikslas. Už viską, ko pasiekiau, dėkingas tik žmonėms. Norisi su meile jiems tarnauti toliau.
– Ar jau žinote, kokia ta tarnystė bus? Gal per aštuonerius merystės metus susikūrėte „šiltą vietelę“?
– Jokių vietų nesikūriau. Įstatymu man priklauso vieta, iš kur išėjau. Kadangi ji užimta (Mažeikių ligoninės vadovo pareigos – B. R.), sulaukiau alternatyvaus siūlymo – dirbti pavaduotoju administravimui. Sąžiningai pasakau: būsiu lojalus direktoriui Albinui Lidžiui, neturiu nė menkiausio noro pretenduoti į jo postą.
Būsiu ligoninės patriotas. Jau pradėjau darbą ta linkme. Ir su meru kalbėjausi apie ligoninei iškilusį pavojų dėl kadrų. Beveik visi gydytojai yra mano kartos, naujų atvažiavo labai mažai. Ypač trūksta ginekologų, nėra kam dirbti, budėti. Jeigu politikai nedarys sprendimų, ligoninė numirs savaime, nesvarbu, kad ji renovuota, kad ten yra moderni aparatūra, gali būti uždaryti skyriai.
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka.: V. Džiugelis tvirtino, kad aštuoneri metai, atiduoti mero darbui, paliko tiek psichologinių, tiek fizinių žymių, todėl politikui, prieš pradedant naują darbą, svarbiausia yra pailsėti.
