Šiuo metu Čikagoje gyvenantis vienas iš tautinių šokių kolektyvo „Kauškutis“ įkūrėjų Gintaras Grinkevičius „Santarvei“ prisipažįsta: į Mažeikius sugrąžina šilti prisiminimai apie žmones.
„Trumpam“ Jungtinėse Amerikos Valstijose ketinęs apsistoti šokėjas svečioje šalyje užtruko… jau penkiolika metų.
SVAJOJA GRĮŽTI,
NIEKAM NEPRANEŠĘS
Į Mažeikius dirbti G. Grinkevičius atvyko pabaigęs Klaipėdos universiteto Choreografijos katedrą. Vyriškis prisimena savo pirmąjį darbą Muzikos mokyklos choreografijos skyriuje, kur gimė jo ir Jolantos Tendienės (Mažeikių choreografijos mokyklos vadovės – K. V.) „kūdikis“ – tautinių šokių ansamblis „Kauškutis“.
„Daug laiko ir meilės atiduota jam,“ – maloniai atsikvepia daugiau kaip dvidešimt metų įvairiems kolektyvams vadovaująs choreografas.
Jis patikino „Kauškučio“ veiklą stebįs iki pat šiol, jo videotekoje galima rasti kolektyvo koncertų įrašų.
Daugelis į Jungtines Amerikos Valstijas išvažiuoja, kaip patys sako, trumpam. Ne išimtis ir G. Grinkevičius. Tuokart manė išvažiuosiąs dvejiems metams, o netruko praeiti penkiolika.
„Mano gyvenimas jau čia, o į svečius labai noriu! Dažnai svajoju apie tai, kaip grįšiu, niekam nieko nesakęs. Kaip ateisiu į „Kauškučio“ koncertą ir jo pabaigoje, užlipęs ant scenos, apkabinsiu senus kolegas, savo mokinius, dabar dirbančius mokykloje. Na, gal kada nors…“ – šyptelėjo vyras, vienas iš Mažeikiuose vykstančio festivalio „Sveiks, sveteli margs“ sumanytojų.
MAŽEIKIUS
PRIMENA ŽMONĖS
Choreografas spėja, kad grįžęs į Mažeikius turbūt rastų juos visai kitokius – girdėjęs, kad miestas labai pasikeitęs. Bet jis prisipažįsta, kad prisiminimuose glūdi ne pats miestas, o sutikti šilti žmonės.
„Pirmiausia artimas siela žmogus – Jolanta (Tendienė – K. V.), į kurią galėdavai kreiptis pagalbos bet kuriuo paros metu. Ir visada jos sulaukdavau. Toma, Rita, Jelena, Angelė – žmonės, kurių pasigesdavau čia, Amerikoje, ir kuriuos prisimenu su šiluma,“ – bendradarbius, draugus prisiminė G. Grinkevičius.
Jo neužmiršta ir buvę mokiniai: šiais laikais žmogų per internetą labai lengva rasti. Keletas mokinių yra ir Amerikoje. Štai Donata ir Audrius Bakanai ruošiasi keltis iš Majamio į Čikagą ir ketina šokti Mažeikiuose mokytojavusio choreografo kolektyve.
Tiesa, jis iki šiol su nostalgija prisimena rugsėjo 1osios šventes – jūras gėlių ir daugybę besišypsančių veidų.
„Džiugu buvo matyti, kaip išaugo vaikai, miela matyti mažylius, kurie tik žengs pirmuosius šokio žingsnelius. Pirmus keletą metų svetur rugsėjo pirmąją nusipirkdavau puokštę gėlių ir pamerkdavau namuose. Tai padėjo neužmiršti, kas aš esu…“ – pasakojo G. Grinkevičius.
TĘSIA CHOREOGRAFO
KARJERĄ
Šiuo metu mokytojavimo choreografui netrūksta – šokių mokykloje jis vaikus moko baleto, Lotynų Amerikos šokių paslapčių.
„Šokti mokau ir suaugusiuosius, su kuriais ir pats pajudu. Teko daug ką prisiminti, ko buvau mokomas. Šiuo metu itin susidomėjau argentinietišku tango,“ – apie savo veiklą pasakoja G. Grinkevičius.
Bet Mažeikiuose dirbęs choreografas prisipažįsta – lietuviškas šokis visada buvo arčiau širdies. Meilę tautiniams šokiams dar aštuonerių metų berniukui įskiepijo pirmoji mokytoja Aldona Masenienė, šiauliškio kolektyvo „Želmenėlis“ vadovė.
Nuo pat atvykimo į Čikagą jis dirba pusę šimtmečio gyvuojančio Amerikos lietuvių tautinio ansamblio „Grandis“ baletmeisteriu.
„Liaudies šokyje yra daug laisvės, nors kiti mano, kad esame labai suvaržyti. Mūsų folkloro lobynai milžiniški, reikia tik ieškoti, norėti kurti ir padaryti kažką kitaip!“ – apie šokį enuziastingai pasakojo Amerikoje šaknis įleidęs choreografas.
Jis nusijuokia – amerikiečiams lietuviškas šokis – egzotika. Esą polka juos uždeganti, o pamatę šokius su klumpėmis stebisi, kaip apskritai galima su tokiomis vaikščioti, o dar šokti…
ŠOKĖJAI AKMENINIAIS
VEIDAIS…
Užatlantyje dirbantis G. Grinkevičius džiaugiasi, kad Lietuvoje daugėja besidominčiųjų šokio menu. Dėl to nuopelnų tenka ir šokio projektus organizuojančioms televizijoms.
Šokėjas prisiminė bandęs žiūrėti tokį projektą internetu, bet matytas vaizdas nesužavėjo.
„Pasirodė gan nuobodu. Truputį juokas ėmė iš teisėjų, kurie kartojo vienas kitą, lyg neturėdami ką pasakyti. Dalyviai susikaustę… Man atrodo, kad lietuviams reikia išlįsti iš kiauto, daugiau pasitikėti savimi, būti ir jaustis laisvesniems. Ir, žinoma, daugiau šypsotis,“ – kalbėdamas apie šypsenas, šokio paslaptis kitiems perduodantis vyras pats nusišypsojo.
Jis prisipažįsta – jam patinka amerikiečių lengvumas ir šypsenos.
„Pavyzdžiui, lietuvių tautinių šokių kolektyvai šoka nepriekaištingai, gera technika, nuostabi laikysena, o veidai… dažniausiai akmeniniai. Amerikos lietuviams gal ir trūksta technikos, bet išėję į sceną jie švyti, jiems patiems linksma ir jie neša džiaugsmą žiūrovui,“ – mintimis dalijosi choreografas.
Pasak G. Grinkevičiaus, šokantis žmogus visada yra gražesnis, net pamatęs gatvėje galėtų atpažinti šokėją. Šokantį žmogų dažniausiai išduoda nepriekaištinga laikysena.
„Be to, šokis lavina ne tik kūną, bet ir smegenis. Žmonės tampa geresni, supratingesni…“ – samprotavo iš Mažeikių prieš penkiolika metų išvažiavęs miesto švenčių vyriausiasis choreografas.
Nuotrauka iš asmeninio albumo.: G. Grinkevičius pastebi, kad iš širdies šokantis žmogus pagražėja.
